GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kėdainių krašto muziejus kviečia visus išbandyti naują ekspozicijos dalį – 3D virtualią realybę – su jos pagalba galima nusikelti į 1919 m. sausio 7 d. vykusius nepriklausomybės kovų mūšius ties Kėdainiais.  / Kėdainių krašto muziejaus vizualizacija

Kėdainių vaidmuo Nepriklausomybės kovose buvo lemiamas

Kristina MIRVIENĖ - 16:02 Vasario 21d. 2019

Lietuvos 1919–1923 m. nepriklausomybės kovos tikriausiai nėra ta šalies istorijos dalis, kuri būtų visiems puikiausiai pažįstama ir itin gerai suprantama.

Dar menkiau yra žinomas lemtingas Kėdainių vaidmuo šiose kovose, nors mūsų miesto indėlis išsaugant 1918 m. vasario 16-ąją sukurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę yra itin svarus.

Ar žinote, kad nepriklausomybės kovų svarbiausieji „pirmieji kartai“, taip pat ir lemiamas pergalingas mūšis įvyko ties Kėdainiais? Kad kovų eiga ties mūsų miestu didele dalimi lėmė, ne tik kad tuomet buvo apginta šalies nepriklausomybė, bet ir tai, kad šiandien mes gyvename laisvoje Lietuvoje?

Apie Nepriklausomybės kovas, įdomiuosius jų faktus, taip pat apie naująją išmaniąją Kėdainių krašto muziejaus ekspoziciją kalbamės su Kėdainių krašto muziejaus istoriku Vaidu BANIU.

Istorija verta Holivudo

Praėjusią savaitę paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės kovų 100-ąsias metines, o šios yra neatsiejamos nuo šiandien minimos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, vasario 16-osios.

Pagerbdamas šias svarbias datas Kėdainių krašto muziejus visai neseniai pasipildė gana įspūdinga modernia šiems istoriniams įvykiams skirta virtualios realybės 3D vizualizacija.

Su jos pagalba galima nusikelti ir savo akimis pamatyti kovas, kuriose mūsų proseneliai 1919 m. gynė 1918 vasario 16 d. atkurtą tada dar itin trapią Lietuvos nepriklausomybę.

– Papasakokite kokie istoriniai momentai yra vizualizuoti, atkurti naujoje 3D ekspozicijoje?

– Ekspozicijoje yra vaizduojami du 1919 m. prasidėjusių Lietuvos nepriklausomybės kovų momentai, vasario 7 d. įvykusių Kėdainių kautynių epizodai.

Ties Kėdainiais tą dieną vyko mūšiai keliose vietose, prasidėję nuo ankstyvo ryto, jie tęsėsi iki vasario 10 d.

Virtualios realybės vizualizacijai pasirinkome reikšmingiausius ir lemtingiausius būtent vasario 7 d. įvykius ties Kėdainiais. Lemtingi šie istoriniai momentai ne tik Kėdainiams, bet ir visai šaliai, nes būtent tą dieną buvo nulemta visa to laikotarpio Rusijos raudonosios armijos invazija į mūsų šalį. Būtent tos dienos kovų eiga ties Kėdainiais lėmė, kad rusai ėmė trauktis ir 1920 m. visiškai paliko Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes.

Atrinkti, ką iš to meto įvykių perkelti į 3D realybę, buvo tikrai nelengva, mąstėme, kas iš visos  epopėjos būtų įspūdingiausia, įdomiausia lankytojams žiūrėti, sužinoti, taip pat tiksliausiai atspindėtų tų įvykių aplinkybes, atmosferą.

Iš 1919 m. Kėdainių mūšių būtų galima daryti visą Holivudo vertą kino filmą. Vasario 7–10 d. įvykiuose yra daugybė įdomių istorijų, aplinkybių. Čia netrūksta nei siužeto aštrumo, nei herojų. Kuriant tokį filmą net nereikėtų didelės scenaristo fantazijos, užtektų tik imti grynus istorinius faktus, net ir nieko gražinti nereikėtų, būtų įspūdinga ir taip.

– Kokie gi tie įspūdingieji epizodai parinkti?

– Pirmasis epizodas yra iš 1919 m. vasario 7 d. pirmojo Lietuvos nepriklausomybės kovų mūšio. Būtent nuo jo pirmųjų šūvių ir prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės karų istorija.

Šis mūšis prasidėjo ankstyvą 1919 m. vasario 7 d. rytą Kėdainių miesto pašonėje, netoli Vilainių, ties Koliupės upeliu.

Lietuvai šis mūšis buvo be galo svarbus, nes būtent čia jaunos valstybės kariuomenė pirmą kartą kovojo ir pirmą kartą atrėmė priešą.

Šis mūšis tebuvo viena detalė iš didelės mūšio prie Kėdainių dėlionės. Tačiau ji yra svarbi ir simboliška, nes būtent čia susidarė pirmasis Nepriklausomybės karų frontas, kuris įnirtingose kovose beveik metus slinko iki Dauguvos upės. Lietuvos kariuomenė čia saugojo frontą iki 1920 m. sausio 5 d., kai Latvijos ir Lenkijos kariuomenės Rusijos pajėgas nustūmė dar toliau į rytus.

– Nejau Rusijos kariuomenė iki pat Kėdainių per visą Lietuvą keliavo nesulaukdama jokio pasipriešinimo iki pat Kėdainių?

– Taip, Rusijos kariuomenė į Lietuvą įžengusi 1918 m. gruodžio pabaigoje iki pat lemtingos vasario 7 d. Kėdainiuose, per visą Lietuvą keliavo pergalingai, praktiškai be jokio lietuvių pasipriešinimo. Jo nebuvo, nes paprasčiausiai nebuvo kas priešinasi – iki tol dar nebuvo spėta suformuoti Lietuvos kariuomenės.

Dėl šios priežasties neskubėdami, vos per kelias savaites rusai užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos. Tačiau ties Kėdainiais ir Šėta, 1919 m. vasario 7–10 dienomis jų laukė fiasko ir kardinali jų pergalingo žygio permaina.

– Ar galima sakyti, kad Lietuvos kariuomenė buvo formuojama jau rusams keliaujant per šalį?

– Beveik taip ir vyko. Į Kėdainius pirmasis karininkas atvyko tik 1918 m. gruodžio 31 d., perėmė apgriuvusias, išdaužytais langais, pridergtas kareivines (dabar čia įsikūrusi Šviesioji gimnazija, Didžiosios ir J. Basanavičiaus g. kampas).

Tad kariuomenės sukūrimui nuo vieno kario iki mūšio vasario 7 d. pradžios buvo šiek tiek daugiau nei vienas mėnuo. Ir per tą laiką buvo nuveiktas didžiulis darbas, kuris ir lėmė pergalę bei vos prieš metus sukurtos valstybės išsaugojimą.

– Žinant, kad kariuomenei suformuoti turėjome vos mėnesį tai, kad Koliupiuose pavyko atsilaikyti prieš galingas rusų pajėgas skamba it stebuklas.

– Stebuklas! Taip ir yra! Galima tuo ir užbaigti (juokiasi).  

Mūšio ties Koliupe jėgos buvo labai nelygios. Sunku tiksliai pasakyti, kiek kovojo Rusijos pusėje, tačiau to meto žvalgybiniai duomenys sako, kad išvakarėse Šėtoje (šį miestelį rusai buvo užėmę ir ten įkūrę savo bazę) buvo nuo 800 iki 1 200 kareivių grupuotė, tuo tarpu lietuviai ten tuomet teturėjo vos 120 karių.

Tačiau mūšyje prie Koliupės buvo ne tik didžiulė kiekybinė, bet ir ne ką menkesnė kokybinė persvara mūsų nenaudai.

Tie mūsų 120 Kėdainių krašto kareivėlių tebuvo paprasti jaunuoliai savanoriai, praktiškai neapmokyti, be patirties, daugeliui tai buvo pirmasis mūšis. Aš jau nekalbu apie ginkluotės skirtumus – rusai turėjo ir artileriją, ir kulkosvaidžius. O mūsų vyrai – tik šautuvus.

Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys įsitikinęs, kad Nepriklausomybės kovos buvo itin svarbios atkuriant ir dabartinę laisvą Lietuvos valstybę. Algimanto Barzdžiaus nuotr.– Nejau Kėdainiuose tuo metu tebuvo tik 120 vyrų? Kur kiti? Kodėl nėjo kovoti?

– Reikia turėti galvoje, kad pačių miestiečių kėdainiečių tarp tų 120 kareivių nebuvo greičiausiai nė vieno. Vietiniai miestiečiai lietuviuose nematė jokios valdžios. Kėdainiuose kuriama kariuomenė tebuvo pajuokos objektas: „baudžiauninkai ruošiasi imti kažkokią valdžią, kurti kariuomenę? Nejuokinkit!“

Tad vasario 7 d. pergalė buvo grandiozinė – tai ne tik karinė pergalė ir Raudonosios armijos sustabdymas, bet ir moralinė pergalė – visi pamatė, ir ne tik Kėdainiuose, tai nuskambėjo per visą Lietuvą, kad pajuokos objektas ne tik gali kariauti, bet ir nugalėti, ir net sustabdyti priešą.

O šiaip savanorių gauti nebuvo didelė problema, jų būtų ėję daug, bet reikalas tas, kad didžioji jų dalis buvo basi, neturėjo kuo apsiauti bei tinkamai žiemai apsirengti. Namie kokios vyžos gerai, kiaulių pašert gali nueiti ir su suklerusiais batais, į šokius kokius puspadžius atrasi.

O į mūšį per sniegynus klampoti reikia gerų batų, nes be jų menkas karys esi, nušalsi kojas per pirmas kautynių valandas.

Tad į kariuomenę buvo priimami tik sugebėję susiorganizuoti tinkamą apavą bei aprangą. Daugiausia ėjo ūkininkų jaunesnieji sūnūs ir gimnazistai patriotai.

Vasario 7 d. pergalė buvo grandiozinė – tai ne tik karinė pergalė ir Raudonosios armijos sustabdymas, bet ir moralinė pergalė – visi pamatė, ir ne tik Kėdainiuose, tai nuskambėjo per visą Lietuvą, kad pajuokos objektas ne tik gali kariauti, bet ir nugalėti, ir net sustabdyti priešą. V. Banys.

 

– Sugrįžkime prie lietuvių pergalės priežasčių. Sakote įvyko stebuklas, tačiau vis tik gyvename pasaulyje, kuriame oficialiai stebuklų nėra. Kas padėjo lietuviams pelnyti neįtikėtiną pergalę?

– Ši pergalė yra labai daugialypė, ją lėmė labai daug įvairių faktorių. Vienas pagrindinių – kritinėje kautynių fazėje lietuviams pagelbėję saksų (vokiečių) savanorių artilerija ir kulkosvaidžiai. Būtina paminėti blogą rusų žvalgybinį darbą, puikų mūšiui vadovavusio karininko Juozo Šarausko vadovavimą, mūsiškių gerą vietovės žinojimą bei didžiulę karių motyvaciją.

Ir priešingai rusų motyvacija buvo labai silpna, rusų kariai, anot žvalgybinių pranešimų, ėjo vietovių užiminėti, nes paprasčiausiai norėjo valgyti, tai buvo pusalkanių žmonių armija.

Prie mūsų pergalės prisidėjo ir įvairūs kiti strateginiai dalykai – mūšis ties Kėdainiais nebuvo vienišas, visas regionas nuo Lietuvos iki pat Šiaurės jūros ir nuo Sibiro iki Vidurinės Azijos buvo pilietinių karų ir nepriklausomybės kovų zona. Spėjame, kad kai buvo atremtas pirmasis mūšis Kėdainiuose, galbūt rusai gavo įsakymą atsitraukti kažkur kitur.

Pergalė yra kaip mozaika, trumpai atsakyti, kas ją lėmė, neįmanoma.

– Ar daug buvo mūsiškių aukų tomis vasario dienomis?

– Šios kautynės yra stebuklas dar ir tuo, kad nors tai buvo vienos didžiausių kautynių nepriklausomybės kovų istorijoje, tačiau jos pareikalavo vos vienos aukos. Tai buvo mūsų didvyris, karys savanoris Povilas Lukšys, kuris žuvo net ne mūšio metu, o naktį išėjęs į žvalgybą. Tiesa, šio mūšio metu dar žuvo keletas vokiečių kulkosvaidininkų, kurie mums padėjo kovoti.

– O iš kur vokiečiai atsirado šiose kovose?

– Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje buvo likę nemažai vokiečių kareivių, jie turėjo čia savo bazes, įgulas, turėjo savo užduotis iš antantės. Kiek jų buvo 1919 m., Lietuvoje duomenų nėra.

– Pirmasis 3D vizualizacijos istorinis momentas tikrai įspūdingas. O koks yra šios ekspozicijos antrasis epizodas?

– Antrasis epizodas yra paimtas taip pat iš tos pačios vasario 7 d. kiek vėlesnio mūšio. Jis yra susijęs būtent su vokiečių pagalba, kuri buvo gyvybiškai svarbi pergalei.

Čia vaizduojamas vasario 7 d. vykusių mūšių tęsinys, kai lietuvių pajėgos pagaliau sulaukė pastiprinimo iš Lietuvos teritorijoje rezidavusių vokiečių karių. Jų parama buvo labai svarbi, nes jei ne vokiečių sunkiųjų ginklų pagalba, neaišku, kiek būtų lietuviams pavykę atsilaikyti.

Vokiečiai kone lemiamu momentu, kai bolševikų kariuomenė jau buvo bepriartėjanti prie miesto, taip pat ir pradėję judėti vietiniai bolševikėliai, maždaug ties geležinkelio viaduku atidengė artilerijos ugnį, buvo ir keletas kulkosvaidžių. Sulaukę tokio pastiprinimo lietuviai pasijuto tvirčiau. Vokiečių pagalba svarbi buvo ne tiek žmogiškaisiais ištekliais, kiek technika.

Lietuvos nepriklausomybės kovų kariai savanoriai. Kėdainių krašto muziejaus archyvo nuotr.– Kodėl vizualizacijai pasirinkote būtent šį istorinį momentą?

– Antrasis epizodas yra įdomus tuo, kad čia vaizduojamas pirmasis aviacijos panaudojimas Nepriklausomybės kovose. Šis epizodas susijęs su vokiečių karinės aviacijos pagalba.

Įdomus momentas, kad kol vokiečių lėktuvai priartėjo prie Kėdainių, anksčiau nurodytos priešo koordinatės buvo pasikeitusios, tą teritoriją – Eigulių kaimą, lietuviai iš rusų jau buvo atkovoję. Vokiečiai to nežinodami pradėjo bombarduoti lietuvius. Iš duotų ženklų lakūnai, supratę, kad kaimas jau užimtas sąjungininkų, nuskrido bombarduoti Juodkiškio mišką, kuriame buvo įsitvirtinę iš Eigulių kaimo išstumti bolševikai.

Šiaip vasario 7 d., kariuomenių persistumdymas vyko visą laiką, pavyzdžiui, Koliupės kaimas iš rankų į rankas tądien ėjo mažiausiai tris kartus. Intensyviausios kovos vyko nuo ankstyvo vasario 7-osios ryto iki pietų, kol prisijungė vokiečiai.

Kova tęsėsi ir vasario 8 d. tądien mūsiškiai sėkmingai nustūmė rusus Šėtos link. Vasario 10 d. bolševikai iš Šėtos buvo išmušti.

– Kodėl pirmasis mūšis vyko būtent ties Kėdainiais? Sovietų Rusijos kariuomenė puolė tik Kėdainius?

– Rusų puolimas nebuvo vien tik į Kėdainius. Jis buvo daugialypis. Karinės operacijos tikslas buvo Kauno užėmimas, puolant per Alytų, Kaišiadoris, Jiezną, Prienus, Jonavą.

Jei būtų pavykę priversti Kauną kapituliuoti, Rusijai atsivertų laisvas kelias į Rytprūsius. Būtent tai ir buvo pagrindinė Rusijos komunizmo ideologų misija – susijungimas su būsima Sovietine Vokietija.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijoje taip pat įvyko revoliucija. Bolševikai jautė istorinę progą  ir jų viltys nebuvo be pagrindo. Vokiečiai sunkiai kėlėsi po imperijos griūties, Vokietijoje buvo siaubinga netvarka, siautė chaosas ir anarchija.

Tai, kas vyko Kėdainiuose, tebuvo didelės istorinės dėlionės dalis. Bolševikai Vokietijos link keliavo dideliu ir plačiu frontu. Tai, kas vyko Lietuvoje, panašiai vyko ir Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriuvo ne tik Rusijos ir Vokietijos, bet ir Osmanų, Austro-Vengrijos imperijos. Tai buvo laikotarpis, kai kasdien vis kas nors keitėsi. Tuo metu nepriklausomomis valstybėmis norėjo tapti dešimtys Europos ir Azijos tautų. Tarp jų ir niekada valstybingumo neturėjusios mūsų tolimesnės ir artimesnės kaimynės Suomija, Estija, Latvija, Ukraina, Baltarusija. Kaip žinome iš istorijos, ne visoms pavyko.

– Ar galima teigti, kad Kėdainiai buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų centru?

– Tomis 1919 m. vasario dienomis – taip, Kėdainiai tikrai buvo tokiu centru. Kovos už nepriklausomybę baigėsi tik 1923 m. Simboliška, kad vienas paskutinių žuvusių karių buvo pirmojo žuvusio kario pusbrolis Flioras Lukšys. Jis taip pat palaidotas Kėdainių karių kapuose.

Nors apsigynus nuo rusų Kėdainiuose nebevyko kariniai susirėmimai, miestas buvo svarbus karinis užfrontės taškas. O pasibaigus karams mieste buvo dislokuojami kariniai pulkai, apylinkėse nuolat vyko įvairūs manevrai, mokymai.

– Kuo dar Kėdainiai išsiskiria aptariamuose istoriniuose įvykiuose?

– Įdomus faktas tai, kad 1919 m. vasario 7-osios Kėdainius amžininkai atsiminimuose aprašo kaip ištuštėjusį, išmirusį miestą. Miestas buvo ištuštėjęs, nes kol vyko mūšiai, J. Šarauskas buvo davęs įsakymą visiems gyventojams nekišti nosies iš namų, užsidaryti langines.

Tai buvo padaryta tam, kad kol vyksta kovos su Raudonąja armija, nebūtų suduotas smūgis iš užnugario.

Reikia suprasti to laikmečio Kėdainių specifiką – lietuvių mieste buvo labai nedaug. Miesto pakraščiai pilni kumetynų, kurių itin skurdžiai besivertę gyventojai simpatizavo proletariato, socializmo idėjoms.  Tuo tarpu dvarų šeimininkai prijautė lenkams, o Lietuvą matė tik kaip tam tikrą Lenkijos provinciją. Miestiečiai taip pat buvo lenkakalbiai, sunku buvo suvokti, ką jie palaikė, bet aišku buvo viena, kad lietuvių valdžiai jie nejautė jokio palankumo.

Negana to, tada dar ir visas miestas knibždėjo bolševikų atsiųstų gerai apmokamų emisarų (emisaras – asmuo, valstybės valdžios ar politinės organizacijos siunčiamas į kitą šalį su slapta misija – aut. past.), kurie skleidė rusišką propagandą, buvo platinama antilietuviška agitacija, kiršinami žmonės.

Kai pasklido gandas, kad Raudonoji armija artėja Kėdainių link, visi priešiški Lietuvai elementai pradėjo bruzdėti, šaudyti, tad iškilo didelis pavojus, kad gali būti smogta ir iš užnugario. Todėl įžvalgusis J. Šarauskas liepė visiems be išimties miestiečiams tomis dienomis lindėti namie.

Beje, kitą dieną, vasario 8-ąją, rusai puolė Alytų, tačiau ten lietuviams pergalės pelnyti nepavyko ir viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad gyventojams nebuvo liepta likti namie, tad priešiški elementai galėjo veikti netrukdomi.

– XX a. pradžioje Lietuva nepriklausoma pabuvo gana neilgai. Kokį įspaudą tai turėjo Lietuvai ir lietuvių tautai ateityje?

– Galimas daiktas, kad be šio nepriklausomybės laikotarpio galbūt nebūtų ir dabartinės laisvės.  Minėjau, kad po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybės Europoje siekė daug valstybių, ir daugelis jų buvo kur kas didesnės už Lietuvą, tačiau joms tada nepavyko apsiginti, sutapimas, o gal ir ne, tačiau daugelis jų nepriklausomybės neturi iki šiol. Arba šiuo metu vargsta „juodą vargą“, mėgindamos ją įtvirtinti.

Kai tu neturi patirties, pagrindo, nėra precedento, kai negali atversti ir parodyti, va, štai mes kažkada turėjome savarankišką valstybę, kažkas gali pasakyti „juk jūs visada buvote kažkieno sudėtyje, kam jums ta valstybė dabar? Kokiu pagrindu jus reiškiate pretenzijas į nepriklausomybę?“.

O Lietuva 1990 m. turėjo kuo remtis, turėjo ką parodyti. Svarbu, kad lietuviai visada reiškė norą būti nepriklausomi, net jei tai ir baigėsi nesėkme.

– Ką jūs turite galvoje?

– Aš kalbu apie laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. Reikėtų žinoti, kad 1949-ųjų vasario 16-oji nebuvo eilinė diena. Tą dieną taip pat buvo bandoma atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tą dieną buvo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) deklaracija, nuo tada prasidėjo dar vienas nepriklausomybės kovų laikotarpis, nuožmios partizaninės kovos.

Minėtą deklaraciją pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai. Beje, J. Žemaitis taip pat turi ryšių su Kėdainiais, jį kaip karininką subrandino būtent mūsų miestas.

Tad tuomet, po Antrojo pasaulio karo, nors ir nepavyko apginti Lietuvos nepriklausomybės, tačiau ta kova už ją turėjo didžiulę reikšmę 1990 m. nepriklausomybės atkūrimui.

– Kodėl 1919 metais pavyko apginti Lietuvos nepriklausomybę, o štai 1949 – ne?

– Antantė 1949 m. buvo gerokai silpnesnė, ji mus tiesiog pardavė. Jie rytinę Europos dalį sutarė atiduoti Stalinui. Čia jau lietuviai nieko negalėjo padaryti, nors dėjo milžiniškas pastangas, buvo surinkta maždaug 40 tūkst. partizanų kariuomenė.

– Kitaip tariant, nuo mūsų pačių mažai kas priklauso? Mūsų likimą valdo galingieji?

– Tikrai ne! Visada svarbu yra parodyti norą, siekį. Jei 1919 metų kovotojai už nepriklausomybę po pirmų nesėkmių būtų nusipjovę ir išsibėgioję po namus, tai nieko ir nebūtų, būtume ir tada likę Vokietijos ar Rusijos dalis.

Ir jei ne partizanai 1949 metais vasario 16 d. pasirašę kovoti, nebūtų ir 1990 kovo 11 d.

Kaip ir minėjau, paprasčiausiai nebūtų kuo pagrįsti mūsų pretenzijų ir reikalavimų.

Net ir kalbant apie 1918 vasario 16 d. tuomet, paskelbus Nepriklausomybės aktą, absoliučiai niekas nepasikeitė. Lietuva buvo kaizerinės Vokietijos sudėtyje, kuri apie Lietuvos valstybę nenorėjo nieko girdėti. Ir tik po pusmečio, kai subyrėjo kaizerinė Vokietija, prasidėjo valstybės kūrimo darbai. Jei nebūtų pradinio noro, tai nebūtų nieko – noras, kova už savo teises yra privaloma norint turėti savo valstybę.

Nors 1949 m. prasidėjusiose kovos už priklausomybę nepasiekė tikslo, tačiau tai niekur nedingo, tai turėjo didžiulę įtaką visai tautai.

Tai, kas vyko XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, Sąjūdžio laikais, visa tai rėmėsi partizaninėmis kovomis, tie žmonės, kurie ėjo į mitingus, buvo jų dalyvių vaikai ar anūkai. Niekas niekur nedingo. Net ir tais sovietų okupacijos dešimtmečiais nepriklausomybės siekis, kova nebuvo niekur dingusi – vis vien kažkas kažkur išlįsdavo – tai kas nors trispalvę iškeldavo, tai koks Vytis kur ant sienos atsirasdavo, tai kas ką nors parašydavo. Kova už nepriklausomybę buvo, nors užgniaužta, uždaryta, bet ji niekur nedingo, viskas buvo gyva.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Prieš atliekant pilietinę pareigą pirmąsyk – ir nekantru, ir baugoka

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:16 Kovo 16d. 2019
img

Viešasis kalbėjimas – baubas ar draugas?

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:09 Vasario 18d. 2019
img

Amerikietiškojo futbolo (!) entuziastas iš Kėdainių

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:43 Vasario 12d. 2019
img

Komandą trenerio garbei subūrė po 15 metų

Savam krašte net saulė ryškesnė
15:09 Vasario 02d. 2019
img

Krakėse Vedų kultūrą pristatė I. Zasimauskaitė-Kiltinavičienė (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
15:06 Sausio 27d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!