GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainietis Martynas Plučius 2018-2019 metų krepšinio sezoną dirbo vaikų treneriu specializuotoje krepšinio mokykloje „Riptide“ didžiausiame Kinijos mieste Šanchajuje.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Krepšinio paslapčių kėdainietis vaikus moko didžiausiame Kinijos mieste

Justina ŠVEIKYTĖ - 13:12 Liepos 16d. 2019

Ką darytumėte, jeigu didžiausia jūsų gyvenimo svajonė su savimi jus pačiupusi už rankos kviestų išvykti beveik 8 tūkstančius kilometrų nuo namų?

Ar dėl jos ryžtumėtės iškeisti ramią, žaliuojančią, ežerais teliuskuojančią Lietuvą į megamiestą Šanchajų, turintį dešimt kartų daugiau gyventojų, negu pati gimtoji šalis?

„Šiam apsisprendimui priimti teturėjau kelias dienas. Neslėpsiu, pasiūlymas išvykti į didžiausią Kinijos miestą – Šanchajų – mane šiek tiek išmušė iš vėžių. Juk ten – visiškai kitas pasaulis!“ – šypteli praėjusių metų rudenį tarp Šanchajaus dangoraižių atsidūręs lietuviškasis „ąžuolas“, kėdainietis Martynas PLUČIUS (26), pasiryžęs kol kas didžiausiam savo gyvenimo išbandymui.

Lietuvis Šanchajuje dirba ir su septynerių-aštuonerių metų amžiaus vaikais, ir su paaugliais krepšininkais./ Asmeninio archyvo nuotr.Į krepšinį nė nežiūrėjo

– Martynai, mintimis sugrįžkime į jūsų vaikystę. Kas jus atvedė į pirmąją krepšinio treniruotę?

– Mano pažintis su krepšiniu buvo kiek paradoksali. Jau pradinėse klasėse labai norėjau sportuoti, bet į krepšinio pusę net nesidairiau. Antroje klasėje, kuomet dar veikė bokso klubas „Vikondos liūtai“, jame pradėjau lankyti kikbokso treniruotes. Į jas nuėjau paskui kaimynystėje augusį bičiulį.

Bokso klubas buvo visai šalia namų, arti nueiti, tad buvo patogu (juokiasi).

Mano tėtis visą gyvenimą mėgėjiškai žaidė krepšinį. Prijaučia šiai sporto šakai ir iki šiol, jis ir buvo tas, kuris nukreipė mane į krepšinį.

Galima sakyti, jog tėtis visiškai nulėmė mano likimą, kuomet mane, trečioką, nuvedė į treniruotę.

Joje susipažinau su pirmuoju savo treneriu tuometinėje Kėdainių sporto mokykloje Valerijumi Kuprijanovu.

Nenorėjau krepšinio lankyti iš pradžių... Bet susiklostė taip, kad krepšinis ne tik kad mane lydi iki dabar, bet ir tapo dalyku, be kurio gyventi aš jau nebegaliu (juokiasi).

– Vadinasi, antroji Lietuvos religija netruko pavergti ir jūsų širdies?

– Tik pradžia buvo sunkoka, bet vėliau visas mano pasaulis sukosi tik apie krepšinį. Pradėjau domėtis viskuo: Lietuvos krepšinio lyga, Eurolyga, NBA, olimpiadomis ir Europos bei Pasaulio krepšinio čempionatais, rinkdavau informaciją, rašydavausi komandų ir žaidėjų statistiką (juokiasi).

Tais laikais su „Lietuvos ryto“ laikraščiu buvo leidžiamas ir savaitinis priedas – žurnalas „Krepšinis“. Kolekcionavau visus numerius, surinkau labai daug žurnalų. Netrūko fanatizmo (juokiasi).

Kinija užsimojusi kilti į pasaulio krepšinio elitą – kviečiasi trenerius amerikiečius, lietuvius, australus, ispanus, serbus, filipiniečius ir dauguma kitų specialistų iš visų pasaulio šalių. Daug investuoja į šią sporto šaką. M. Plučius

M. Plučius per devynis gyvenimo Šanchajuje mėnesius spėjo apžiūrėti tik pagrindinius turistų traukos centrus. Pažinti šį megamiestą geriau reikia daug daugiau laiko./ Asmeninio archyvo nuotr.O vakarais, atsigulęs miegoti, svajodavau apie ateityje vyksiančias rungtynes, kuriose matydavau save profesionalą, fantazijose kurdavau lemiamus momentus ir galvodavau, kaip aš juose pasielgsiu (šypteli).

Anksti suprato, kad NBA žaidėju netaps

– Svajonių vedinas, tėvų namus palikote gana anksti. Mokytis į Šiaulius išvykote dešimtoje klasėje?

– Taip, išvykau į Šiaulių sporto gimnaziją mokytis ir ten žaidžiau pas trenerį Marių Krapiką. Žaidžiau ir baigiau mokyklą.

Planavau po vidurinės persikelti gyventi ir studijuoti į Kauną, bet krepšinio žmonės, su kuriais susipažinau tuo metu, pasiūlė likti Šiauliuose, suteikė sąlygas gyventi, mokytis ir žaisti.

Sutikau, įstojau į Šiaulių universitetą mokytis sporto pedagogikos ir jau antrame kurse pradėjau dirbti Antano Sireikos krepšinio akademijoje.

Kaip jaunas, savo karjerą pradedantis treneris gavau darželinukų grupę. Neužmečiau ir rungtyniavimo – žaidžiau, bet, žinoma, ne profesionaliai, daugiau mėgėjiškame lygmenyje.

– Martynai, sakykite, o kada atėjo suvokimas, kad krepšinio žvaigžde nebūsite, ir ėmėte regėti save kaip šios sporto šakos strategą? Kada tose vaikiškose svajonėse Martynas iš Kėdainių lemiamais rungtynių momentais buvo nebe su kamuoliu aikštėje, bet su bloknotu ir rašikliu greta šoninės linijos?

(šypteli) Kad mane traukia trenerio darbas, supratau gana anksti, sakyčiau, kokioje vienuoliktoje klasėje. Nebuvau iš tų abiturientų, kurie privalomuoju būdu pašaukimą atrasti bando abitūros metais arba blaškosi dar ir po jų.

– Ar nusiminėte dėl to, kad vis dėlto jaunieji krepšinio sirgaliai greičiausiai jūsų, kaip žvaigždės sportininko, plakatų ant sienų nekabins?

(juokiasi) Jeigu atvirai, tai nejaučiau jokio apmaudo. Vienas pažįstamas treneris man yra pasakęs: „Jeigu iki 23-24 metų iš krepšinio nevalgai duonos, rinkis kažką kito“. Aišku, yra daug išimčių, negali gyventi vien taisyklėmis ir posakiais, bet šis man tiko.

Aš, žinoma, ilgai tikėjausi būti profesionaliu sportininku, bet eina laikas, ir tu matai, kas yra kas.

Nebuvo ypatingai geros mano fizinės savybės. Reikia ir jų, ir talento, super daug dirbti, būtina tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje, o visus šiuos tris elementus suderinti pavyksta ne visiems.

Pamenu, kuomet Šaras nusidažė plaukus šviesia spalva... Aš buvau dar paaugliukas, ir taip siekiau būti panašus į savo dievuką, kad mama ir man sruogas viršugalvyje dažais pašviesino. M. Plučius

Sakyčiau, kad galutinai viską galvoje susidėliojau perkopęs dvidešimtmetį. Šiaip ar taip tuo metu jau buvau susikoncentravęs į trenerio darbą, daugiau norėjau vadovauti negu rungtyniauti.

Dvidešimt šešerių metų amžiaus jaunasis krepšinio strategas, kėdainietis Martynas Plučius Taivano sostinėje Taipėjuje./ Asmeninio archyvo nuotr.Pajutau aistrą žaidimui vadovauti nebe aikštėje, o būdamas greta atsarginių žaidėjų suolelio.

Kai dar mokiausi Šiaulių universitete, treneris A. Sireika man pavedė užduotį – treniruoti ir prižiūrėti aštuoniolikmečių vaikinų komandą, kuri rungėsi Šiaulių miesto lygoje. Sąlyga buvo tokia: ne vien treniruoju, bet ir pats išbėgu ant parketo.

Žaidžiančiojo trenerio pareigos buvo labai įdomi patirtis. Supratau, kad nori nenori aikštėje bėgiodamas tu pasiduodi emocijoms, o kuomet stovi greta šoninės linijos – mąstai kitaip, sprendimus gali priimti šaltesniu protu.

Dėl Š. Jasikevičiaus plaukus buvo nusidažęs šviesiai

– O ar turite trenerį idealą, Martynai?

– Patirties semtis stengiuosi iš kiekvieno savo sutikto stratego, o jų Lietuvoje išties labai daug. Mokiausi ir iš savo trenerių būdamas vaiku, ir iš kolegų lietuvių, su kuriais dirbame Kinijoje.

Kadangi žaidžiau gynėjo pozicijoje, visuomet žavėjausi šioje pozicijoje rungtyniaujančiais krepšininkais – Arvydu Macijausku, Šarūnu Jasikevičiumi.

Pamenu, kuomet Šaras nusidažė plaukus šviesia spalva... Aš buvau dar paaugliukas, ir taip siekiau būti panašus į savo dievuką, kad mama ir man sruogas viršugalvyje dažais pašviesino (juokiasi).

Pagarba Š. Jasikevičiui išliko iki šiol. Kinijos laiku Eurolygos rungtynės dažniausiai vyksta 2-3 valanda nakties, o aš kaskart keliuosi įsijungti transliacijos (juokiasi).

Mano širdies draugė Aurelija gal kiek ir pyksta, bet jau baigia susitaikyti su tuo, kad bent jau kartą per savaitę naktį keliuosi stebėti Kauno „Žalgirio“ rungtynių.

Man labai įdomu, kaip dirba Šaras. Gilinuosi į taktinius dalykus, kurių dabar galbūt ir nepritaikysiu, bet mokausi ateičiai. Kuriam nors momentui, kuriam nors taktiniam niuansui įstrigus, atsisuku vaizdo įrašą ir peržiūriu. Užsirašau, koks tai derinys, kaip vienas ar kitas žaidėjas tam tikrame momente labai gražiai sužaidė, iš kokios situacijos išėjo, kur kamuolys „vaikščiojo“.

Jau turiu tą ligą, kad krepšinio nebegaliu žiūrėti kaip eilinis emocionalus sirgalius. Negaliu sakyti, kad žiūriu kaip specialistas, nes man dar toli iki jo, bet stengiuosi tobulėti (šypteli).

Daug įdomybių ir keistenybių čia atradau. Tarkime, architektūra. Pastatai, kokių nebuvau matęs Lietuvoje. Lipi daugiabučio laiptine ir matai, kad vieno buto virtuvės langas atsiveria tiesiai į laiptinę, o į ją  garuoja gardūs ruošiamo maisto kvapai. M. Plučius

– Užsiminėte apie tai, kad Lietuvoje krepšinio trenerių, ir dar tokių, iš kurių yra ko mokintis – išties daug. Pritariu – daugmaž 3 milijonai!.. Pilnos arenos komandų treneriams ir žaidėjams dalijančiųjų patarimus, dažnai – ir nulydimus necenzūrinių žodžių.

(juokiasi) Man kartais dėl to šiek tiek pikta. Manau, kad kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį moka geriausiai. Aš juk sutikęs kokį verslininką jam neaiškinu, kaip pinigus „daryti“ (šypteli).

Šiaip, kalbant apie trenerius, mėgstama sakyti, kad tik geras krepšininkas gali būti geru treneriu. Su tuo nesutinku, tačiau pritariu, kad treneris negali būti „vadovėlinis“. Jis pats ar dienomis sporto mokykloje, ar vakarais ir savaitgaliais mėgėjų krepšinio lygoje turėtų būti rungtyniavęs, savo kailiu patyręs tam tikras situacijas.

Į Šanchajų susiruošė per 48 valandas

– Pereikime prie egzotiškesnės temos. Kaip likimas jus nuvedė į didžiausią Kinijos miestą Šanchajų, kuriame prabėgo pastarieji 9 jūsų gyvenimo mėnesiai?

Kėdainietis Martynas Plučius 2018-2019 metų krepšinio sezoną dirbo vaikų treneriu specializuotoje krepšinio mokykloje „Riptide“ didžiausiame Kinijos mieste Šanchajuje. Po mėnesio atostogų Lietuvoje šią savaitę jaunas vyras sugrįžta į vieną triukšmingiausių pasaulio miestų ir darbo sutartį pasirašys dar bent vieneriems metams/. Algimanto Barzdžiaus nuotr.– Šiauliuose situacija keitėsi, Šiaulių krepšinio akademija „Saulė“ jungėsi su A. Sireikos akademija. Svarsčiau, kad gali grėsti etatų mažinimas, o aš, vienas jauniausių trenerių, be darbo likčiau pirmas.

Sprendžiau, ką daryti. Ir kaip tik tų apmąstymų laikotarpiu su manimi susisiekė vienas geras pažįstamas iš krepšinio sferos. Pateikė man pasiūlymą vykti į Šanchajų ir ten dirbti vaikų treneriu vaikų krepšinio klube „Riptide“. Išdėstė sąlygas. Apsisprendimui – likti Lietuvoje ar kraustytis į tolimąją Kiniją priimti teturėjau keletą dienų (šypteli).

Tai anaiptol nėra jokia naujiena. Manau, kad pagarbą mums, lietuviams, kaip krepšinio žinovams, užtarnavo Kinijoje dirbęs treneris Jonas Kazlauskas. Apie tai, kad lietuviai strategai ten vyksta dirbti, o žaidėjai, net ir mėgėjai – varžytis įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, žinojau ir anksčiau.

Net pats esu pagalvojęs, kad jau aš tai jau į jokią Kiniją važiuoti nepasiryžčiau (juokiasi). Ir štai: netikėtas pasiūlymas, lengvas šokelis, žinoma, sąmyšis galvoje...

Pasvėriau visus už ir prieš, pranešiau tėvams, draugei, jie visi mano sprendimą palaimino ir išvykau (šypteli).

Su A. Sireikos akademija išsiskyrėme labai taikiai, palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Esu jiems be galo dėkingas už man suteiktą šansą Šiauliuose.

Manau, kad pagarbą mums, lietuviams, kaip krepšinio žinovams, užtarnavo Kinijoje dirbęs treneris Jonas Kazlauskas. M. Plučius

– Kokios buvo pirmosios jūsų dienos Šanchajuje? Nuvykote į visai kitą pasaulio pusę, į vieną judriausių miestų visame pasaulyje...

– Na, kadangi apsigyvenau rajone, kuris dydžio – kaip Kaunas, į dideles minias dar nepakliuvau. Miestas knibžda žmonių per kinų naujuosius metus, nacionalines šventes, bet įprastą antradienį ar ketvirtadienį nepajuntu to „masės“. Matyt, visi dirba užsidarę biuruose (šypteli).

Na, visus tuos milijonus žmonių pamatai nebent įėjęs į metro (juokiasi). Internete pilna iliustracijų, kai dešimtys kinų smarkiai grūdasi pro duris bandydami sutilpti į vagoną. Taip ir yra (šypteli).

Daug įdomybių ir keistenybių čia atradau. Tarkime, architektūra. Pastatai, kokių nebuvau matęs Lietuvoje. Lipi daugiabučio laiptine ir matai, kad vieno buto virtuvės langas atsiveria tiesiai į laiptinę, o į ją  garuoja gardūs ruošiamo maisto kvapai (šypteli).

Per devynis mėnesius viso miesto išnaršyti dar nespėjau – tai, veikiausiai, fiziškai nė neįmanoma. Tačiau apžiūrėjau visus lankytinus, dėmesio vertus objektus. Šių dienų Šanchajų stebėjau prie dangoraižių, istorinį – senajame labirintais persipinančių skersgatvių išraižytame žvejų miestelyje. Lankiau muziejus, zoologijos sodą, kuris, veikiausia, vienas didžiausių visoje Azijoje. Įspūdinga: visai šalia vieni kitų vaikštinėja ir žmonės, ir žvėrys.

Beje, Lietuvą laikau technologiškai labai pažengusia valstybe, bet iki Kinijos mums dar tolokai. Viskas kompiuterizuota, skaitmenizuota, viską žmonės turi mobiliuosiuose telefonuose.

Tais laikais su „Lietuvos ryto“ laikraščiu buvo leidžiamas ir savaitinis priedas – žurnalas „Krepšinis“. Kolekcionavau visus numerius, surinkau labai daug žurnalų. Netrūko fanatizmo. M. Plučius

Krepšinio kokybė Kinijoje – ne kiniška?

– Papasakokite apie savo darbą specializuotoje krepšinio mokykloje „Riptide“. Kokios kokybės mokyklos sporto bazės, su kokiais vaikais dirbate?

– Mano grupė – aštuonmečiai berniukai. Tiesa, kadangi dažniausiai dirbame šešias dienas per savaitę, o savaitgalis – pats darbymetis, per dvi dienas tenka pravesti 7 treniruotes, pavaduoju ir kolegas, pas kuriuos treniruojasi ir vyresni vaikinai.

Gyvenimo tempas Šanchajuje labai greitas. Vaikai – be galo užimti, todėl laiko krepšiniui daugiausia turi savaitgaliais.

Sporto bazės – labai gero lygio. Manau, kad jos nenusileidžia Amerikos universitetų salėms.

2019-2020 metų krepšinio sezoną lietuvis taip pat praleis didžiausiame Kinijos mieste, triukšmingiausiu pasaulyje tituluojamame Šanchajuje./ Asmeninio archyvo nuotr.Tėvai savo atžaloms nuo mažens skiepija pagarbą vyresniam žmogui, pagarbą pedagogui. Ir nesvarbu, ko tu mokai – užsienio kalbos, spardyti kamuolį ar siuvinėti (šypteli).

– Kokia kalba bendraujate su savo auklėtiniais? Kokie gi tie vaikai kitame pasaulio krašte? Ar sekasi rasti bendrą kalbą su jų tėčiais ir mamomis?

– Manau, kad tokio amžiaus vaikai visur yra tokie patys – žaismingi, energingi ir emocionalūs (šypteli).

Bendraujame anglų kalba – visi berniukai yra verslininkų atžalos ir mokosi amerikietiškose Šanchajaus mokyklose, tad ši užsienio kalba jiems – tarsi gimtoji.

Kalbant apie tėvelius – pradžioje keista buvo tai, kad jie stebi visas vaikų treniruotes. Su jais sutariame (šypteli).

Manau, kad vienas didžiausių trenerio laimėjimų – ne vien sutarti su auklėtinių tėvais, bet ir nustatyti ribas, kiek jie gali kištis į treniruočių procesą.

– Ar pastebėjote kokių nors krepšinio supratimo Lietuvoje ir Kinijoje skirtumų?

– Mano akimis, kinams trūksta to krepšinio mentaliteto. Trūksta ir individualių, esminių įgūdžių, kurių spragos, matyt, atsirado nuo pirmųjų dienų žengiant į krepšinį. Trūksta logikos priimant sprendimus aikštėje. Aišku, tai yra duotybė, bet yra metodikų ir pratimų, kaip šį faktorių stiprinti.

Jie labai koncentruojasi į NBA, idealizuoja amerikiečių krepšinį. Net, kai yra tekę Kinijos profesionalų lygos rungtynes žiūrėti, per komandų pristatymus šou bando padaryti tokį patį, kaip NBA. Apie Eurolygą, tarkime, retas žino.

Vis dėlto manau, kad jie juda tinkama linkme. Kinija užsimojusi kilti į pasaulio krepšinio elitą – kviečiasi trenerius amerikiečius, lietuvius, australus, ispanus, serbus, filipiniečius ir dauguma kitų specialistų iš visų pasaulio šalių. Daug investuoja į šią sporto šaką.

Fotografuojasi su praeiviais ir degustuoja... varles

– Tarp europiečių sklando kalbos, jog kinai – išties neaukšto ūgio, o žmonės tarpusavyje be galo panašūs. Kiek tiesos šiose kalbose, Martynai?

– Na taip, jie tikrai neaukšti. Retai kada sutiksi aukštaūgį. Dažniausiai stovėdamas metro visus galiu nužvelgti, nors savęs su metro devyniasdešimt centimetrų ūgiu aukštuoliu aš nelaikau.

Yra keletą kartų tekę ir su praeiviai nusifotografuoti – matyt jiems europietis vis dar kelia kažkokį susižavėjimą ar smalsumą.

Ar jie panašūs? Man – labai. O kinai sako, kad tai jie skirtingi, o štai mes, europiečiai, visi kaip vienas yra tekę girdėti iš jų (juokiasi).

Tiesa, vaikų vardus įsiminti užtrukau. Pamenu, buvo kuriozas: per rungtynes norėjau pašaukti aikštelėje buvusį berniuką. Pasakau vardą, o vaikas nereaguoja, aš jau šaukiu, o jam vienodai... Pasirodo tas, kurio vardą šaukiau, ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo (juokiasi).

Sakyčiau, kad galutinai viską galvoje susidėliojau perkopęs dvidešimtmetį. Šiaip ar taip tuo metu jau buvau susikoncentravęs į trenerio darbą, daugiau norėjau vadovauti negu rungtyniauti. M. Plučius

– Leiskite šiek tiek pasiknaisioti po jūsų piniginę. Kiek gi kainuoja vieną mėnesį išgyventi megamieste Šanchajuje?

– Nelabai apie pinigus mėgstu kalbėti... Bet jeigu atvyksti užsidirbti, o ne išlaidauti, gali išgyventi. Nežinau, kokios būstų nuomos kainos, kadangi jų padengimu rūpinasi klubas... Bet komunaliniai mokesčiai ir maistas, jeigu pernelyg neišlaidauji, gali sudaryti 300-400 eurų.

Ten tikrai gali papietauti gerai už 2-3 eurus. Maistas – skanus, šviežias. Svarbiausia – gana sveikas. Kinijoje maistas man palieka didžiulį įspūdį.

Kinai valgo daug ryžių ir daržovių. Gyvendamas čia judu mažiau nei kad Lietuvoje, bet svorio nepriaugau (šypteli).

– Kinija garsėja savo virtuve ir nepaprasto skonio valgiais. Saulėje džiovintų vabzdžių jau degustavote?

(juokiasi) Ne, bet teko ragauti varlę, gyvatę, karvelį. Keisti potyriai (šypteli).

Tiesą pasakius, labai pasiilgstu lietuviško maisto. Bet man pasisekė, kadangi mano draugė Aurelija – puiki kulinarė (šypteli). Ruošia ir kugelius, ir bulvinius blynus. Kažkada gaminome cepelinus – aišku, nepavyko tokie kaip pas mamą, kadangi ir produktai kiek skiriasi, ir darėme viską  rankomis...

Vien per mėnesį atostogų Lietuvoje cepelinus valgiau kokius tris kartus (šypteli).

Triukšmingiausiame pasaulio mieste ateities lipdyti neketina

– Jūsų širdies draugė Aurelija paskui jus į Kiniją atvyko po pusmečio draugystės. Nepaprastas atsidavimas!...

– Aš ir pats buvau maloniai nustebęs, kad ji pasiryžo šitokiai aukai. Džiaugiuosi, kad ji lydi mane, tikiuosi mudviems viskas gerai klosis ir toliau.

– Po mūsų pokalbio skubėsite pakuotis lagaminų, o kuomet šis straipsnis išvys dienos šviesą, jūs jau būsite baigęs savo 13 valandų kelionę į Šanchajų – naujuosius savo namus. Sakykite, Martynai, ar siejate ateitį su egzotiškąja Kinija?

– Grįžusio manęs lauks jau darbas su vaikais. Kartu su kolegomis treniruosime vaikus vasaros stovyklose ir ruošimės artėjančiam sezonui.

Mano ilgalaikėje ateities vizijoje Kinijos nėra, o siekis šiuo metu – ne pinigai, bet būti pamatytam, tobulėti, kaupti žinių bagažą.

Lietuvos krepšinis yra Lietuvos krepšinis... Ir mano tikslas ateityje dirbti galbūt ir su vyru krepšiniu Lietuvoje. O galbūt ir kažkur kitur (šypteli).

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Nuo tarnautojo laiškų iki auksinės ir besąlygiškos meilės

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
13:39 Spalio 15d. 2019
img

Net ir po septyniasdešimties metų skausmas nepasimiršta

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:13 Spalio 14d. 2019
img

Senjorai pradėjo naujus mokslo metus (GALERIJA)

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
Papildytas
09:52 Spalio 09d. 2019
img

Prie šachmatų sėdęs septynerių, dešimties jau dalyvauja Europos ir Pasaulio čempionatuose

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
09:50 Rugsėjo 25d. 2019
img

Pirmūnė turi prašymą: „Neklijuokite mums etikečių“

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
1
10:41 Rugsėjo 20d. 2019
img

Tarp trisdešimties geriausių projekto dalyvių – ir kėdainietis

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:25 Rugsėjo 19d. 2019
img

Pėsčiomis keliavo iš Vilniaus į Kėdainius

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
10:11 Rugsėjo 19d. 2019
img

Hipnozė ir paslaptingi jos pasauliai

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:20 Rugsėjo 17d. 2019
img

„Benzingalviai“ Vilčinskai: greičiausių brolių Lietuvoje tandemas

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
16:00 Rugsėjo 13d. 2019
img

Gabūs vaikai: kaip atpažinti ir ar verta kelti į aukštesnę klasę nei priklauso?

Svarbiausias užsiėmimas – kasdieninis gyvenimas
15:45 Rugsėjo 13d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!