GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė: „Pačias vertingiausias pastabas man yra pasakę rajonų skaitytojai. Tad nereikia nurašyti žmonių pagal išankstinius įsivaizdavimus. Dažnai tie, kuriuos laikai protingais, tėra išmokę tinkamai panaudoti sąvokas, bet  / BNS nuotr.

Audronė Urbonaitė: „Nė vienas žurnalistas iliuzijų neturi“

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 10:07 Gegužės 09d. 2018

Ji nebijo nusikeikti, kalba drąsiai ir tiesiai. Taip, kad išlaikytam aristokratiškų manierų inteligentui kartkartėmis norėtųsi prisidengti ausis. „Kaip įžūlu! Tikra akiplėša“, – pasipiktinęs mestelėtų šis. O jai tokie epitetai, regis, visiškai nė motais. Tokia yra M. Daukšos viešojoje bibliotekoje su mūsų kraštiečiais susitikusi žurnalistė bei rašytoja Audronė Urbonaitė.

Dirbti tapo liūdna

Su kėdainiečiais A. Urbonaitė kalbėjo apie savo žurnalistinę patirtį, šiuolaikinės žiniasklaidos ligas ir, žinoma, savo knygas.

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje žurnalistams uždėta gausybė juridinių apynasrių bei ribojimų, kad tik jie negalėtų pasiekti teisybės. A. Urbonaitė

Viešnia akcentavo, kad per nepriklausomybės metus Lietuvoje žurnalistams uždėta gausybė juridinių apynasrių bei ribojimų, kad tik jie negalėtų pasiekti teisybės. Vis tik 30 metų žurnalistikai atidavusi A. Urbonaitė nestoja mūru už viską, kas vyksta šiuolaikinėje žiniasklaidoje.

„Visa žiniasklaida nuėjo į pigų pinigų darymą visokiais juokeliais ir antraštėmis. Labai liūdna tapo dirbti, nes niekam nieko nereikia – tik klikų (aut. past. – straipsnio antraščių paspaudimų internete). Juk niekas nematuoja, kiek praleidai laiko skaitydamas straipsnį, matuoja tik tai, ar atsidarei straipsnį. Tad kuo durnesnė antraštė, tuo naudingiau. Tai žiniasklaidos neatsakingumas – tik pinigai, pinigai, pinigai. Liūdnas dalykas“, – reziumuoja A. Urbonaitė.

Skandinavijoje kitaip

Viešnia kurį laiką dirbo Norvegijoje, kur susipažino su tenykštės žiniasklaidos virtuve. Pasirodo, ši gerokai skiriasi nuo mūsiškės.

„Ten nesistengiama negarbingu būdu uždirbinėti klikų, – bene svarbiausią akcentą deda A. Urbonaitė. – Norvegų žiniasklaidoje nėra gąsdinimų. Jei nutiko koks niekniekis, Lietuvoje jau kaip parašys, kad gresia kažkas baisaus... Lietuvoje žmonės visą laiką laikomi įtampoje, nors iš tiesų tas įvykis visiškai eilinis. Norvegijoje net nutikus rimtam dalykui ar katastrofai, per kurią žuvo daug žmonių, nesistengiama iš to daryti sensacijos. Kitaip sakant, ten nesistengiama negarbingu būdu uždirbinėti pinigų. Pas mus kitaip – kuo daugiau klikų, tuo didesnė tikimybė uždirbti iš reklamos.“

Sužavėjo gimnazistai

Tądien A. Urbonaitė susitiko ir su Šviesiosios gimnazijos moksleiviais, planuojančiais rinktis žurnalisto profesiją. Jaunieji kėdainiečiai savo erudicija ir branda sužavėjo viešnią.

„Atėjo tokia brandi publika. Nors jie jauni, bet veidai protingi, reakcijos į pasakytus dalykus protingos. Man visada būna labai smagu, kai išvažiavusi iš Vilniaus randu nė kiek ne menkiau išsilavinusių žmonių, nes paprastai tokių koncentracija didžiausia būna didmiesčiuose. Taigi Šviesiosios gimnazijos moksleiviai man paliko nepaprastai gerą įspūdį“, – džiaugėsi A. Urbonaitė.

Žurnalistikos vilkė moksleiviams pasakojo apie tikrąją žurnalistiką – be jokio cukraus ir švelnumynų.

„Pasakojau apie žurnalisto darbą tokį, koks jis yra. Žinoma, tai subjektyvu, nes kiekvienoje srityje būna truputį kitaip ir daug kas priklauso nuo įvairių situacijų, bet aš tiesiog išvardijau tai, kur gali susimauti net nežinodamas, kad slenkstis yra čia. Pasakojau, kokie dalykai bus visai ne tokie, kaip jie įsivaizduoja.

Kalbėjau apie tai, kaip pradėję dirbti jauni žurnalistai susiduria su diskriminacija, kaip juos stengiasi išdurti pasinaudodami nepatyrimu, kaip redakcija jais manipuliuoja. Norėjau, kad jie neturėtų iliuzijų. Žmonės dažnai galvoja, kad jeigu jie moka rašyti, tai jie bus žurnalistai, bet tai nieko bendra neturi, ypač šiais laikais“, – svarbiausias pokalbio su gimnazistais temas paminėjo A. Urbonaitė.

Žurnalistės karjerą baigia

Vis tik A. Urbonaitė prasitarė, kad apie žurnalistiką kalbėti norėtų mažiausiai, nes žurnalistės karjerą ji jau baigia.

„Tai didysis privalumas, nes nebereikia dalyvauti kažkieno varžybose dėl reitingų, reklamos pinigų. Matyt, tiesiog ateina laikas, kai pabosta. Žurnaliste aš dirbu 30 metų. Tai tikrai riba, kada reikia išeiti. Anksčiau galvodavau kad bus labai gaila, o dabar aš taip mėgaujuosi tuo, jog man nereikia vieno darbo pertraukinėti kitu darbu“, – dalijasi viešnia.

Žurnalistika leido realiai suvokti pasaulį. Nė vienas žurnalistas iliuzijų neturi. Jis žino, kuo yra manipuliuojama, kaip tiesa paverčiama melu ir atvirkščiai, kaip panaudojama tik dalis faktų, o ne visi. A. Urbonaitė

Nors daugelis mano, kad A. Urbonaitę rašyti knygas pastūmėjo būtent žurnalistės profesija, bet iš tiesų buvo ne taip. Rašyti ji pradėjo gerokai anksčiau.

„Ne žurnalistika mane pastūmėjo rašyti. Atvirkščiai – žurnalistika atėmė laiką iš knygų rašymo. Bet žurnalistika leido realiai suvokti pasaulį. Nė vienas žurnalistas iliuzijų neturi. Jis žino, kuo yra manipuliuojama, kaip tiesa paverčiama melu ir atvirkščiai, kaip panaudojama tik dalis faktų, o ne visi. Formaliai išlaikydamas švarios žurnalistikos principus tu gali pridaryti manipuliacijų“, – juodąją žurnalistikos pusę atveria pašnekovė.

Ir išvadino kekše, ir dėkojo

Savo parašytas knygas Kėdainių publikai pristačiusi autorė atskleidžia, kad jai pačiai svarbiausia yra ta knyga, kurią žmonės suprato menkiausiai – „Cukruota žuvis“.

„Tai keista knyga apie Mao Dzeduno žmoną ir apie lietuvę žurnalistę bei apskritai moters gyvenimo sudėtingumą pasaulyje, nesvarbu, kokia visuomenė, kokios aplinkybės. Iš esmės tu turi alkūnėmis prasiskinti kelią ir vis tiek būsi pastumta. Tiesiog taip yra“, – trumpai knygą apibrėžia rašytoja.

O štai dėl populiariausios knygos „Posūkyje neišlėk“ A. Urbonaitė yra sulaukusi ir bjaurių replikų, ir nuoširdžių padėkų.

„Iš pradžių buvau apšaukta kekše, o paskui, nors praėjo jau tiek metų po knygos pasirodymo, aš vis dar sulaukiu padėkų. Važiuoju troleibusu ir jaunas vaikinukas priėjęs sako: „Labai ačiū už tą knygą“. Kaip tai ačiū? „Jūs išgelbėjot mano mamą. Kai jai išoperavo vėžį, ji skaitė jūsų knygą ir visą laiką juokėsi“, – paaiškino jis. Man labai smagu, nes knyga yra tragiška, bet kartu ir juokinga. Taigi šios knygos rezonansas buvo didžiausias“, – pasakoja autorė.

Kada A. Urbonaitė pasijustų didvyre?

Dabar A. Urbonaitė rašo knygą apie verslą, bet galvoje jau bręsta naujos knygos idėja.

„Lenktyniauju su laiku. Galvoju, ar mane įveiks senatvė ir koks nukvėšimas, ar vis tik aš dar spėsiu parašyti knygą tokią, kokią noriu. Gal spėsiu? Noriu parašyti knygą apie tai, kad jeigu ateitų kokia sąlygiškai mums priešiška jėga, kokiu greičiu visi mūsų veikėjai – politiniai, patriotiniai – persiverstų į kitą pusę.

Turiu pažįstamų, kurie kelis kartus keitė pažiūras. Kai kuriuos iš jų netgi laikiau draugais. Man buvo labai keista, kai atsiradus situacijai, kuri truputį kliba, pamačiau, kaip tie žmonės keičia pažiūras.

Tokią knygą sunku parašyti, nes ji gali išeiti propagandinė – kaip mosavimas vėliava. Vis tik man įdomu pasižiūrėti iš psichologinės pusės – iki kokio laipsnio, kokiomis aplinkybėmis žmonės keičia įsitikinimus ir pan. Jei šią knygą parašysiu, tai jausiuosi didvyrė“, – tvirtai tarė A. Urbonaitė.

Liaupsės mažų miestelių skaitytojams

Viešnia giria mažų miestelių skaitytojus. Pasak A. Urbonaitės, būtent jie jai yra pasakę vertingiausias pastabas.

„Kiekvienoj auditorijoj būna bent vienas žmogus, kuris atėjo ne šiaip sau. Jis moka skaityti tekstą – turi teksto suvokimo įgūdžius. Tai nėra žmonės iš Vilniaus. Ne, sostinėje jie tiesiog neturi laiko, nes visko vyksta daug ir jie lekia paviršiumi. Pačias vertingiausias pastabas man yra pasakę rajonų skaitytojai. Buvo trys tokie atvejai ir visi – mažuose miesteliuose.

Aš net nesupratau, kaip galima, taip tiksliai suprasti – buvau apakusi. Galvojau, gal jie perskaitė kokį interviu, gal aš ten esu sakiusi tą mintį, bet ne. Tad nereikia nurašyti žmonių pagal išankstinius įsivaizdavimus. Dažnai tie, kuriuos laikai protingais, tėra išmokę tinkamai panaudoti sąvokas, bet turinio ten nėra“, – pabrėžia A. Urbonaitė.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Mėlynių daug, adrenalino – keturgubai tiek

Toks gyvenimas
13:35 Gegužės 24d. 2018
img

Lipliūnai – perspektyvus kaimelis šalia miesto

Toks gyvenimas
1
14:07 Gegužės 16d. 2018
img

Rukai – atokus rojaus kampelis Kėdainių rajone

Toks gyvenimas
13:23 Balandžio 26d. 2018
img

Lažai – vienos gatvės kaimynų kaimas (FOTOGALERIJA)

Toks gyvenimas
1
14:54 Balandžio 16d. 2018
img

Dvariškiuose ir dvarininkai savotiški (FOTOGALERIJA)

Toks gyvenimas
1
15:18 Balandžio 05d. 2018
img

Moters dovana moteriai – grožis

Toks gyvenimas
16:23 Kovo 26d. 2018
img

Kelionėje – kaip ant sparnų

Toks gyvenimas
1
14:01 Kovo 19d. 2018

SKELBIMAI

touched by digitouch!