GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Danutė ir Romas kartu gyvena jau 35-erius metus. Beveik pusę to laiko jie laimę kuria Ispanijoje.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Užsienyje šaknis įleidę kėdainiečiai: „Savo svajonių gintaro pilį pastatėme prie Viduržemio jūros“

Eglė KUKTIENĖ - 10:38 Kovo 04d. 2020

35-erius metus santuokoje gyvenantys kėdainiečiai Danutė ir Romas ŠNIUREVIČIAI pusę šio laiko gyvena svetur. Kėdainiuose ilgą laiką gyvenę, dirbę, vaikų susilaukę jie vis dėlto nusprendė išvykti svetur, į saulėtą Ispaniją, ir ten ieškoti savo laimės. Ar laimė atėjo lengvai? Tikrai ne. Tačiau laikas ir pastangos, be abejonės, atsiperka ir dabar jie sako gyvenantys laisvai ir laimingai. Tačiau nepaisant to, kad jau beveik dvidešimt metų kraštiečiai gyvena Ispanijoje, gimtosios šalies nepamiršta – kas rytą skaito šalies ir krašto naujienas, balsuoja, nelieka abejingi mūsų kasdienybei. 

– Papasakokite apie savo gyvenimą Kėdainiuose. Kaip viską atsimenate dabar – miestą, žmones, aplinką?

– Pati esu kėdainietė. Vyras kilęs iš Apytalaukio kaimo, tačiau nuo trylikos metų irgi gyveno Kėdainiuose. 

Kadangi mano tėvai buvo jau seni, baigusi vidurinę mokyklą niekur nestojau, o iškart pradėjau dirbti. Paskutiniais metais dirbau parduotuvėje darbininke, paskui pardavėja kioske. Vyras dirbo komunalinių paslaugų kombinate. 

Kaip patiko miestas? Žinot, tuo metu kažkaip nematėme jo net. Miestas kaip miestas, o mes nuolat bėgte, nuolat darbas, namai, vaikai, dar daržai, o ir gyvulius laikėme, uogaudavome, konservuodavau vis kažką. Visaip stengėmės išgyventi, pasigerinti sau buitį. 

Mūsų išvažiavimas veikiausiai šokiravo ne vieną. Galite įsivaizduoti – pardavėme pusę savo namo, susirinkome savo rakandus, pasiėmėm vaikus ir pirmyn! Danutė ir Romas

Tai dabar, grįžusi į Kėdainius, matau išgražėjusį miestą, senamiestį. O anuomet nematydavome to... 

Danutė neslepia – namuose jie turi biblioteką, kurioje vien lietuviškos knygos. Tai – jų namų pasididžiavimas. / Asmeninio archyvo nuotr.– Kokios esminės priežastys lėmė jūsų išvykimą svetur? Ar iškeliavote ramia širdimi, drąsiai, gal pažįstamų turėjote ten? Ar žengėte į nežinomybę?

– Viena iš pagrindinių priežasčių buvo ta,  kad auginome tris sūnus, ir galiausiai pamatėme, kad abu dirbdami nebeišgalime jais pilnavertiškai pasirūpinti. Vyresni du berniukai mokėsi, o mažėliui buvo likę dar metai iki mokyklos. Tiesiog pamatėme, kad kasmet vis sunkiau suruošti vaikus į mokyklą, o kas bus, kai visus tris reikės leisti? Trys vaikai – jau daugiavaikė šeima, tačiau paskatinimo buvo mažai. Lyg to būtų maža, vyras neteko darbo. Kur besikreipė, vis sakydavo, kad jau per senas, arba atlyginimą siūlydavo tik duonai ir druskai. 

Mes, kaip tyčia, buvome pradėję būsto rekonstrukciją, įsivedėme vandentiekį, kanalizaciją ir tada STOP! Suvokėme, kad vidaus darbų nepajėgsime užbaigti, o kur dar nuolatiniai poreikiai vaikams. 

Taip ir ėmėme kalbėti apie išvykimą, tiesa, vyras pirmas prakalbo apie tai. 

Pirmiausiai kalbėjome apie išvykimą į Didžiąją Britaniją, tačiau kadangi tuomet Lietuva dar nebuvo ES šalis, nebūtų pavykę išvykti legaliai. Be to, vienas mūsų draugas jau dvejus metus dirbo ir gyveno Ispanijoje, taigi nutarėme ir mes būtent ten važiuoti.

Aišku, buvo neramu, gąsdino nežinomybė. Bet noras gyventi geriau suteikė drąsos. 

– Ar vis dar planuojate kada nors grįžti? 

؎  Mūsų išvažiavimas veikiausiai šokiravo ne vieną. Galite įsivaizduoti – pardavėme pusę savo namo, susirinkome savo rakandus, pasiėmėm vaikus ir pirmyn!

Draugai iš pradžių dar siūlė tik vyrui atvažiuoti, o mums tik po kurio laiko, jam įsitvirtinus, bet nusprendėme, kad arba visi kartu, arba nevažiuojame visai. Bijojau, kad atstumas ir laikas išardys šeimą. 

Tuomet apie grįžimą negalvojome, nes ir grįžti nebeturėjome kur. Nutarėme, kad eisime nauju gyvenimo keliu ten, ir atgal nebesidairėme. Pradžia buvo sunki, tačiau bėgant metams darėsi vis lengviau. Vaikai užaugo, vis giliau leidome šaknis į Ispanijos žemę. Jauniausias sūnus Žygimantas mokėsi, įgijo programuotojo specialybę. Mes visi turime darbus, šeima pagausėjo – vyriausias sūnus 

Arminas sukūrė savo šeimą, kartu su žmona Marina mums padovanojo nuostabią anūkėlę Amandą, kuriai dabar jau devyneri metukai. 

Dabar apie grįžimą tikrai negalvojame, tačiau kaip bus iš tikrųjų – parodys laikas. 

– Ką dirbate Ispanijoje? Kokia buvo jūsų įsikūrimo, įsidarbinimo pradžia? Kaip sekėsi mokytis kalbos? 

– Kai tik atvykome, aišku, teko dirbti be jokių sutarčių. Tuomet, kai nebuvo Europos Sąjungos, viskas buvo gana keblu. Bėgant laikui gavome leidimus gyventi, bet be teisės dirbti. Vėliau tapome šalies rezidentais.

Lauke +35 laipsniai, šiltnamyje būna apie 45 laipsniai karščio, būdavo kartais ir dar karščiau. Per dieną uždirbdavome kiekvienas po 28 eurus, o tai atrodė labai didžiuliai pinigai. Danutė ir Romas

Andalūzija – žemės ūkio kraštas, todėl ten be kalbos ir be mokslo galima rasti darbo prie žemės ūkio, šiltnamiuose ar sandėliuose. 

Mes su vyru pasirinkome šiltnamius. Ir darbas ten labai sunkus, ispanai ten nedirba. Lauke +35 laipsniai, šiltnamyje būna apie 45 laipsniai karščio, būdavo kartais ir dar karščiau. Per dieną uždirbdavome kiekvienas po 28 eurus, o tai atrodė labai didžiuliai pinigai. Ir tokius pinigus gaudavome dirbdami nelegaliai. Darbdaviai tikrai nenoriai rašydavo pilnas valandas ir pildydavo darbo sutartis. Ir vis dėlto su vyru Lietuvoje dirbome už gerokai kuklesnius atlyginimus...

Danutės ir Romo sūnus Žygimantas įgyvendino savo ilgai puoselėtą svajonę ir paatostogavo Japonijoje. / Asmeninio archyvo nuotr.Nuo 2011 metų dirbu didelėje agrofirmoje „Eurosol“. Mūsų šiltnamiuose dirba ir lietuviai, ir ukrainiečiai, rumunai, baltarusiai, latviai. Esame vieni pirmųjų, kurie sukūrė savo profsąjungą ir remiami „SAT Sindikato“ surengėme kelis streikus. Išsikovojome visas mums priklausančias teises pagal darbo kodeksą. 

Be to, mums smagu, kad mūsų pavyzdžiu seka ir daugiau žmonių. Jie kovoja dėl savo darbo kokybės, skaidraus apmokėjimo. 

Lietuviai ten labai atsipalaiduoja. Dauguma tautiečių ten pasiima paskolas, perka namus, ir nemažus. Mes taip pat pradžioje pasidavėme tai bangai. Rodos dirbame, uždirbame ir visada taip bus. Buvome susiruošę pirkti dviejų aukštų kotedžą, buvo visi dokumentai paruošti, tereikėjo tik sudėti parašus. 

Ir tada akimirkai sustojome ir pagalvojome – ar mums tikrai reikia? Jau vaikai išskleidę sparnus, su mumis likęs tik jaunėlis. Nepirkome kotedžo ir laikui bėgant paaiškėjo, kad tai buvo teisingas sprendimas.

Gražu žiūrėti, kaip anūkas ant rankų neša 90-ies metų senolį, kad šis galėtų jūroje pasimaudyti, ar vaikštinėja už rankų susikibę po parką. Danutė ir Romas

Vienu metu vyras ilgai be darbo buvo, anūkę prižiūrėjo, kol marti dirbo. Būtume įklimpę. Prasidėjus ekonominei krizei dauguma tautiečių savo namus čia prarado.

Mes šiandieną galime sau leisti nuomotis namą, susimokame visus mokesčius, galime lankytis koncertuose, keliauti, lepinti anūkėlę, o ko gi daugiau reikia? 

– Kaip jūsų išvykimas pakeitė santykius su artimaisiais? O gal nepakeitė? Kaip judu, poroje, išgyvenote tokius pokyčius? Ar visi atlaikytų pokyčius? O gal kaip tik, santykiai sustiprėja, atsiranda palaikymas tvirtesnis?

– Išvykimas svetur tikrai pakeičia tarpusavio santykius. Su vienais į gerąją pusę, su kitais visai nutrūksta ryšiai. Nenoriu nieko įžeisti, bet yra taip, kaip yra. Su vyru visuomet buvome aktyvūs žmonės, svečiuose netrukdavo žmonių. Esu nebloga šeimininkė, ant stalo visada garuodavo mano švieži pyragai, o mano vyras visuomet buvo kompanijos siela.

Svetimoje šalyje viską ėmėme statyti iš naujo. Darbo ir būsto paieškos, kalbos mokymasis... Tai atėmė daug mūsų laiko, ne visuomet rasdavome laiko paskambinti, parašyti likusiems draugams, pažįstamiems. O ir internetas tais laikais nebuvo toks kasdienis kaip dabar. 

Danutės ir Romo anūkėlė Amanda Huercal Overa parke. Danutė nepaprastai didžiuojasi savo anūkėle, kuri stebina savo žinių troškimų ir kūrybiška dvasia. / Asmeninio archyvo nuotr.Kažkas tą suprato kaip nenorą bendrauti, taip tie ryšiai ir nutrūko. Kiti žmonės, priešingai, tapo šiltesni, artimesni, santykiai pasidarė nuoširdesni ir tuo mes labai džiaugiamės. 

Iš tikro būdamas užsienyje neturi, į ką atsiremti. Vienas į kitą tik. Tokia situacija labai sutvirtina ryšį. 

Žinoma, kiekvienuose namuose savi dūmai akis griaužia, ir mūsų šeimoje buvo visko, tačiau mes tvirtai su vyru laikomės vienas kito. Kad ir kaip juokingai beskambėtų, bet geriausia mano draugė yra... vyras! 

Gyvename jau 35 metus kartu, per tą laiką matėme daug porų, kurios išsiskyrė, čia Ispanijoje alkoholis nebrangus, daug kas neatsilaiko ir nugrimzta į alkoholizmo liūną. 

Ispanai noriai ima į žmonas lietuvaites, jiems patinka jų grožis, darbštumas. Tuo tarpu ispanės lietuvaičiais retokai susižavi, nes jie tikrai linkę piktnaudžiauti svaigalais. 

Tiesa, matau, kad čia užaugę ir susiformavę jauni žmonės yra kitokie, jų mąstymas jau kitoks. Brandesnis. Tai džiugina. 

– Ar esate laimingi? Ar tai šalis, kuri pateisino jūsų lūkesčius? Ar radote ten viską, ko tikėjotės, ar visgi buvo kažkokių mitų, kurie pasirodė esantys visiškai klaidingi?

– Sakysiu tiesiai – iš pradžių patyrėme kultūrinį šoką. Viskas buvo nauja, ne viskas priimtina mūsų mentalitetui: nuo tvarkos iki klimato ar maisto. Tai dabar parduotuvės pilnos grietinės, juodos duonos ir krienų. Galima rasti visko bet kuriai virtuvei. O tuomet to nebuvo, o taip norėjosi! 

Teko pratintis prie naujovių. Manėme, važiuojame į Europą, bet Andalūzija pasirodė nei Europa, nei Ispanija. Taip, čia jūra, kalnai, daug gražių lankytinų vietų. Tačiau taip pat daugybė kitataučių – juodaodžių, arabų. Mes, lietuviai, stengiamės integruotis į visuomenę ir savo tradicijas puoselėjame namuose, šeimoje. Tačiau yra daug tokių, kurie integruotis nesistengia, pagarbos nejaučia, savo elgesiu tikrai nepuošia...

Žinoma, laikui bėgant prie visko pripranti, pasineri į savo gyvenimą, rutiną ir nebematai daug ko aplink. 

Ar esame laimingi? Neseniai visi šeimoje skaitėme Yuval Noah Harari knygą „Homo Sapiens“, joje labai gražiai rašoma apie laimę. Pasirodo, nėra tikslaus apibrėžimo, kas ta laimė. Laimės pojūtį žmogui sukelia svajonių ir troškimų įgyvendinimas. Kažkas laimingas nusipirkęs automobilį, kažkas – namą. Kažkas laimę jaučia gavęs gerą darbą. 

O mes... Mes laimingi, nes pamatėme kitokį pasaulį. Prisilietėme prie visai kitokios kultūros, aplankėme daugybę gražių vietų, išragavome daugelį egzotinių vaisių. O svarbiausia – užauginome sveikus, gerus ir darbščius vaikus. Turime nuostabią anūkę, kuri teikia daug vilčių ir laimės, nes nuo mažens yra tikra eruditė, domisi daugybe dalykų – jai ir kosmosas, ir dinozaurai įdomūs. Maža to, ji kuria ir mums skaito apsakymus, istorijas. 

Taip jau nutiko, kad mes, lietuviai, savo gintarinės svajonių pilies statyti išvykome prie Viduržemio jūros, o Lietuvą visuomet nešiojamės savo širdyje!

– Ar grįžtate į Lietuvą? Jei taip, ar matote pokyčius? Ar domitės Lietuvos naujienomis, politika, aktualijomis? Kas jus labiausiai džiugina, o kas jaudina?

– Į Lietuvą grįžtame retai. Paskutinį kartą lankėmės praeitų metų birželį. Tačiau, kad ir kur begyventume, esame lietuviai. Mūsų kieme kabo Lietuvos vėliava, turime lietuviškų knygų biblioteką, kurioje garbingą vietą užima Šapokos „Istorija“.

Knygas siunčiamės internetu, prenumeruojame žurnalą „Legendos“ ir visuomet nekantriai laukiame naujų numerių. Vyro rytas visuomet prasideda su puodeliu arbatos prie kompiuterio, skaitant Lietuvos ir pasaulio naujienas. Rinkimuose dalyvaujame per Valensijos konsulatą.

Referendumas dėl dvigubos pilietybės tikrai nuvylė, nustebino Lietuvoje gyvenančių tautiečių neigiamas požiūris į emigrantus. Kaip bebūtų, dauguma mūsų remia savo šeimas, kurios liko Lietuvoje, atostogauti renkamės Lietuvą, leidžiame čia pinigus. Neprašome nieko iš Lietuvos, bet norime, kad mūsų vaikai ir anūkai, kad ir gimę kitoje šalyje, turėtų galimybę išlikti Lietuvos piliečiais. 

Juk ne tiek jau daug mūsų yra, kad galėtume „mėtyti“ piliečius.

Apsilankydami matome, kad Lietuva gražėja, Kėdainiai gražėja. Visur švaru, daug medžių, parkai sutvarkyti, Nevėžio krantinė sutvarkyta – kaip tikras kurortas. Labiausiai gaila, kad žmonės sunkokai gyvena, pensijos mažos, o parlamentarai galvoja daugiau apie save, o paprastam žmogui uždirbti neleidžia.

– Ko ispanai galėtų pasimokyti iš lietuvių ir ko lietuviai iš ispanų?

– Dauguma ispanų yra malonūs ir nuoširdūs žmonės, kurie išties pagalbos ranką ir visai nepažįstamam žmogui. Ispanijoje patriarchalinis gyvenimo modelis, čia labai gerbiami senoliai. Vaikai ir anūkai labai šiltai bendrauja tarpusavyje. Gražu žiūrėti, kaip anūkas ant rankų neša 90-ies metų senolį, kad šis galėtų jūroje pasimaudyti, ar vaikštinėja už rankų susikibę po parką. Ispanai labai tolerantiški, geranoriškai žiūri į žmones su negalia, niekada nesišaipo iš į standartinius rėmus netelpančių žmonių. 

Tačiau ispanai tikrai galėtų iš lietuvių pasimokyti pareigingumo, žodžio laikymosi. Lietuviai labai atsakingi, paiso įstatymų ir tvarkos. Dauguma mūsų amžiaus lietuvių yra labiau apsišvietę, išsilavinę ir mūsų jaunimas taip pat žymiai imlesnis mokslui.

– Jeigu galėtumėt atsukti laiką atgal, ar kartotumėte viską? O gal kažko norėtumėt išvengti?

– Taip, kaip gyvenome Lietuvoje, gyventi nenorėtume. Ir tada negalėjome, turėjome kažką keisti. Ar kartotume viską? Taip. Gal rinktumėmės kitą šalį. 

Tačiau Ispanija mūsų nenuvylė. Visi sunkumai liko praeityje, o svarbiausia, kad mūsų vaikai, paklausus, ar nepyksta, kad išsivežėme juos, sako, kad ne! Ir jie tikrai negražbyliauja. Vadinasi, pasielgėme teisingai.

Čia tik mūsų šeimos istorija, mūsų mintys ir mūsų patirtis. Tai nereiškia, kad visi emigrantai gyvena ar turėtų gyventi taip. Kai kuriems lietuviams, gyvenantiems Ispanijoje, gali mūsų gyvenimo istorija pasirodyti per saldi, bet, kaip sakoma, visos laimingos šeimos yra vienodai laimingos, o nelaimingos kiekviena savaip. Žinau žmonių, kurie kasdien sako, kad jiems nusibodo kalnų peizažas, nusibodo šiltnamis, nusibodo karštis, kaip jie nori grįžti į Lietuvą, į gimtąją žemę, tačiau vis tiek kaip gyveno, taip gyvena Ispanijoje... Vadinasi, nėra čia taip jau blogai. 

Nesvarbu, kurioje šalyje gyvenate, statykite savo svajonių pilis, svajokite ir galbūt išsipildžiusios svajonės galiausiai padarys jus laimingus“, – sako Danutė ir Romas Šniurevičiai.

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Neįgaliųjų didžiausia stiprybė slypi siekyje visuomet tobulėti ir nugalėti negalią

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:32 Birželio 22d. 2020
img

Veiklusis šefas Edvinas Genys dangoraižius iškeitė į nuosavą daržą

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
15:43 Birželio 16d. 2020
img

Kamilė Šniukštaitė: ne žodžiais, o darbais žmones gydanti kineziterapeutė

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
16:00 Birželio 15d. 2020
img

Avalynės kūrėjų duetas savo sąjungą sutvirtino santuokos saitais

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
17:05 Birželio 13d. 2020
img

Jos kasdienybė – ląstelių spektakliai laboratorijoje

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:48 Birželio 10d. 2020
img

Prekybos olimpietė: „Tikiu darbu, o ne stebuklais“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:12 Birželio 01d. 2020
img

Šilumos be tėvų globos likusiems vaikams reikia ir per karantiną

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:01 Gegužės 13d. 2020
img

Pakliuvo į karštąją koronoviruso zoną

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:38 Gegužės 05d. 2020
img

Buvęs narkomanas: „Narkotikų vartojimas – tik ledkalnio viršūnė“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
11:01 Balandžio 29d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!