GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ibutoniuose dominuoja medis ir akmuo.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr., „rinkosaikste.lt“ koliažas

Ibutonių kaime visi mėgsta pasipuošti: dominuoja medis ir akmuo

Dimitrijus KUPRIJANOVAS - 11:49 Kovo 15d. 2018

Dirbant yra tekę apvažiuoti ir aplankyti, ko gero, visus Kėdainių rajono kaimus ir kaimelius. Visai neseniai mane patraukė mažytis kaimelis – Ibutoniai, kurio net girdėjęs nesu. Sako, kad kaimelis garsus, ten stovi vienas pirmųjų V. Svirskio kryžių, ten labai draugiški kaimynai, ten visi mėgsta pasipuošti...

Pro Paberžės šerdį

Kad Jums būtų aiškiau, paaiškinsiu paprasčiau. Važiuojame Paberžės link, keliu Miegėnai–Žibartoniai. Siaurutėliu keliu pravažiuojame ir pačią Paberžę, sukurtą ir išgarsintą Tėvo Stanislovo, kur tebetraukia minios, pavargusios nuo gyvenimo triukšmo, ramybės ieškančios sielos, tikintieji ir tiesiog dvasios ramybę norintys atgauti žmonės. Taigi, pravažiuojame Paberžę ir siaurutėliu keliu važiuojame Panevėžio link.

Kaimo viduryje stovi net ženklas, žymintis nulinį kilometrą. Vieni sako, kad pusė kaimo priklauso Kėdainiams, kita pusė – Panevėžiui. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Galima susimaišyti

Ir vos už kilometro nuo Paberžės jau stovi ir Ibutonių kaimo pradžią žymintis ženklas. Niekur nematome ženklo, kad jau yra Panevėžio apskritis. Tiesa, kaip paaiškės vėliau, ir patys vietiniai ginčijasi, kur čia ta riba, kur Kėdainių, o kur jau Panevėžio rajonas. Vieni sako, kad pusė kaimo priklauso Kėdainiams, kita pusė – Panevėžiui.

Kaimo viduryje net stovi ženklas, žymintis nulinį kilometrą. Reiškia, nuo čia prasideda Panevėžio riba. Bet visgi oficialiai laikoma, kad visi Ibutoniai yra Panevėžio rajone, apie aštuonis kilometrus nuo Krekenavos. Tad reikia tik pasidžiaugti, kokius nuostabius ir artimus kaimynus turime!

Garsėja nuo seno

Juolab kad nuo seno Ibutoniai garsėja draugyste su Kėdainių rajone esančiais kaimais. Kaime netgi yra sukurta labai populiari daina apie „Ibutonius, Žibartonius, Lažus ir Bakainius“. Šią dainą puikiai žino tiek ibutoniečiai, tiek jau mūsų rajono kaimų gyventojai. Sakoma, kad tarp šių kaimų nuo seno buvo ypatingas ryšys, ypatinga draugystė.

Nuostabi gamta

Taigi, įvažiuojame į Ibutonius iš pietų pusės. Vienoje siauro keliuko pusėje auga didžiuliai ir išdidūs medžiai, kitoje – driekiasi laukai, o dar toliau ir vėl matosi miškai. Kaimo vakariniu pakraščiu teka sraunus upelis – Liaudė, kuris dabar primena ne upelį, o sraunią kalnų upę, mat yra stipriai patvinęs ir labai šniokščiantis. Ibutoniuose iš ties nuostabi gamta, čia jaučiama ta pati Paberžės aura, galbūt, kad kaimeliai yra visai šalia, o gal kad ką tik pravažiavome garsiąją Tėvelio Stanislovo meką. Nežinau, bet jausmas tikrai geras.

Niekur nėra ženklo, kad jau yra Panevėžio apskritis. Tiesa, ir patys vietiniai ginčijasi, kur čia ta riba, kur Kėdainių, o kur jau Panevėžio rajonas. Vieni sako, kad pusė kaimo priklauso Kėdainiams, kita pusė – Panevėžiui. Kaimo viduryje stovi net ženklas, žymintis nulinį kilometrą. Reiškia nuo čia prasideda Panevėžio riba. Bet visgi oficialiai laikoma, kad visi Ibutoniai yra Panevėžio rajone. Aut. past.

Kur tie žmonės?

Taigi, nieko nelaukę beldžiamės į pirmas duris. Nieko. Apeiname apie langus, dar kartelį pasibeldžiame, bet ir vėl nieko. Sodyboje nieko nėra. O sodyba išpuošta, graži, tvarkinga. Einame toliau, vėl beldžiamės. Ir vėl nieko. Vėl einame toliau. Ir nieko nerandame, nei trobose, nei žmogaus pagrindiniame kelyje nematome, net mašinų prie namų nėra. Gal čia žmonės negyvena? Ei, kur žmonės? Su lyg tai žodžiais duris praveria viena moteris. Valio! Čia žmonės visgi gyvena.

Mėgsta puoštis

Duris mums praveria vietos gyventoja Rita. Labai masyvias ir dideles duris, mat Ibutoniuose kone visiems pastatams yra per šimtą metų. Naujų namų čia nėra, nebent atnaujintų.

„Kuo įdomus jūsų kaimas?“ – klausiu Ritos. Moteris nusišypso ir atsako, kad čia žmonės labai draugiški. Turbūt šis kaimas išsiskiria iš visų.

Aš Ritos paklausiu, kodėl visų namų aplinkos taip papuoštos. Ji atsako, kad tokia kaimelio tradicija, ir gražiai sutvarkytų sodybų jie nelaiko papuoštomis, jie sako, kad tiesiog visi tvarkosi, ir nesvarbu vyresni ar jaunesni žmonės gyventų. Ibutoniečiai labai mėgsta tvarkytis ir puoselėti savo sodybas.  

 

Medis ir akmuo

Ibutoniuose dominuoja medis ir akmuo. Štai Ritos sodyboje iš medinių šakų pastatyta instaliacija bei pamąstymų nameliai, iš akmenų sukrautos skulptūros.

„Specialiai mes tų akmenų iš niekur nevežame, čia vietos gyventojų rasti akmenys. Rasti laukuose, daržuose palei upę. Kad jie negulėtų bet kur ar krūvoj, mes tiesiog juos gražiai išdėliojame, dedame vieną ant kito, arba šalia, na, žiūrime kaip gražiau. Vos ne visos sodybos yra papuoštos kokia nors gražia menine akmenine instaliacija“, – porina duris mums pravėrusi vietos gyventoja.

Duris mums praveria vietos gyventoja Rita. Labai masyvias ir dideles duris, mat Ibutoniuose kone visiems pastatams yra per šimtą metų. Naujų namų čia nėra, nebent atnaujintų. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Ramus gyvenimas

Rita sako, jog Ibutoniuose gyvenimas ramus ir be rūpesčių, čia nėra naujienų, nėra skubėjimo, greičio, nėra paskalų.

„Čia visi gyvena ir džiaugiasi gyvenimu, gyvenimas čia teka kaip mūsų upė Liaudė. Teka savo vaga, ramiai, be jokių stresų. Gal todėl mane ir žavi kaimo gyvenimas. Čia viskas kitaip, net ir oras, ir tas yra kitoks? Ar jaučiate? Jis tikrai yra kitoks“, – vis drąsiau pasakoja Rita.

Nepėsčia močiutė

Rita pasiūlo mums nueiti, pas „kiečiausią“ kaimo močiutę, kuri nepaisant savo garbaus amžiaus, iš nieko sugeba tikrą meną sukurt. Tai ir einame. O močiutės namas akį patraukia iš tolo: jis apraizgytas gyvatėmis, apdėliotas senovinių klumpių ir šiuolaikinių kroksų dekoracijomis.

„Va čia tai tikra menininkė. Va čia tai bus“, – ištaria fotografas, su kuriuo į kelionę traukiame kartu. Vis spartiname žingsnį. Kuo arčiau einame, tuo labiau įsitikiname, kad kiemas iš tiesų įspūdingas.

Sava sistema

Šiame name viskas kitaip, nepaisant nuostabių skulptūrų, medžio drožinių, akį traukiančių raižinių ir meninių instaliacijų... Čia net lietvamzdžiai kitokie. Jie padaryti iš... „bambalių“. Tikrai taip! Sunerti iš panaudotų alaus butelių. Ir tai pamatome tik pačiupinėję, nes žiūrėdamas nesuprasi, kas čia per agregatas. Tikrai nuostabu. Beldžiamės ir kalbinam. Tuk tuk. Tačiau niekas durų nepraveria. Labai gaila, matyt, močiutė kažkur iškeliavusi. Dar pavaikštome po kiemą (gal nesupyks), pasigrožime garbaus amžiaus žmogaus sukurtais mažais stebulkėliais ir traukiame toliau. Na, juk reikia galų gale žmonių pasikalbinti.

Specialiai mes tų akmenų iš niekur nevežame, čia vietos gyventojų rasti akmenys. Rasti laukuose, daržuose palei upę. Kad jie negulėtų bet kur ar krūvoj, mes tiesiog juos gražiai išdėliojame, dedame vieną ant kito, arba šalia, na, žiūrime, kaip gražiau. Vos ne visos sodybos yra papuoštos kokia nors gražia menine akmenine instaliacija. Vietos gyventoja Rita

Visažiniai vaikai

Pagaliau. Pagaliau Ibutoniuose išvystame transporto priemonę. Nes iki šiol nė viena mašina pro mus nepravažiavo. O dabar atvažiuoja geltonas mokyklinis autobusas. Iš jo išlipa trys pipirai. Trys mažieji ibutoniečiai. Vaikai drąsūs, papasakoja, kad lanko mokyklą Panevėžio rajone, kad iš Kėdainių labai daug vaikų veža į Panevėžio mokyklas, nes taip yra arčiau. Vaikų teigimu, iš aplinkinių kaimų kasdien į Panevėžio rajoną važiuoja apie šimtą vaikų. Visus juos veža geltonasis autobusiukas.

Vaiko vištas

O vaikai čia ne pėsti. Paklausiau, ką jie kaime veikia, ar jiems neliūdna, o šie atkerta, kad vištas vaikosi ir prapliumpa juoktis. Na, vaiko tai vaiko. Sportiškas užsiėmimas. Kaip sužinau vėliau, Ibutoniuose jokių žaidimų aikštelių, jokių sūpynių nėra. O vaikams jų ir nereikia. Jie turi savo užsiėmimų. Vaikams nužingsniavus namo, vėl kaimelyje net spengianti tyla. Va tai tau ir diena kaime, sutikome tik vieną moterį ir tris vaikus. Daugiau nieko čia nėra. Gal dirba žmonės? Panašu, kad taip, nes atrodo, kad ir senos trobos čia atnaujintos, kad ir senose trobose čia gyvena žmonės. Apleistų namų čia vos keli.

Garsus paminklas

Dar prieš atvažiuojant į šį kaimą, jau žinau, kad jame yra garsus paminklas. Ibutoniuose stovi 1863 metais padirbtas V. Svirskio koplytstulpis ir kryžius, kuris yra dailės paminklas. Kaimuke yra nemažai senovinės architektūros pastatų. Tiesa, liūdna, bet pastatai griūva, ypač molinės klėtys, daržovių ir grūdų saugyklos, kurios buvo paverstos sandėliais, o vėliau visiškai apleistos ir neišsaugotos.

Dar sugrįšim

Apsidairome, atsipučiame ir pažadame į šį kaimuką dar sugrįžti vasarą, gal sutiksim įdomių žmonių su įdomiom istorijom. Tai mums žurnalistams taip pat istorinė diena kaime, mat viską turėjome tyrinėti patys, sutikome vos vieną kaimo gyventoją, kuri taip pat nedaugžodžiavo. O kaimas išties nuostabus. Kaimas, kurį verta aplankyti, verta pasivaikščioti takais, apžiūrėti senas etnografines vietas, V. Svirskio paminklą.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!