GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainių rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas sako, kad pati žodžio „kraštotyra“ reikšmė ypač įpareigojanti.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kraštotyros ir vietovardžių takais: pokalbis su kraštotyrininku Rytu Tamašausku

Aistė BALČIŪNIENĖ - 09:00 Liepos 31d. 2019

2019-uosius Seimo nutarimu paskelbus Vietovardžių metais padidėjo susidomėjimas krašto istorija: rengiamos mokslinės konferencijos, miesteliuose, kaimuose iniciuojami susitikimai, kurių metu gilinamasi į krašto vietovardžių kilmę, aktyvios bendruomenės organizuoja kraštotyros rinkimą. Galbūt, iš tiesų, skvarbesnis žvilgsnis į šalia mūsų slypinčius kalbos klodus paskatins atsidėti ir gilesniems tyrinėjimams.

Neretai ekskursijų į praeitį gidu tampa Kėdainių rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyr. specialistas Rytas Tamašauskas. Pranešimus apie Kėdainių krašto vietovardžius jis skaito konferencijose, savo surinkta medžiaga apie unikalius vietovių pavadinus dalijasi su bendruomenių nariais. Lituanistas, ilgus metus pašventęs mokytojo darbui, turi dovaną sudėtingus kruopštaus darbo ir tyrinėjimų rezultatus paaiškinti paprastai ir suprantamai. Jo biografijoje – daugybė apdovanojimų ir veiklos įvertinimų: 2005 m. jis tapo Lietuvos kraštotyros draugijos garbės kraštotyrininku, taip pat Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo ,,Pagalba Lietuvos vaikams“ premijos laureatu, 2008 m. – Lietuvių tautosakos archyvo nominacijos ,,Tautosakos medus“ laureatu, taip pat dalyvavo Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų, ,,Versmės“ leidyklos organizuotose kraštotyros ekspedicijose. 2000 m. R. Tamašauskui įteikta Krašto kultūros premija.

Su R. Tamašausku kraštotyros temomis teko pabendrauti Pajieslyje, bendruomenės centro vykdomo projekto ,,Praeitis vilioja ir moko“ metu. Tuomet jis vedė seminarą jauniesiems projekto dalyviams. Pokalbį pratęsėme jau vėliau, ilgėliau stabtelėdami ties Kėdainių krašto vietovardžių ypatumais.

Kalbininkai pastebi, kad priesaga -ain- yra labiau būdinga latvių, prūsų kalboms. Kėdainių kraštovaizdyje yra panašios darybos oikonimų – gyvenamųjų vietų vardų, pavyzdžiui, Josvainiai.Karčios patirties šaknys

Kas jums yra kraštotyra, kaip ja susidomėjote? Ar kraštotyra yra toji sritis, į kurią kiekvienas gali įnešti savo indėlį?

– Žvelgiant į sudurtinio žodžio „kraštotyra“ sandarą, būtent antrojo dėmens  reikšmė man visad atrodė ypač įpareigojanti: tyrimas siejasi su nuosekliais veiksmais, kurie pagrįsti tikslinga duomenų sankaupa, analize ir šiokiais tokiais apibendrinimais.

Mano patirtis kraštotyros srityje neretai būdavo karti: neturėjau vedlių, mokytojų, kartais pats išradinėdavau dviratį, sugaišdavau daug laiko ties dalykais, kurie jau seniai buvo atrasti, užsikabindavau už detalių, kurios nuvesdavo ne būtinai pačiu teisingiausiu keliu. Paburbėsiu (nepamiršdamas ir savęs), kad kraštotyrininkai kartais tarsi nuslysta paviršiumi, pamiršta arba nežino tam tikrų metodinių reikalavimų, tenkinasi pasiskaitymais apie simbolius ir jų prasmes, tyrimų nesusieja su platesniu kultūriniu kontekstu. Tad kartais mėgdavau kartoti svetimą mintį, kad kraštotyra yra istorijos profanacija. Tačiau esu kelių autoritetų sėkmingai „nusodintas“, jie argumentavo, kad ir kraštotyroje gali būti svarūs mokslui atradimai, todėl pasisakymais apie „profanacijas“ švaistausi mažiau. Ne visai etiškai pasibranginsiu, kad ir tarp mano popieriukų ar rinkinių, bažnyčių archyvų studijų yra vertybių, iš kurių galima kurti mikroistorijas.

Į kraštotyrą geriau eiti pasirengus arba turint nuolatinį konsultantą. Man šiek tiek gelbėjo lietuvių kalbos studijos. Trūkstant kai kurių sričių išmanymo, gali nuosekliai domėtis, ieškoti, kas galėtų patarti – bet taip nueini ilgesnį, asmenišką atradimų ir suvokimų kelią.

Visgi esu reiklus detalėms: juk dabar netgi informacinėse lentelėse prie paveldo objektų yra neteisingų faktų, kuriuos moksleiviai, miestų svečiai traktuoja kaip nekvestionuojamą tiesą.

– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip kraštotyrininko, kelias?

Dešimtokas talkinau istorijos mokytojai. Šnekindamas gimtojo Gelvonų miestelio moteris – rankdarbių meistres – buvau pakviestas į rajono mokyklų kraštotyrininkų konferenciją. Kai mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja skyrė namų darbą – užrašyti tautosakos pavyzdžių; klausinėjau mamą. Kelios tuomet mokinio užrašytos pasakaitės beveik po trijų dešimtmečių buvo publikuotos knygoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (serija ,,Lietuvos valsčiai“, Vilnius: Versmė, 2005).

Gyvenimo fetišai yra paprasti, pavyzdžiui, prosenelės suverpti ir suvyti lininių siūlų kamuoliai; (...) iš tų pačių siūlų mamos nunerti man, paaugliui, marškinėliai. R. Tamašauskas

Kelias link kraštotyros nenutrūko. Mane, ką tik parengtą lituanistą, vienoje Molėtų rajono mokykloje skyrė vadovauti gaisrininkų būreliui. Tuomet man tai atrodė visiškai beprasmė veikla ir džiaugsmingai sutikau su istoriko pasiūlymu pasikeisti – taip pradėjau vadovauti kraštotyros būreliui.

Nebuvo kas už rankos pavedžiotų ar paprotintų – todėl Molėtų rajone per šešerius metus su kraštotyra draugavau nenuosekliai, tik intuityviai, epizodais užkabinau kai kurias temas, kai kas taip ir liko juodraščiuose. Bet ir taip klaidžiodamas atradau šiokius tokius orientyrus.

Sąlyginai ne tokie seni kai kurie gyvenamųjų vietų pavadinimai gali būti asmenvardinės kilmės. Tai primena daugmaž XVI a. antrosios pusės–XVIII a. pirmosios pusės kai kurie Dotnuvos regiono vietovardžiai, pavyzdžiui, Valučiai.

Prosenelės suverpti linai suvijo sutrūkusią giminės istoriją

– Koks kraštotyrinis eksponatas jūsų kolekcijoje jums yra pats brangiausias?

Buvau auklėjamas bobulės (prosenelės) Uršulės Vilkelienės, gyvenimo pavyzdžiais ir išmintimi, Minčiukų ir Markučių kaimų istorijomis. Nuo vaikystės į kraują ir matymus įsigėrusi pirmiausia mamos giminė, todėl teliko perimti išsaugotus daiktelius. Gyvenimo fetišai yra paprasti, pavyzdžiui, prosenelės suverpti ir suvyti lininių siūlų kamuoliai, iš kurių gijų atsivyniojo pernai atvykusios kelios giminaičių kartos iš Argentinos, po 90 metų beieškantys genties ištakų Lietuvoje; iš tų pačių siūlų mamos nunerti man, paaugliui, marškinėliai...

Kraštotyra sugula į popierius, o dabar jau du dešimtmečius ir į kompiuterio laikmenas, todėl daiktinė kraštotyra yra itin menka. Gal ryškesnė leidinių apie Dotnuvos kraštą sankaupa: kai ką padovanojo akademiškiai, kai ką įsigijau Vilniaus „blusų“ turgeliuose. Bet švaistytis ypatingomis sumomis negali, nes tarnautojo atlygis netenkina ir taip apribotų poreikių.

Žemės vardų keliais

– Kaip susijęs vietovardžių rinkimas ir kraštotyra?

– Viena kraštotyros krypčių – vardynas, t. y. vietų, asmenų, gyvūnų vardai. Apsidairyti savo gyvenamojoje vietoje, pasidomėti ne tik pavadinimais, bet ir jų kilmės aiškinimais, lokalizacija, su jais susijusiais pasakojimais, čia gyvenusių šeimų istorijomis galime kiekvienas.

– Kodėl yra svarbus vietovardžių išsaugojimas? Ką mokslininkui, mokytojui, paprastam žmogui gali pasakyti vietos vardas?

– Dabar sakysiu tarsi iš pranešimo. Vietovardžiai ir asmenvardžiai yra kalbinis krašto paveldas. Vietų pavadinimai iš dalies gelbsti suvokiant kultūrinį krašto vaizdą. Žemės kalbą – vietų vardus – padeda aiškintis daugelis disciplinų, todėl reikia žvalgytis ir į krašto reljefą, kalbą, istoriją, tautosaką, kaimo ir asmens istoriją, retsykiais – etnografiją, kalendorines šventes ir papročius (žinoma, ne viską „urmu“), todėl kartais kalbinis aspektas lieka tarsi nuošaly.

Tarp seniausių (užrašytų XIV a.) mūsų krašto oikonimų ir hidronimų yra vardai su baltiška priesaga -av- (jos variantas -uv-), pavyzdžiui, Aristava, *Arvystava, *Arivystava (plg. upes Arvỹstas, Arvystė̃lis), Pelùtava, *Peltava.Kėdainių vietovardžiuose: vaizdingo  kraštovaizdžio, tautų kraustymosi, ryšių su kaimynais atspindžiai

– Kuo ypatingi Kėdainių vietovardžiai, ar jie seni lyginant su Lietuvos vietovardžiais; kas apskritai būdinga jų darybai?

– Per daug ambicinga ir įžūloka būtų kalbėti apie Kėdainių krašto vietovardžių ypatumus, nes riboja kompetencijos, gal tik pavardyčiau kelias būdingesnes kalbines (lingvistines) ir prasmė̃s (semantines) tendencijas.

Kai kurie Nevėžio upyno vandenys pagal pamatinio žodžio reikšmes ne vieną amžių ar net tūkstantmečius žymi tėkmę, srovę, sruvenimą ir pan. Nevėžio vardo skiriamasis požymis – neošianti, ramios tėkmės upė.

Kalbininkai pastebi, kad priesaga -ain- yra labiau būdinga latvių, prūsų kalboms. Kėdainių kraštovaizdyje yra panašios darybos hidronimų (Jósvainis, Juostainis), gausiau oikonimų – gyvenamųjų vietų vardų, pavyzdžiui: Kėdainiai ir jų kaimynai Vilainiai, Daukainiai, Šilainiai; dar būtų apie 20 pavadinimų (Josvainiai, Bakainiai, Okainiai, Gėlainiai…). Dalis vardų gali būti IV–VIII a. reliktai, kai per Europą ritosi kelios tautų kraustymosi bangos ir formavosi baltų genčių kultūros.

Kai kurie Josvainių ir Dotnuvos parapijų 1627–1750 m. asmenvardžiai galbūt liudija apie ateivius iš Latvijos, Kuršo žemės. Kai kurie seni vietovardžiai, pasak kalbininkų, pagal kilmę irgi galimi kaip kuršizmai (kuronizmai) – Aristava, Gėlainiai. Pagaliau vis esame penimi sakmės apie Kėdainius nuotrupa: ,,Padavimai sako, kad XIV a. vidury iš Kuršių atvykęs kažkoks Keidangenas, kuris Nevėžio ir Smilgos santakoje įkūręs žvejų sodybą. Nuo įkūrėjo vardo ši sodyba buvo praminta Kėdainiais.“

Tarp seniausių (užrašytų XIV a.) mūsų krašto vietovardžių (...), tiesa, negausiai, yra vardai su baltiška priesaga -av- (jos variantas -uv-): Aristava, *Arvystava, *Arivystava (plg. upes Arvỹstas, Arvystė̃lis), upė *Dotnava, Dotnuva, Dotnuvėlė, miestelis Dotnuvà, Dotnavà (formanto -ava variantas laikomas senesniu), gyvenamosios vietos Labūnava, Karūnava, Pelùtava, *Peltava, Pernarava, administracinis vienetas (žemė, kraštas) *Sabenava (Josvainiuose arba Pernaravoje). r. Tamašauskas

Vietų sąraše gausiau esti sudurtinių vietovardžių, kurių antrojo dėmens pozicijoje yra daiktavardžiai akmuo, bala, būda, dvaras, galas, kaimas, kalnas, kampas, kapas, kelias, kiemas, laukas, malūnas, pieva, pjaunė, šilas, tiltas, trakas, upė, valka, vieta, vilkas ir kt. Kreiptinas dėmesys į sudurtinius vietovardžius, kuriuose antruoju dėmeniu eina šaknis gal-. Šis dūriniuose esantis formantas primena senąją reikšmę – ,,galinis gyventojas, gališkis“. Tyrėjų pastebėta, kad tokie dūriniai yra būdingi Vidurio Lietuvai: Plinkaigalis jau randamas XV a. dokumentuose, *Daugšiogala Beržų vaitystėje, Skongalis ir Kuigaliai iš XVI a., Vincgalys, Servitgaliai, Macgaliai, Šilgaliai ir Suradgalis iš XVII a. Dalis seniausių Kėdainių krašto dūrinių, kurių antroje šaknyje yra gal-, galbūt paliudija buvus tam tikrus administracinius rajonus, daugmaž atitinkančius istorinio lauko (žemės, teritorijos, srities) sampratą, žymėję administracinių teritorijų paribius. Tokių vietovardžių ypač gausu Josvainių bei Truskavos, Anciškio, Okainių regionuose.

Pietinės Žemaitijos kunigaikštijos (seniūnijos) siena kai kurių lituanistų laikoma ėjus etninės Žemaitijos paribiu ties Krakėmis. Beje, ir geografiniu požiūriu tuoj už Krakių į vakarus, nuo Josvainių į vakarus keičiasi landšaftas – Vidurio Lietuvos lygumos palaipsniui pereina į Rytų Žemaičių plynaukštę, peizažą jau paįvairina kalvagūbrių reljefas (taigi – svarbūs kalvų pavadinimai) ir gausesni vandens telkiniai (dėmesys krypsta į ežerų pavadinimus), vėl atsirandantys miškų masyvai (tyrinėtina miško pramonės įtaka vardynui). Tie paribiai dažnai sutampa su Šušvės vaga ir jos intakais. Tai slenkančių ledynų palikimas žemės paviršiuje, bylojantis ir vietovardžiais.

– Kurie Kėdainių vietovardžiai yra seniausi, o kurie – patys jauniausi? Kaip kito vietovardžių daryba amžių eigoje? Kokia jų kilmė?

Tarp seniausių (užrašytų XIV a.) mūsų krašto oikonimų ir hidronimų, tiesa, negausiai, yra vardai su baltiška priesaga -av- (jos variantas -uv-): Aristava, *Arvystava, *Arivystava (plg. upes Arvỹstas, Arvystė̃lis), upė *Dotnava, Dotnuva, Dotnuvėlė, miestelis Dotnuvà, Dotnavà (formanto -ava variantas laikomas senesniu), gyvenamosios vietos Labūnava, Karūnava, Pelùtava, *Peltava, Pernarava, administracinis vienetas (žemė, kraštas) *Sabenava (Josvainiuose arba Pernaravoje). Šie priesaginiai vediniai vietovardžiai galbūt žymėję sankaupą, tam tikros objekto ypatybės gausą, kurios nors savybės raišką.

Turime dar krūvą lyg ir tokios pat darybos gyvenamųjų vietų pavadinimų, bet jie yra naujesnio kalbos klodo – slaviškos kilmės priesagos –av-/-owo, -ow vediniai, dažnai susiję su šeimininkų vardais, pavardėmis ar „atneštiniais“ pavadinimais iš asmens kilties vietų. Vardijant šalia lingvistinio žvilgsnio kartais reikėtų mėgautis siužetais iš krašto istorijos, garsesniais ar mažiau žinomais asmenimis. Pasakojimas apie Kėdainių Radvilas neapseitų be Jonušavos, Čapskių pasirinkimai nulėmė Justinavą, galbūt Čeplinavą, dėl Dotnuvos Chrapovickių sprendimų turime Valinavos palivarko pavadinimą. Tai tik keli pavyzdžiai.

Sąlyginai ne tokie seni kai kurie gyvenamųjų vietų pavadinimai gali būti asmenvardinės kilmės, nes pavadinimo daryba susijusi su asmenvardžiu. Tai primena daugmaž XVI a. antrosios pusės–XVIII a. pirmosios pusės kai kurie Dotnuvos regiono vietovardžiai: Bogušiškiai, Daumantai, Kėboniai, Kutiškiai, Mociūnai, Močėnai, Urnėžiai, Valučiai.

Kai kurie seni vietovardžiai, pasak kalbininkų, pagal kilmę irgi galimi kaip kuršizmai (kuronizmai) – Aristava, Gėlainiai. Prioritetas – ne pompastiškas įamžinimas, o svarbiausių šaltinių išleidimas

– Kaip „atrandate“ vietovardžius, apie kurių kilmę knieti sužinoti daugiau, kas paskatina domėjimąsi vietove, jos istorija?

– Pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Prie Dotnuvos vietovardžių susitelkiau prieš 2013-ųjų Kūčias, jau turėdamas gausiai duomenų. Parašęs apie 200 puslapių, susivokiau, kad dėl politinės valstybės ir tikėjimų raidos, žemvaldžių ekonominės galios ar nuosmukio palaipsniui kito istorinės, teisinės administracinės ir parapijos valdos, todėl kartais sunku nustatyti ribas, buvusią gyvenamosios vietos priklausomybę. Pagaliau įvairiais istorijos laikais kito lauko, žemės, dvaro sampratos. Todėl nori nenori turėjau žvalgytis ir į Dotnuvos krašto paribius, taip išsiplėtojau iki Gudžiūnų, Krakių, Surviliškio, Paberžės, Josvainių, Kunionių, Pernaravos, Kėdainių, Pelėdnagių, Labūnavos, Šėtos, Pagirių, Lančiūnavos, Truskavos, Anciškio ir kitų apylinkių. Neretai pasitelktini Kėdainių r. savivaldybės paribiais esančių kai kurių Jonavos, Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Ukmergės rajonų pakraščių dabartiniai ir istoriniai vietovardžiai.

Netikėtumai išlenda patys, kai duomenis apie objektą surenki į vieną vietą. Todėl hipotetiškai 1613 m. žemėlapio Gegužinę bandau lokalizuoti arba tarp Dotnuvos ir Akademijos, arba Bokštų kaimo apylinkėje, ties kelio atkarpa į Krakes. Kartais vietovardis, pavyzdžiui, XVI a. vidurio Mladzinava prie Gudžiūnų, verčia pasidomėti konkrečia žemvaldžių gimine (Gružauskais). Be kultūrinių kontekstų (netgi itin intriguojančių) neišsiteksi, kai kalbi apie Mantviliškį ir XVI–XVII a. Manvydus Dorohostaiskius.

Taip, pompastiškai galima įvardyti erdves Kėdainių kraštotyrininkų vardais. Bet kultūros istorijai svarbiau išleisti kelių dešimtmečių Stasio Tijūnaičio darbus apie Kėdainių vietovardžius su šiandienos patirčių komentarais, 1935–1937 m. Vardyno anketas, Valstybinės archeologinės komisijos archyvo dalį. R. Tamašauskas

Arba, netikėtai atsikvošėjau – šalia surašyti du bendrašakniai tos pačios erdvės vietovardžiai, bet skirtingų amžių. Ruõščių (Mištautų) kapinės dar vadinamos Kryžiùkai. XVI a. pabaigos dokumentuose Ruoščiuose minima *Kryžius – du užsėti laukai, dirvos, arimai. Tikriausiai ūkinės paskirties žemė buvo ties ta vieta, kurioje dabar kapinės ties aukštu Jaugilos upės krantu, galbūt buvusi alko vieta (sakralinė paskirtis).

– Kraštotyrininkų darbas yra sudėtingas, kruopštus, reikalaujantis ne tik mokslinių, bet ir psichologinių žinių, patirties, daug laiko ir idėjinio, dažnai neapmokamo darbo. Kokie žymiausi Kėdainių kraštotyrininkai, vietovardžių rinkėjai? Ar tinkamai įvertintas jų palikimas, o gal vertėtų jų vardu pavadinti gatvę ar kokį žymesnį pastatą?

– Atsakydamas apsiribosiu vietovardžiais ir ties jais besitelkusiais buvusiais ar esamais pedagogais: Stasys Tijūnaitis (Kėdainiai), Cecilija Meškienė (Anciškis, Truskava), Petras Kurtinaitis (Krakės), Kristina Stanionienė (Labūnava), Jadvyga Kvedaravičienė (Josvainiai), Judita Kišonaitė (Kunioniai). Dėl panašių ir kitų darbų šliečiau ir Stasį Stašaitį iš Akademijos, Mariją Šepetienę iš Krakių, iš Kėdainių Danutę Muzikevičienę, Almonę Šilkaitytę iš Pajieslio, iš Truskavos Rimantę Šilkaitienę, Loretą Andrulienę iš Pernaravos. Ne visas pedagogų kartas pažinojau, ne visų darbus regėjau. O dar būtų šūsnis kitų profesijų žmonės – kraštotyros fanatikai, dažniausiai tyliai tebedirbantys.

Iš tiesų galima pompastiškai įvardyti erdves. Bet kultūros istorijai svarbiau išleisti kelių dešimtmečių Stasio Tijūnaičio darbus apie Kėdainių vietovardžius su šiandienos patirčių komentarais, 1935–1937 m. Vardyno anketas, Valstybinės archeologinės komisijos archyvo dalį. Norėtųsi, kad Kėdainių krašto istorijos ir kultūros leidybos darbai įgautų pagreitį, išryškėtų ilgalaikiai orientyrai; čia svarbus ir finansavimo klausimas.

– Dėkoju už pokalbį.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Baltijos keliui – 30 metų: minėjimas ir renginiai

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:28 Liepos 22d. 2019
img

Kėdainiečiai pasitiko „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvius (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
09:48 Liepos 06d. 2019
img

Laiko vartus pravėrus: Paberžėje – jubiliejinė Sekminių šventė (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
VIDEO
1
20:49 Birželio 09d. 2019
img

Lietuviški kėdainiečių asmenvardžiai XVII a. Kėdainių inventoriuose

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:48 Birželio 04d. 2019
img

Senamiesčio širdyje maisto ir gėrimų festivalis „Radvilų gurmanai“

Savam krašte net saulė ryškesnė
2
11:17 Gegužės 30d. 2019
img

Kėdainiuose įkurtas Lietuvių kalbos draugijos skyrius

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:56 Gegužės 27d. 2019
img

Naujas būdas pažinti gimtąjį miestą (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
1
14:23 Gegužės 23d. 2019
img

Antanas Maziliauskas: „Vaikams reikia padėti!“

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:44 Gegužės 13d. 2019
img

Uždrausta meilė, paleistuvystė ir jų užkulisiai istoriniuose Kėdainiuose

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:32 Gegužės 09d. 2019
img

„Magdeburginiams“ Kėdainiams – 429-eri

Savam krašte net saulė ryškesnė
08:45 Balandžio 15d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!