GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Dalius Serafinas  / Asmeninio archyvo nuotr.

Profesorius iš Kėdainių puoselėja svajonę apie kokybišką gyvenimą Lietuvoje

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 13:19 Spalio 25d. 2019

Šio interviu teko šiek tiek palaukti. Kaip ir daugelis tokių žmonių, Dalius SERAFINAS yra labai užsiėmęs ir dvidešimt keturių valandų paroje jam kartais pritrūksta. Vis dėlto su „Rinkos aikštės“ skaitytojais savo mintimis pasidalinti buvęs kėdainietis, dabar Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos kokybės vadybos ir inovacijų asociacijos (LKVIA) Tarybos pirmininkas, savo įkurtos įmonės vadovas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys, Tarptautinės kokybės profesionalų gildijos prezidentas, laiko rado, o kol mes kalbėjomės, jis keliavo į Šiauliuose vykusią konferenciją.

– Prieš pradėdama pokalbį, svarsčiau, nuo kurio gyvenimo etapo pradėti – praeities ar dabarties. Bet tikriausiai protingiausia būtų pradėti nuo šaknų.  Jei grįžtume į tas dienas, kai gyvenote ir mokėtės Kėdainiuose, kokia pirma mintis šauna į galvą, kokie jausmai užlieja?

– Pirma mintis: tas kelias, tos ilgos gatvės iki Juozo Paukštelio vidurinės – tai geriausiai įsirėžę į atmintį. Dabar tas kelias yra labai išgražintas, ir namai restauruoti, ir mokykla. Išorinis Kėdainių vaizdas yra geras, labai gražus. Tačiau paskui aplanko antra mintis, kad jis ištuštėjęs. Tikrai miestelis galėtų būti žymiai pilnesnis, su daugiau laimingų žmonių. 

– Bet Kėdainiai gana patrauklus miestas gyvenimui turėtų būti... Kodėl, Jūsų nuomone, jis taip ištuštėjęs?

– Labai patrauklus, kompaktiškas, nedidelis miestas. Reikia spręsti klausimą, ką tame gražiame mieste gali veikti žmonės. Kadangi aš atstovauju smulkiam ir vidutiniam verslui, tai Kėdainių problematiką ir vertinu pagal tai, kaip ten galėtų „apsigyventi“ daugiau smulkaus ir vidutinio verslo, kad jis įneštų gyvybės, atsirastų kažkoks šurmulys, nes, žiūrint mano akimis, miestas dabar yra tuštokas.

Kėdainiečiu jaučiuosi, kai lankau tėvus, draugus, bendraklasius, gyvenančius Kėdainiuose, kai vaikštau senamiesčiu, jaučiu šilumą. D. Serafinas

– Profesoriau, ką Jums reiškia Kėdainiai dabar?

– Man visų pirma čia yra gimtinė. Visada yra šauksmas, jausmas, kai važiuoji pro Kauno kapines. Ten ant kalno gyveno mano močiutė, buvo sodai, medelynas, valgydavom obuolius per vasarą. Nors retai, bet grįžtu į Kėdainius. Tačiau dabar žadu dažniau apsilankyti.

Prof. Dalius Serafinas prieš porą metų sulaukė malonios staigmenos Šv. Kalėdų proga – studentų padėkos už dėstymą, iniciatyvas ir pagalbą studijų metu. / Asmeninio archyvo nuotr. – Kokios to priežastys?

– Kiekvienu gyvenimo atveju kažką veiki. Ir tas veikimas būna lokalus, asmeninis, paskui plečiasi. Tai šiame gyvenimo etape tas veikimas prasiplėtė. Esu išsikėlęs sau uždavinį aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime ir plėsti įtaką, kurią turiu.

– Ar vis dar tebesijaučiate kėdainietis ar jau seniai tapote tiesiog lietuvis ar pasaulietis?

– Daug minčių braunasi bandant kuo tiksliau atsakyti. Dabar daug dėmesio skiriu Lietuvos dabarčiai ir ateičiai – rūpi, kaip ir kur gyvens mano vaikai ir anūkai, noriu juos jausti šalia. Kėdainiečiu jaučiuosi, kai lankau tėvus, draugus, bendraklasius, gyvenančius Kėdainiuose, kai vaikštau senamiesčiu, jaučiu šilumą. 

– Užimate ne vienas aukštas ir atsakingas pareigas. Kaip Jūs visur spėjate? Ar čia galioja taisyklė: kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji?

– Iš tikrųjų yra dalis tiesos. Pastebėjau, kad jeigu tik aš ramybės būsenoje, atsipalaiduoju, nėra to adrenalino, kuris veda į priekį. O kai spaudžia reikalai, greičiau viską ir padarai. 

Tačiau kita vertus, kaip ir jūs pajutote, ne viską spėju. Man sunku grįžti į praeitį, apibendrinti, papasakoti, kas buvo, nes prioritetas tenka dabarties veiksmui į ateitį. Taip ir mūsų interviu užtruko, kol atsirado puiki galimybė pakalbėti išnaudojant kelionę į Šiaulius, važiuojant į konferenciją. Tenka taikyt momentus atlikti darbams, kuriuos reikia atlikti.

– Tai Jūs esate labai gerai organizuotas žmogus.

– Aš taip nemanau (juokiasi). Esu gal šiek tiek chaotiškas, bet jeigu pasižiūrėtume bendroje perspektyvoje, gal ir pavyko pasiekti tam tikrų uždavinių. Bet tai pavyko pasiekti vien dėl to, kad yra tikslo siekimo nuoseklumas. Čia panašiai kaip toje japonų pasakoje, kai lenktyniavo vėžlys ir zuikis. Pasiekimus labiau lemia ne operatyvinių žingsniukų susidėliojimas, ką ir kada daryti, bet strateginė vizija, kur norima patekti. Kitas dalykas, kai turi viziją ir ja daliniesi, atsiranda žmonių, kurie irgi eina ta linkme ir tau padeda. 

Pasiekimus labiau lemia ne operatyvinių žingsniukų susidėliojimas, ką ir kada daryti, bet strateginė vizija, kur norima patekti. D. Serafinas

– O Jūs turite kažkokį galutinį savo vizijos tikslą?

– Pasakysiu savo filosofiją, bet ji nebūtinai turi būti teisinga. Per vienus mokymus ištraukiau lapelį ir jame perskaičiau, kad visų mūsų tikslas, galutinis taškas – graži mirtis. Klausimas tik tas, kaip mes pasieksime tą tašką, kokiu keliu iki jo nueisime – per nuolatinę kovą, konfliktus ar per bendravimą, kiek dar ilgai gyvens tavo darbai.

– Universitete dėstote su kokybe susijusius dalykus. Esate preciziškas, vertinantis kokybę žmogus, t.y. ar Jums yra svarbiau kokybė, o ne kiekybė?

– Aš ir dėstau kokybės dalykus ir vadovauju kokybės vadybos magistro programai. Kai mes pirmais kartais susitinkame su studentais, paaiškinu, kad kokybė tai nėra konkrečiai kažkokio daikto kokybė. Reikia žiūrėti visumoje, t. y. į gyvenimo kokybę – čia yra nemažai filosofijos. 

Kalbant apie tai, ar mėgstu viską daryti kokybiškai, galiu pasakyti, kad siaurąja prasme – ne, nes kai kurie dalykai yra nesvarbūs arba yra tam tikri prioritetai: laiko yra tiek, kiek yra, ir jeigu tu skirsi daugiau laiko, tarkim, materialios aplinkos kokybei, tai neužteks jo socialinės aplinkos arba dvasinei kokybei. Atšventęs keturiasdešimtmetį pradėjau suprasti, kad man tampa svarbesni nematerialūs dalykai – dažniau renkuosi bendravimo kokybę, o ne įsigijimo sandorį.

Profesoriaus teigimu, geriausiai jis pailsi būdamas gamtoje. / Asmeninio archyvo nuotr. – Teko kalbinti ne vieną daug pasiekusį ir aukštas pareigas užimantį žmogų ir visus juos vienija vienas bendras bruožas – kuklumas. Jūs esate vienas iš jų. Kai paskambinau tartis dėl pokalbio, pirmiausia atsakėte, jog nesate ponas, o prakalbus apie pasiekimus, taip pat kukliai padėkojote už įvertinimą. Kaip manote, kodėl tokie žmonės taip kuklinasi – jiems garbė yra tik pasekmė to, ką daro,  jos nesiekia sąmoningai ir daro tik tai, kas patinka?

– Vienas mano kolega profesorius Juozas Ruževičius kartoja tokį posakį, kad kuklumas artimiausias kelias į nežinomybę (juokiasi). Jeigu rimtai, tai gal kitam žmogui atrodo, kad esi kažko labai daug pasiekęs, bet pats to nesureikšmini. Tiesiog dirbi tai, kas patinka. Sunku paaiškinti, bet iš tikrųjų aš tam nesuteikiu reikšmės. Galbūt tam įtakos turi ir auklėjimas. Pavyzdžiui, ką reiškia „ponas“? Man sunku paaiškinti, ką jis reiškia. Tai žodis – be gilesnės prasmės. 

– Na, tarkim, praėjusiais metais gavote ir Vyriausybės bei Seimo apdovanojimus už indėlį Lietuvos verslo vystymui. Vis tiek tai kažką pasako apie Jūsų pasiekimus? Ką Jums reiškia šie apdovanojimai?

– (juokiasi) Nežinau, nieko ypatingo. Tikrai yra daug žmonių, kurie vertinami už tai, kad daug padarę Lietuvai. Galbūt tas vertinimas turi būti kaip brandus vynas: po kažkiek laiko jis atsiranda. 

Atšventęs keturiasdešimtmetį pradėjau suprasti, kad man tampa svarbesni nematerialūs dalykai – dažniau renkuosi bendravimo kokybę, o ne įsigijimo sandorį. D. Serafinas

– Po mirties?

– (juokiasi) Kažkaip panašiai. Kai pasireiškia visų rezultatų kompleksas. 

Man maloniau, kai žmonės viduje padėkoja, o ne išoriškai parodo, nes dažnai tai yra labai paviršutiniška – dėkojimas, garbės raštų teikimas... Pavyzdžiui, mes turime vieną sveiko maisto projektą. Ir man labai malonu ir džiugu, kai mamos, atradusios sveikesnį maistą, mums už tai dėkoja. Paprastų žmonių padėkos yra artimesnės širdžiai, nes jos yra nuoširdžios.

– Kad jau užimate tiek daug atsakingų pareigų, prašau papasakokite, kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena.

– Kiekviena diena nėra panaši viena į kitą. Pavyzdžiui, šiandien važiuoju į konferenciją. Kai yra paskaitos universitete, jos prasideda nuo pusės šešių vakaro ir baigiasi apie 20.30 val. Prieš paskaitas dar turiu kažkiek visuomeninių veiklų, pasiruošimo paskaitoms. Taip pat reikia rinkti medžiagą paskaitoms, konferencijoms – kiekviena diena labai įvairi.

„Gyvenimas visiems duoda šansą, tik klausimas, kaip žmogus pasiruošęs jį sugriebti, išnaudoti savo pasirengimą“,– sako Dalius Serafinas. / Asmeninio archyvo nuotr. –O koks yra Jūsų poilsis?

– Mano aplinka suteikia kažkiek poilsio – darbas sode, darbas su vynuogėm... Gamta iš tiesų suteikia poilsio. Aš gyvenu netoli nuo universiteto. Todėl pasibaigus paskaitoms einu namo pėsčiomis arba važiuoju elektriniu paspirtuku – atsigaunu pakeliui. Prie pat driekiasi nacionalinis parkas – tai visai kita gamta, aplinka, kuri padeda persijungti iš triukšmingo miesto ritmo į ramybės būseną. 

– Minėjote, jog vienas iš Jūsų pomėgių – vynuogininkystė. Sakyčiau, toks itališkas ar prancūziškas pomėgis. Auginate vynuoges, turite savo plantacijas, gaminate vyną? 

– Gal ne plantacijas, bet turiu apie šimtą subrendusių vynmedžių. Derlius tikrai geras, o šiemet buvo ypatingai geras. Mano auginamų vynuogių rūšys yra daugiau desertinės, labiau skirtos valgymui, o ne vyno gamybai. Turim kelias tipiškas lietuviškas rūšis, kurios yra labai rūgščios. Tai su jomis eksperimentuojame, gaminame naminį vyną. Bet tai yra tik pomėgis. 

– Kiti Jūsų pomėgiai taip pat nėra įprasti ir kasdieniniai – aikido, snieglentė, burlentė. Tai – gana ekstremalūs pomėgiai. Trūksta kasdieniame gyvenime adrenalino? 

– Aikido iš esmės skiriasi nuo karate. Aikido yra sportas su filosofija. Jame dera ir mintis, ir judesys. Mano požiūriu, jis nėra ekstremalus, iš tiesų padeda pailsėti. 

Burlentė mažiau ekstremali, nes krenti į vandenį ir neužsigauni. Kai pučia stipresnis vėjas, daugėja adrenalino, tačiau esu mėgėjo lygio burlentininkas, todėl traumų nebuvo. O snieglentė... Yra buvę juodų trasų, bekelių. Tai tikrai ekstremalus sportas, greičiai didesni. Kita vertus, jis labai „išpučia“ smegenis – atsijungi nuo visų kasdienių problemų, rūpesčių. Būna kartais, kad „užsiciklini“ ir nerandi kokio nors sprendimo. O kai po tokio sporto vėl grįžti prie problemos, pamatai ją visai kitaip, atsiranda naujų sprendimų. 

– Žiūrint į tokius žmones kaip Jūs, visada darosi šiek tiek pavydu ir tada apima toks piktdžiugiškas jausmas: „Jam tai pasisekė. Jis laimės kūdikis.“ Bet aš netikiu, jog visa tai įgijote be sunkaus darbo, daug pastangų ar net šiokių tokių aukų. Gal galėtumėte įvardinti, kuris gyvenimo etapas buvo sunkiausias ir kodėl?

– Iš tikrųjų yra tiesos, kad pasisekė. Visų pirma pasisekė būti apsuptam gerų žmonių – mamos, tėtės, sesių, draugų, giminaičių, mokytojų, kolegų ir bendraminčių. Norėčiau juos visus paminėti, bet tai jau atskiro pokalbio tema (šypsosi). Be to, aš galvoju, kad gyvenimas visiems duoda šansą, tik klausimas, kaip žmogus pasiruošęs jį sugriebti, išnaudoti savo pasirengimą. Tai priklauso nuo asmeninės strategijos, ilgalaikės gyvenimo perspektyvos matymo. Jaunystėje buvo daug pagundų mesti mokslus ir tapti komersantu, uždirbti daug pinigų, vairuoti naują automobilį, bet polinkis į žinias nulėmė pasirinkimus. 

Man maloniau, kai žmonės viduje padėkoja, o ne išoriškai parodo, nes dažnai tai yra labai paviršutiniška – dėkojimas, garbės raštų teikimas... D. Serafinas

Kalbant apie auką, jei tiki tuo, ką darai, tai nėra auka. Nes būti auka, arba aukotoju yra sunku psichologiškai. 

Galiu pasakyti pavyzdį apie save ir dėl ko pasirinkau kokybės vadybą. 1993 metais keli  Žemės ūkio akademijos studentai išvažiavome vienam semestrui mokytis į Airiją. Tai buvo metai, kai buvo neaišku, kas yra rinkos ekonomika, marketingas, menedžmentas, o man tai buvo labai įdomu. Tada Airijoje susipažinau su kitu nauju dalyku – ISO 9000 kokybės vadybos standartais. Taip atsirado dar daugiau nežinomųjų ir tuo pačiu smalsumas, noras, kuo daugiau sužinoti. Taip pat tai buvo metai, kai visko trūko Lietuvoje. Tada atsirado interesas, kaip pralaužti eksporto į Vakarus blokadą. Viena iš svarbesnių sąlygų tai padaryti – įtikinti Vakarų klientus, kad lietuviški produktai yra kokybiški, o veikla atitinka ISO standartus. Šia tema pirmas Lietuvoje apsigyniau disertaciją. O kai esi pirmas, yra du dalykai: vienas – sunku prasilaužti, nes yra aplinkos mąstymo šablonai, o kitas – teigiamas, nes toje temoje esi vienas ar tik keliese. Vadinasi, maža konkurencija. 

Tada buvo vienas iš sunkesnių profesinės ir mokslinės raidos etapų, reikėjo „pramušti“ mąstymo inerciją. Tuo metu Lietuvoje galiojo sovietinės sistemos GOST kokybės standartai. Netgi kai gyniau disertaciją, profesoriai žiūrėjo į mane ir sakė „tu čia nori mus apgauti, paslaugų kokybės vadybos nėra“ (juokiasi). Jie teigė, kad yra tik produkto kokybė ir viskas. Tik jau daug vėliau tai išsiplėtė į aukštojo mokslo, valstybės valdymo, paslaugų ir kitokią kokybę. 

– Gyvenimas iš tiesų yra įtemptas ir greitas. Ar, apėmus nuovargiui ir užėjus slogesnei nuotaikai, nesinori kartais visko mesti ir apsiriboti tik viena veikla, pavyzdžiui, būti tik direktorium, universiteto profesorium arba tiesiog auginti vynuoges ir daugiau dėl nieko nesukti sau galvos?

– Tikrai ne kartą buvo tokių minčių. Norisi sumažinti tų veiklų. Atsiranda po truputį patikimų žmonių, kurie perima kai kurias mano veiklas, tęsia darbus. Tai yra mano magistrantai ir doktorantai, kolegos iš įkurtos LKVIA. 

– Atrodo, ko daugiau ir benorėti. Bet netikiu, jog Jums to gana, nes tokie žmonės kaip Jūs visada turi tikslų ir siekių. Gal galėtumėte įvardinti savuosius? 

– Norėtųsi tiek politinio gyvenimo, tiek valstybės valdymo kokybę pakelti į aukštesnį lygį. Nes dėl valdymo nekokybės, kenčiame mes visi. 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Karininkas, nesvajojęs juo būti

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
15:14 Lapkričio 07d. 2019
img

Nuo tarnautojo laiškų iki auksinės ir besąlygiškos meilės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
13:39 Spalio 15d. 2019
img

Net ir po septyniasdešimties metų skausmas nepasimiršta

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:13 Spalio 14d. 2019
img

Senjorai pradėjo naujus mokslo metus (GALERIJA)

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
09:52 Spalio 09d. 2019
img

Prie šachmatų sėdęs septynerių, dešimties jau dalyvauja Europos ir Pasaulio čempionatuose

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:50 Rugsėjo 25d. 2019
img

Pirmūnė turi prašymą: „Neklijuokite mums etikečių“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
10:41 Rugsėjo 20d. 2019
img

Tarp trisdešimties geriausių projekto dalyvių – ir kėdainietis

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:25 Rugsėjo 19d. 2019
img

Pėsčiomis keliavo iš Vilniaus į Kėdainius

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:11 Rugsėjo 19d. 2019
img

Hipnozė ir paslaptingi jos pasauliai

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:20 Rugsėjo 17d. 2019
img

„Benzingalviai“ Vilčinskai: greičiausių brolių Lietuvoje tandemas

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:00 Rugsėjo 13d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!