GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Nors Ispanija daug kam gali atrodyti kaip svajonių kraštas, kėdainietis neslepia – pradžia ten buvo itin sunki.   / Asmeninio archyvo nuotr.

Mitai ir tikrovė: kiek šilumos iš tiesų yra Ispanijoje?

Eglė KUKTIENĖ - 12:48 Sausio 30d. 2020

Neretam emigracija skamba kaip keiksmas žmogaus lūpose. Tarsi žmogus keliauja sveturi tik itin didelės bėdos prispirtas, nereikalingas čia. Tačiau tai toli gražu ne visada tiesa. Labai dažnai užsienis traukia jaunus žmones, kosmopolitinio pasaulio gyventojus, kurie naudojasi proga ir keliauja laisvai ten, kur tik nori. Juk grįžti visada spėsi. O geriausia tai, jog svetur įgytą patirtį, jei tik yra noro, galima parsivežti atgal į Lietuvą ir kurti kažką savo, pagardinto gyvenimo svetur prieskoniais. 

Šį kartą kalbamės su Dominyku JUKNA, kraštiečiu, kuris visą gyvenimą sukasi restoranų versle, o pastaruosius metus gyvena ir dirba Ispanijos kurorte. Apie sunkią pradžią, darbą aukščiausios klasės restoranuose ir... lietuvišką medų ir sūrį, kurį dievina ispanų šefai – šiame pokalbyje, brangūs skaitytojai. 

– Dominykai, ką veikei Kėdainiuose ir kada nusprendei, kad laimės ieškoti gali tekti svetur?

– Kėdainiuose aš gimiau, mokiausi, praleidau gyvenimą iki 18-os metų. Tada išvažiavau gyventi į Palangą, ten susipažinau su savo būsima žmona. Tiesa, daug noro palikti Kėdainius nebuvo, tačiau mano mama gavo galimybę praplėsti verslą ir dėl to teko išsikraustyti. Kita vertus, Palanga – toks neįprastas miestas gyvenimui. Ir vis dėlto, kai tik turiu progą, grįžtu į Kėdainius, pavaikštau vaikystėj ir jaunystėj pramintais takais.

– Kokia ta Palanga iš tiesų? Daugelis ją pažįsta tik vasaros sezonu – esmė kaip ir aiški, kurortinis miestelis, Basanavičiaus gatvė, kiekvienoje kavinėje vieni už kitus garsiau plyšaujantys muzikantai...

– Palangoje gyvenau ketverius metus. Nuostabiausias laikas ten yra būtent ne sezonas, kai nėra žmonių, nėra triukšmo, nėra netvarkos. Pavasarį ir rudenį ten šilta, paplūdimiai beveik tušti, su šunimis per pušynus laisvai vaikščiodavome, būdavo daug laiko sau.

Palanga pasikeitusi ir vasaros sezono metu nebėra tokia lėkšta kaip anksčiau. Ten vis daugiau žmonių važiuoja, kurie yra kitur keliavę, žino, kas yra kokybė, ir jos reikalauja. Dominykas

Palanga pasikeitusi ir vasaros sezono metu nebėra tokia lėkšta kaip anksčiau. Ten vis daugiau žmonių važiuoja, kurie yra kitur keliavę, žino, kas yra kokybė, ir jos reikalauja. Nėra net ką lyginti su Ispanijos miesteliu, kur dabar esame.

Dominyko sužadėtinės Dianos svajonė buvo gyventi Ispanijoje. Svajonė buvo tokia stipri, kad neilgai trukus virto realybe. / Asmeninio archyvo nuotr.– Tai tikrai netikėta. Kaip atsidūrei Ispanijoje?

– Mano būsima žmona visuomet svajojo apie gyvenimą Ispanijoje. Ši šalis tikrai nebuvo mano svajonių sąraše, kalbos nemokėjau ir net mintyse tokio plano nebuvo. O ji Ispanijoje buvo daugybę kartų, jai patiko kalba, kultūra, maistas. Praktiškai nuo pirmos mudviejų pažinties dienos ji tik ir kalbėjo, kaip nori ten gyventi, taigi taip išėjo, kad darėme viską, kad tas noras būtų įgyvendintas. 

Aš pats, jei būčiau galėjęs rinktis, turbūt būčiau rinkęsis Škotiją.

– Kaip jūs išvažiavot į Ispaniją? Ilgai ruošėtės ir planavote ar tiesiog kalbėjot, kol kalbos pabodo, susikrovėt lagaminus ir pirmu skrydžiu išlėkėt? 

– Buvome Klaipėdoje. Mano sužadėtinė Diana ir sako: „Dominykai, reikia užsisakyti bilietus“. Tiesiog taip. Užsisakėme bilietus į vieną pusę. Pranešėm darbuose, kad išvykstame, įspėjome buto šeimininkę ir išskridome praeitų metų gegužę. Tikslaus ir išsamaus plano neturėjome, užsiregistravome gyvenamojoje vietoje Ispanijoje vos dvi dienos prieš skrydį. Žiūrint iš dabarties perspektyvos – važiavome į visišką nežinomybę. O tada atrodė viskas paprasčiau – juk Europa, visi kalba angliškai, žmonės šilti.

– Skamba taip, lyg realybė skiriasi nuo teorijos. Kada jau ta realybė pasirodė visu gražumu?

– Pirmą dieną!

– Tai kas ten tokio įvyko, kad taip greitai supratote, kad nė per kur ten nebus taip šilta, kaip pasakojama? 

– Aš esu restoranų žmogus, maniau, kad rasti darbą ir be ispanų kalbos nebus sunku. O praktiškai gavosi taip, kad Alikantėje, kur gyvename, beveik niekas nekalba angliškai. Žmogus, iš kurio nuomavome kambarį du mėnesius, nė vieno žodžio angliškai nemokėjo, šnekėjome ženklų kalba, kažkiek padėjo google vertėjas. Buvau šoke, galvojau – nejau čia taip viskas ir bus?

Pirmi trys mėnesiai buvo sunkiausi emociškai. Teko išmokti kalbos pagrindus, prasilaužti. Susirasti patinkančius darbus. Dar bijojau karščio, bet nėra čia taip blogai.

– Kaip vyko darbo paieškos kalbos nemokant?

– Buvo sunku. Ėjome į visokias iš socialinių tinklų rastas, žinomas vietas, bet niekam  nebuvo įdomu, kas tu toks ir ką moki. Pasakydavo, jog čia daug tokių lietuvių ir rumunų kaip tu, kurie nemoka ispaniškai, ir durys užsitrenkdavo. Bet gana greitai pakvietė meksikiečių restoranas padirbėti barmenu. Tai buvo labai geras startas – išmokti pagrindinius pasakymus, produktų  pavadinimus, pasisveikinimus ir kita. Kartu mokiausi apie autentišką meksikiečių virtuvę. Viskas būtų buvę gerai, bet po dviejų mėnesių darbo sumokėjo tik pusę atlyginimo, tad teko eiti kitur. Atsispausdinau gal 50 savo gyvenimo aprašymo kopijų ir ėjau visur iš eilės. 

Tuomet gavau barmeno darbą Michelin Guide restorane „Terre“ – ten buvo reikalavimas išmokti ispanų kalbą pakankamai gerai, kad suprasčiau, ką man sako. Kalba žodyno atžvilgiu nėra tokia jau sunki. 

– Papasakok apie restoraną tiems, kam Michelin‘o žvaigždutės tik per televiziją girdėtos. Kaip ten viskas buvo?

– Tai nebuvo Michelin‘o žvaigždutę turintis restoranas, viena pakopa žemiau – tiesiog Michelin komanda jį pastebėjusi ir rekomenduoja. Restorano vidus neturi nieko panašaus į tai, ką galima rasti, tarkime, Palangoje. Viskas itin gerai organizuota, kiekvienas turi savo funkcijas, kurios iki mažiausių smulkmenų sustyguotos, kolektyvas ten milžiniškas – virėjų net 17. Visi dirba su motyvacija – tai ne tik darbas, bet ir hobis. 

Kiekvienas produktas tame restorane atrenkamas itin atidžiai, tiek virtuvėje, tiek bare. Ir štai – medų ten užsako ir naudoja lietuvišką, iš Marijampolės bitininko. Taip pat restorane tiekiamas lietuviškas „Džiugo“ sūris, 36 mėn. brandinimo.

Nebuvo ten daiktų mėtymo, kaip rodo per televizorių, kai Gordonas Ramzis pasiunta (juokiasi).

– Na, matyt Gordonas tiek pasiekęs, kad gali sau leisti elgtis visaip. Bet streso restorano virtuvėje daug? Ar tikrai ten prieš pietus ir vakarienę verda pragaras?

– Mes dirbame 4 valandas dienos metu, tuomet žymioji ispaniška pertrauka, kuri trunka tris valandas, ir vėl 4 valandų pamaina. Žinoma, streso daug, ypač savaitgaliais, bet tikrai ne taip ir ne tiek, kiek būdavo dirbant Lietuvoje. Restorane yra atsakingi žmonės, kurių darbas yra padaryti taip, kad tu dirbtum patogiai, atliktum darbą gerai ir kad niekas netrukdytų. 

Per pertrauką žmonės miega vidury dienos arba kažkiek ruošiasi vakarui, arba... prasideda alkoholio vartojimas, nes ispanai mėgsta išgerti, na, gal ne tiek daug, kiek anksti pradeda tai daryti. 

Dominykas Ispanijos kurorto restorane dirba taip vadinamu coctelero. Jo darbas – kurti ir daryti kokteilius. / Asmeninio archyvo nuotr.– Koks tavo vaidmuo tame restorane tiksliai? Kad jau užsiminei apie gėrimus...

– Aš esu ten taip vadinamas coctelero. Mano darbas kurti ir daryti kokteilius. Sunku įtikti ispaniškiems skoniams – jie nori visko saldžiai. Patys kokteiliai labai stereotipiški – yra vyriški ir moteriški kokteiliai. Taurė, spalva, papuošimai, net ingredientai. Joks ispanas negers kokteilio, kuriame yra braškių.  

– Ar gali kurti naujus kokteilius? Ar dar yra čia kūrybinės laisvės, o gal jau visi įmanomi kokteiliai yra sukurti?

– Na daugumą kokteilių kuria mano tiesioginis vadovas, kuris atsako už kokteilius ir stipriuosius gėrimus. Bet teminiuose vakaruose yra visiška laisvė – galiu kurti pats. Bet tokią laisvę gavau tik po metų darbo restorane. 

– Kokteilių tai visas galas yra, moki mintinai pagrindinius ar visgi turi po ranka paruoštuką su ingredientais?

– Oi ne... pagrindas yra viskas kokteiliuose. Mane „atitarkavo“ pirmus tris mėnesius, kad žinočiau viską puikiai, nes kitaip niekas nebesusidėlioja – struktūra, stilius, proporcijos. 

– Na juk čia mokslas, ne šiaip pieno kokteilį suplakti. Lietuvoje darei tą patį ar buvai bandęs, ar čia tavo specializacija ir yra – būtent gėrimai? Ar visgi matai save ir kitose srityse tame pačiame restorane?

– Palangoje pradėjau kaip padavėjas viename restoranėlyje. Bedirbdamas ėmiau domėtis alumis, na o tada jau viskas iš paskos... Perėjau keletą vietų, keturiuose restoranuose dirbau tik su kokteiliais. Nujaučiu, kad tai ir bus mano kelias. 

Pagrindinė mokykla visgi buvo čia, Ispanijoje. Kiekiai, kokybė ir šimtaprocentinė koncentracija verčia suvokti, kad tokia jau mano specializacija. Nors visuomet mačiau save kaip galintį parekomenduoti gėrimus prie maisto – alus, vynas prie patiekalo ar viskis po vakarienės. Turi išmanyti tokius dalykus, negali pasiūlyti bet ko. 

– Alkoholio vartojimas Lietuvoje tapo itin jautriu klausimu. Dažnai pabrėžiama, kad kitose šalyse yra gerokai aukštesnė alkoholio vartojimo kultūra. Tai kultūros dalis, geriama ne tiek dėl svaiginimosi, kiek dėl stiliaus, emocijos, pozos. Kaip yra Ispanijoje? Kuo skiriasi jie nuo lietuvių šiuo klausimu?

– Lietuvoje žmonės užsisako grafiną degtinės, Ispanijoje – butelį vyno ir po vakarienės visada geria džiną su toniku. Na, o Lietuvoje... dar degtinės. Čia ir skiriasi kiekis alkoholio suvartojamo. Tiesa, Ispanijoje 250 ml stiklas alaus, kuri vadinasi caña, kartu su pietumis tas pats, kas Lietuvoje  stiklinė kolos. 

Iš tiesų Ispanijoje viena proga tik būna, kai matau padauginusius žmones – tai Hoguera šventė (Joninės). Tačiau žmonės moka vartoti alkoholį kultūringai. Deja, Lietuvoje tikrai vaizdelis prastesnis. Čia vynas yra šventa tema, žmonės išeina į restoranus pažinti maistą ir gėrimus, o ne eiti prisigerti.

Ispanija – šviesus ir šilto klimato kraštas. Geri orai išties labai prisideda ir prie geros žmonių nuotaikos. / Asmeninio archyvo nuotr. – Vyrauja gastronominis vietinis turizmas? Ar į tą restoraną dažniau turistai užsuka iš kitų šalių?

– Mūsų restorane turistų ir vietinių santykis maždaug lygus visais metų laikais. Alikantė itin turistinis miestelis. 

– O kokie vietiniai žmonės? Na, nemoka angliškai. O daugiau?

– Aš jau itališkai moku daugiau nei jų dauguma  angliškai (juokiasi). Kaip jie man patys pasakoja, tai jų mokyklose švietimo lygis žemas, daugelis tebaigę vos 9 klases – čia standartas toks. Žinoma, jie nemoka angliškai, net ispaniškai taisyklingai nemoka rašyti. Ir man tikrai kartais kyla klausimas apie jų europietiškumą, nes nedarbo lygis čia siekia apie 25 proc., atlyginimai nėra dideli. Tiesa, parduotuvėse viskas žymiai pigiau nei Lietuvoje. 

Ten darbo vietų mažai, būna, kad į pardavėjos ar valytojos vietą ir dešimtimis pretenduojančių. Siesta taipogi nyksta, nes su ja darbo diena ilgai išsitempia, tenka dirbti labai ilgai, nebelieka laiko šeimai.

–Koks ispanų požiūris į lietuvius? Žino jie, kur ta Lietuva, kas per šalis, ar miglotai su savo 9 klasių išsilavinimu?

– Tai mes esame Rusija ir niekaip kitaip. Jie žino Arvydą Sabonį ir tada ima kalbėti apie Rumuniją. Jie nežino Europos šalių ir jiems atrodo, kad Rumunija yra šiaurė, kažkur ten Rusija, Sabonis, ir tiek.

Aš jau itališkai moku daugiau nei jų dauguma  angliškai (juokiasi). Kaip jie man patys pasakoja, tai jų mokyklose švietimo lygis žemas, daugelis tebaigę vos 9 klases – čia standartas toks. Dominykas

– Esu girdėjusi, kad ispanai šiaip ar taip su šeima neskuba. Ar nežiūri kreivai į tave – toks jaunas, o jau sužadėtinė, vestuvės laukia?

– Čia tikrai tiesa. Dauguma mano kolegų yra 35–40 metų amžiaus žmonės, normalu ten iki trisdešimties bent jau gyventi pas tėvus namuose. 

Jie sako, kad reikia gyventi ir linksmintis, šeimai per anksti ir panašiai. Šeima jiems – antras darbas. 

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą? Gal bent vestuves atšokti čia?

– Susižadėjome Lietuvoje, manau, kad ir vestuves atšoksime būtent Lietuvoje. Tiesa, dėl grįžimo atgal... sunku galvoti. Nebūtų sunku grįžti atgal, bet ar to dabar norime – kitas klausimas. Šiluma, šviesus ir geras oras daro savo – nuotaika geresnė, mažiau liūdnų, niūrių minčių, nerimo. 

– Ko Lietuva gali iš Ispanijos pasimokyti? Ir ko Ispanija iš Lietuvos? Na lietuviškos bitės geresnį medų neša, o be to? 

– Lietuvoje žmonės yra labiau išsilavinę. Ir nesvarbu, ar tai Vilnius ar Kėdainiai,  žmonės daug išmano – kalbos, geografija, istorija.

Ispanijoje žmonės moka ignoruoti smulkmenas, nedejuoja dėl dalykų, kurių negali pakeisti. Lietuviams būtų ne pro šalį to pasimokyti. 

– Sakei, kad grįžti į Kėdainius, nors ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Ką pastebi?

– Kėdainiai labai pasikeitę, žymiai gražesnis miestas nei buvo, kai ten gyvenau. Ar dar reikia didelių pokyčių? Nemanau. Tegul išlieka toks su mažo miestelio atmosfera, kur visko po vieną vienetą yra (juokiasi).

Kas kartą atvažiavęs einu pietauti į „Novus Rex“ senamiestyje, tada einu kavos į „Kavamaniją“. Tokių vietų, ypač senamiestyje, reikėtų ir daugiau. 

– Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą Ispanijoje po 10 metų? Susituokęs nežmoniškai anksti jų matavimais. Vis dar tame pačiame mieste? Bute ar name? Su vaikais, o gal penkiais šunimis ar katinais? 

– Šiuo metu gyvename su šunimi iš Kretingalės ir kate iš Valensijos. Po dešimties metų sunku ir įsivaizduoti, kas bus. Prieš dešimt metų maniau, kad gyvensiu Kėdainiuose, o štai esu, kur esu. 

– Ar katė iš Valensijos lietuviškai supranta? 

– Kai kalba eina apie maistą, visomis kalbomis supranta. Kai kalbam, kad užuolaidų nedraskytų, tai jokia kalba nesusišnekėsi (juokiasi).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Pavasarį miškuose – ragų radybos

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:21 Kovo 19d. 2020
img

Meilės liepsną kursto ir ledinės maudynės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
08:00 Vasario 14d. 2020
img

Kaip vingiuotas gyvenimas žmogų ištiesina

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:09 Vasario 12d. 2020
img

Kaip Kėdainiuose sekasi gyventi neįprastų pavardžių turėtojams?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
13:37 Sausio 23d. 2020
img

JAV mokytojavęs kėdainietis: „Šiuo metu esu visiškai patenkintas tuo, kur esu ir ką veikiu“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
14:51 Sausio 14d. 2020
img

Kėdainiečio išradingumas: parduotuvę įkūrė keleiviniame autobuse

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:47 Gruodžio 29d. 2019
img

Grįšim „atgal į gamtą“ ar eisim ten, kur technologijos ves?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
11:47 Gruodžio 18d. 2019
img

Saldi švenčių įžanga – „Vikondos“ darbuotojai surengė Kalėdinių pyragų dieną (GALERIJA)

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
18:32 Gruodžio 09d. 2019
img

Gyvenimo grožį ir prasmę atranda iš naujo

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
11:42 Gruodžio 04d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!