GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Joninės – viena mėgiamiausių kėdainiečių švenčių. Ji kasmet sutraukia būrius smalsuolių.   / Algimanto Barzdžiaus / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Kėdainių Jonai ir Janinos: augina paparčius, šoka, dainuoja ir džiaugiasi savo vardu

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 23:58 Birželio 23d. 2020

Etnologė atskleidė, kokiu žiedu žydi papartis

Nuo seno Joninės buvo apipintos gausybe magiškų ritualų ir tradicijų. Trumpiausios nakties sutemas sklaidydavo laužų liepsnos, upėmis plaukdavo gražiausių žolynų vainikais papuošti žvakių žiburiai, o bene labiausiai visus viliodavo mistiškais pasakojimais apgaubtas didysis šios ypatingos šventės lobis – paparčio žiedas. Apie praeities ir šių dienų Joninių papročius šventės išvakarėse „Rinkos aikštės“ skaitytojams pasakoja žinoma etnologė ir tautosakininkė Gražina KADŽYTĖ.

– Miela Gražina, ar Joninės lietuviui svarbi šventė?

– Jonines švenčia ne tik lietuviai. Tad ši šventė, kitur turinti kitokius vardus, svarbi ir mums, ir kitoms Europos tautoms. Tarkime, latviams Joninės turbūt svarbesnės nei lietuviams, nes tuomet, kai ši šventė mūsų šalyje buvo prigesusi, latviai Joninių tradicijas visada buvo išlaikę. Skandinavų, germanų, tolesnės Europos tautos švenčia vidurvasario, vasarvidžio šventę. Vis tik kiekvienoje šalyje tai džiaugsminga šventė.

Kadangi gyvename šiauriniame pusrutulyje, tai būtent per Jonines turime ilgiausią dieną, trumpiausią naktį, gražiausią žalumos ir žydėjimo metą. Žmonės nuo seno pastebėjo, kad saulė kopia, kopia, užkopia į aukščiausią dangaus tašką, padovanoja mums ilgiausią dieną, o paskui pradeda dienas trumpinti, naktis ilginti. Vadinasi, ši diena yra tarsi atskaitos taškas. Dar ji minima kaip vasaros saulėgrįža. Šią šventę žmonės ir sukūrė norėdami padėkoti saulei už jos dovanas ir drauge paprašyti, kad jų nepamirštų, per toli nuo jų neatitoltų.

Etnologė ir tautosakininkė Gražina Kadžytė kėdainiečiams siūlo išradingą būdą vieniems kitus pasveikinti Joninių proga. Pašnekovė kviečia linkėjimus plukdyti žiburiuojančiais vainikais mūsų mylimo Nevėžio upe. Asmeninio archyvo nuotr.Kaip derėtų atšvęsti Jonines?

– Būtinų dalykų nėra, tereikia džiaugtis. Įdomu tai, kad senosiose gentinėse visuomenėse ši šventė buvo tokia tarsi tuoktuvių šventė. Petras Tarasenka knygutėje „Rambyno burtininkas“ aprašo, kad tądien vienos genties vaikinai ateidavę pirštis kitos genties merginoms ir jie, pavyzdžiui, turėdavę peršokti per ugnies užtvarą – laužą, taip įrodydami savo brandą, jėgą, miklumą, sugebėjimus. Jaunimui svarbu pasivaržyti, jie tai puikiai ir daro. O seniesiems labai smagu prisiminti, kokie jie buvo jauni, pasidžiaugti savo vaikais ir vaikaičiais. Vyresnieji susirinkdavo ir sėsdavo prie vasaros vaišių stalo, ant kurio būdavo patiekiama giros, alaus, sūrio. Pieno produktai birželio mėnesį būna patys skaniausi, nes jie – iš pirmosios, vešliausios žolės.

O ką simbolizuoja paparčio žiedo paieškos? Juk tai tas pat, kas ieškoti neįmanomo.

– Paparčio žiedas išties minimas kaip Joninių meto simbolis. Vis tik jis konkrečiai neapibrėžtas. Štai ir tautosakoje yra sakmių, kaip Jūs sakote, kur reikia ieškoti neįmanomo arba labai sunkiai randamo, tada sakoma, kad žmogus leisdamasis į tokias paieškas įveikia visokius bauginimus, kliūtis, o tada gauna paparčio žiedą. Tačiau beveik visose sakmėse nutinka taip, jog gavęs paparčio žiedą žmogus nemoka juo pasinaudoti ir žiedas arba prapuola, arba sukelia nemažų bėdų.

Vyresni žmonės ateidavo pasisemti laužo pelenų ir apibarstydavo jais daržus tikėdami, kad šio laužo pelenai apsaugos daržoves nuo įvairių kenkėjų. G. Kadžytė

Gražiai apie paparčio žiedą yra pasakiusi Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė: „Paparčio žiedas – sudėtingas daiktas. Tai labai senos pasaulėžiūros įvaizdis. Tai saulės dalis, iškritusi iš žiedo ir pataikiusi į papartį, bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa, o jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės, apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau, tada net ir ūkanotą dieną nereikės raukytis.“ Vadinasi, paparčio žiedas yra daugiau dorovinė, moralinė dimensija. Jis žmogų turi padaryti geresnį.

O dar būdama botanikė bei gamtininkė, E. Šimkūnaitė žinojo ir daugiau. Paparčių rūšių yra daug, vieni vadinami deguliais. Apie juos žiniuonė pasakė: „Buvo toks papartynas, pats degulynas. Žydi tik tie paparčiai, kurie taurėmis auga, o viduj turi gelsvą karūnėlę, kuri sendama pajuoduoja, užtat juos ir vadina deguliais.“ Taigi tas paparčio žiedas tarsi ir yra, bet jis ne toks įsimintinas, pastebimas ir žmogus net nesitiki kartais, kad galėtų jį rasti. Džiugu, jog paparčio žiedo ieškojimo tradicija labai gražiai įtraukta į Joninių žaidybiškus ritualus. 

Per vestuves svečiai jaunuosius kartais sveikina tokiu posmu: „Ne kiekvienas randa žydintį papartį, ne visiems nušvinta jo ryški šviesa, jis tik dviem pražysta, tik vieną kartą ir tik dviese jį gali surasti.“ Tokiais žodžiais jauniesiems linkima, kad šios vestuvės būtų vieną kartą ir visam gyvenimui, apšviestos paparčio žiedo šviesa – tai yra laimės šviesa.

Viena gražiausių Joninių tradicijų – vandenin paleisti žolynų ir gėlių vainiku papuoštą žvakelę. Algimanto Barzdžiaus / „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Gražina, Jūs dažnai esate kviečiama vesti Joninių šventes. Šiemet būsite Klaipėdoje. Sakykite, kokių Joninių tradicijų žmonės iki šiol laikosi?

– Jei švenčiama prie vandens telkinių, tai nuo krantų į vandenį leidžiamos vainikais apipintos žvakutės. Joninių lietuviai neįsivaizduoja be laužo. Joninių laužai aprašomi nuo senų laikų. Laužus sukraudavo jaunimas, o kai ugnis baigdavo degti, vaikinai šokinėdavo per laužą rodydami savo drąsą. Jei vaikinas ištiesdavo ranką merginai ir ji sutikdavo kartu šokti per laužą, tai jau būdavo galvojama, kad ši pora pasitiki vienas kitu ir yra pasirengusi drauge pereiti per ugnį, vandenį, varines triūbas. Vyresni žmonės ateidavo pasisemti laužo pelenų ir apibarstydavo jais daržus tikėdami, kad šio laužo pelenai apsaugos daržoves nuo įvairių kenkėjų. Pelenai ir savaime apsaugo, o čia dar tokio ypatingo laužo.

Jei vaikinas ištiesdavo ranką merginai ir ji sutikdavo kartu šokti per laužą, tai jau būdavo galvojama, kad ši pora pasitiki vienas kitu ir yra pasirengusi drauge pereiti per ugnį, vandenį, varines triūbas. G. Kadžytė

Kai kurios tradicijos atsirado ir vėliau. Pavyzdžiui, Joninių vartai. Anksčiau kiekvienas kaimas Jonines švęsdavo atskirai ar susiburdavo keli kaimai, būdavo numatyta Joninių kupoliavimo pieva, kur rinkdavo žolynus, todėl tų vartų nereikėjo. O dabar, kai švenčiama atskirose erdvėse ir žmonių susiburia daug, tai XX amžiuje sugalvotas toks gražus erdvės apribojimas. Šventę papuošia kupolių vartai, pro kuriuos visi turi praeiti, svečius organizatoriai pasitinka su vandeniu, kad žmonės nusiplautų rankas, ir duoda nusišluostyti lino rankšluostėliu.

Koks Joninių paprotys Jus labiausiai žavi?

– Kadangi aš labai mėgstu vandenis, užaugau netoli ežero, tai man labiausiai patinka Jonines švęsti prie vandens: ežero, upės ar jūros – kur galima paleisti žvakutėmis papuoštus vainikus, kur vanduo ir ugnis susitinka. O labiausiai man patinka tamsiausio Joninių nakties meto maudynės, kai viską apgobia sutemos ir panėręs į vandenį išties pasijunti gamtos glėbyje.

Lietuvių šventės dažnai neatsiejamos nuo tam tikrų palinkėjimų. Ko vertėtų linkėti per Jonines?

– Specifinių palinkėjimo formuluočių nėra. Tad reikia tiesiog džiaugtis ir pasveikinti šios šventės varduvininkus: Jonus, Jones, Janinas. O kėdainiečius paraginčiau burtis prie savojo Nevėžio. Prisiminiau, kai, regis, 1989 metais su Žurnalistų sąjunga Jonines šventėme prie Krekenavos esančiame Nevėžio slėnyje. Tada, pririšę prie vainikų su žvakutėmis, paleidome upe laiškus į Kėdainius. Taigi gyvenantieji prie upių vieni kitiems Joninių sveikinimus galėtų siųsti plūduriuojančiais ir žiburiuojančiais vainikais.

Labai puiki idėja! Dėkoju už pokalbį.

Dotnuvos slaugos namuose dirbanti kraštietė Janina Gogienė gausybės sveikinimų sulaukia ne tik per Jonines, bet ir per Onines – mat antrasis jos vardas Ona. Asmeninio archyvo nuotr.Ta pati dama – ir Janina, ir Ona

Kokia sėkmė, kai tavo vardinės tampa didžiule švente visai šaliai. O jei taip nutinka net dusyk?! Dotnuvos slaugos namuose slaugytojos padėjėja dirbanti kraštietė Janina GOGIENĖ gausybės sveikinimų bei šilto dėmesio sulaukia ir per Jonines, ir per kitą ne ką mažiau lietuviams svarbią vasaros šventę – Onines, būtent Ona yra antrasis pašnekovės vardas. Ne kiekvienam taip pasiseka!

Senelio atminimui

„Gimiau 1953 metų gruodžio 1 dieną, – istoriją, kaip buvo pakrikštyta Janinos vardu, pradeda pašnekovė. – O mano senelis – tėtės tėtė – labai susirgo ir jį paguldė į ligoninę. Tądien jis mirė. Taigi senelio atminimui mane pavadino Janina.“

Kraštietė pasakoja vaikystėje labai pykusi už tokį vardą – sesers vardas jai atrodęs gražesnis. Vis tik ilgainiui Janina savo vardą pamilo ir šiandien juo labai džiaugiasi.

„Gyvenome netoli Šušvės, tad per Jonines upės lankose rinkdavome ramunes, vosilkas, kitus žolynus ir, nupindavusios vainikus, leisdavome juos į Šušvę. Paaugusi per Jonines eidavau į šventinius šokius, degdavo laužai, irgi plukdydavome vainikus, o paryčiais grįždavusios namo spėliodavome, gal sutiksime savo meilę – tokie burtai būdavo, – tradicijomis dalijasi Janina. – Bėgant metams, pamilau savo vardą. Juokiuosi, kad kai buvau maža, mane Janyte vadindavo, paskui – Janina, o dabar, kai pasenau, vėl Janyte vadina.“

Apipila bijūnais

Kelios Janinos bei Jonai buvo ir pašnekovės giminėje. O dar Janina – ir vyro sesuo. Taip pat pašnekovės kaimynas Jonas. Tad anksčiau viena kaimynė jiems abiem nupindavo ir, kaip būdavo įprasta pagal senuosius papročius, ant durų pakabindavo vainikus.

„Anksčiau Jonines švęsdavome su šokiais, dainomis – išties labai linksmai, o dabar jau kukliau, – šypsosi gražios šventės varduvininkė. – Per Jonines sulaukiu artimųjų sveikinimų ir gausių bijūnų puokščių. Mano vardinės visada kvepia šiomis gėlėmis.“

Nyki kasdienybė – ne šiam Jonui. Jonas Šveikys su žmona Ona spėja ne tik suktis ūkyje, muzikuoti, bet pernai pasirodė ir didžiojo TV projekto „Lietuvos balsas. Senjorai“ scenoje. „LNK“ nuotr.Veiklus linksmuolis Jonas: „Gyvenu taip, kad išsaugočiau šio vardo garbę“

Jei pagal vieną Joną būtų galima spręsti apie visus, tai visi Jonai būtų darbštūs linksmuoliai ir dar žibėtų televizijos ekrane! Būtent toks yra Vainikuose gyvenantis Jonas ŠVEIKYS. Energijos, žvalaus ūpo bei muzikanto talento dangus jam atseikėjo dosniai. Kraštietis suspėja ūkininkauti, muzikuoti, o pernai drauge su žmona dar pasirodė ir populiariojo muzikos projekto „Lietuvos balsas. Senjorai“ rampų šviesoje. Akivaizdu, šis Jonas tikrai nežino, kas yra ir su kuo valgomos nykios dienos. Veiklus gyvenimo būdas bei nuo veido nedingstanti šypsena – jo geriausi bičiuliai.

Kokiu vardu pavadinti trečią brolį?

„Jono vardą man suteikė mama ir tėtė. Žinot tą pasaką „Buvo trys broliai: du protingi, o trečias... Jonas“? – šmaikštauja pašnekovas. – Kadangi aš šeimoje gimiau trečias – buvo brolis, sesutė, o aš trečias – tai ir tapau trečiu broliu Jonu.“

„Ar džiaugiatės šiuo vardu?“ – pasiteirauju. „Jei tokį vardą tėvai davė, tai aš jį ir vertinu, – išmintingai taria. – Be to, per mano vardines tokios didelės šventės visur būna, sulaukiu gausybės sveikinimų, tad kaipgi nesidžiaugsi? Gavęs Jono vardą jaučiuosi tarsi apdovanotas. O juk dar ir vainiku galvą kasmet sveikintojai papuošia!“

Vardinės – ant scenos

Jono širdis skrajoja, kai jis gali skirti laiko muzikavimui. Tad Joninės pašnekovui visada būna darbymetis – tik ne laukuose ūkininkaujant, o pasipuošus ir ant scenos. „Per Jonines visada su žmona lipame į sceną muzikuoti. Todėl ir sveikinimų sulaukiu ne tik iš artimųjų, giminių, bet ir iš švenčių organizatorių bei publikos“, – šypsosi Jonas.

O sveikinimai per vardines pašnekovui plaukia tiesiog jūromis – gausiau nei per gimtadienį. „Jei neskaičiuotume jubiliejinių metų, tai per Jonines sveikinimų sulaukiu tikrai daugiau. Būna, kad gimtadienį kartais pamiršta, bet Joninių – niekada“, – atskleidžia kraštietis.

Jono meilė Onai

Visai atsitiktinai, bet šis Jonas rado sau puikią porą – Oną. Argi ne gražiai dera šie du vardai, kurių garbei lietuviai vasarą rengia dideles šventes?

„O kuris per vardines sulaukiate daugiau sveikinimų: Jūs ar žmona?“ – pasmalsauju. „Vis tik aš, – juokiasi Jonas. – Labai smagus sutapimas, kad mano žmonos vardas būtent Ona. Yra tokia apysaka, kurioje rašoma: „Na, o Ona myli Joną. Duok tu jai nors milijoną, neatiduos ji tau Jono.“

Kaimas mažas – Jonų daug

Nedideliame Vainikų kaime Joninių varduvininkų užderėję daug. Čia gyvena net penki Jonai ir dvi Janinos. Vienam Jonukui dar tik vos keleri metukai.

„Ar visi Jūsų pažįstami Jonai tokie veiklūs kaip Jūs: ūkis, koncertai, o dar ir TV projektas?“ – teiraujuosi. „Jei būčiau Petras, vis tiek būčiau toks pats, – juokiasi Jonas. – Tiesiog stengiuosi Jonams nepadaryti gėdos ir su pagarba išlaikyti šį vardą.“

Dotnuvos slaugos namuose gyvenanti Janina Šumauskienė atskleidžia, kad jos giminėje Jonų ir Janinų buvo tiesiog tiršta, tad šios vardinės vilnydavo didžiule ir gražia švente. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.Iš Jonų ir Janinų giminės

Nuo rugsėjo Dotnuvos slaugos namuose gyvenanti buvusi pedagogė Janina ŠUMAUSKIENĖ atskleidžia, kad jos giminėje Jonų ir Janinų buvo tiesiog tiršta, tad šios vardinės vilnydavo didžiule ir gražia švente.

Liucija tapo Janina

„Mama norėjo, kad būčiau Liucija, nes gimiau gruodžio 13 dieną, bet išėjo taip, kad vis tik gavau Janinos vardą, – pasakoja Šėtos bažnyčioje krikštyta pašnekovė. – Man abu vardai gražūs, tad džiaugiuosi ir būdama Janina.“

„Mano giminėje Jonų ir Janinų labai daug. Aš – Janina, mano tėtis – Jonas, mama bermavota Janinos vardu, o kur dar kiti bendravardžiai giminaičiai. Tad Jonines švęsdavome tai pas vieną, tai pas kitą: iš beržo šakelių ir bijūnų vainikus pindavome, kilnodavome varduvininkus. Būdavo labai smagu“, – prisimena Janina.

Anksčiau pašnekovė buvo apsupta bendravardžių giminaičių, o dabar Dotnuvos slaugos namuose gyvena su bendravarde kambario drauge. „Abi mes Janinos ir abi vienodo likimo – tokią pačią ligą turime“, – liūdną sutapimą pamini ji.

Karaliavo bijūnai

Janina prisimena, kad per Jonines visad karaliaudavo bijūnai. Būtent šių didžiažiedžių gražuolių gėlių krūmas puošia ir pašnekovės tėčio kapą.

„Draugė paskambino papasakoti, kad sutvarkė mano tėvelio kapą, o ten bijūnų pasodinta. Ji ir sako: „Jau bijūnai kaip gražiai ant kapo žydi!“ Kurgi nežydės? Juk Jonas guli“, – visai nesistebi Janina.

„Mama norėjo, kad būčiau Marytė, o tėtis – Janina, todėl turiu du vardus“, – atskleidžia kėdainietė Janina Marijona Vansienė. Aldo Surkevičiaus nuotr.Janinos sode žaliuoja paparčiai

Pro laikraščio redakcijos duris įžengia žavinga senjorė. Jos veidą puošia plati šypsena ir spindinčios akys. „Dievaži, – sumoju mintyse. – Tikra vidurvasario gėlė ta kėdainietė Janina Marijona VANSIENĖ.“ Džiugiai pasisveikinusi viešnia man tiesia gausią įvairiaspalvių bijūnų puokštę ir mudvi susėdame šventinio pokalbio.

Tėčio palikimas

„Mama norėjo, kad būčiau Marytė, o tėtis – Janina, todėl turiu du vardus, – savą istoriją dėlioti pradeda pašnekovė. – Deja, tėčiu neilgai džiaugiausi. Kai buvau penkerių, jį per tris mėnesius į kapus nuvarė skrandžio vėžys, – skaudų vaikystės įvykį atskleidžia Janina. – Bet visą gyvenimą džiaugiuosi ir didžiuojuosi tėčio palikimu – savo vardu.“

„Joninės man didelė šventė: žydi mano mylimi bijūnai ir visada jaučiu pakilią nuotaiką. Sulaukiu apie 30-ties sveikinimų! Kadangi labai mėgstu bendrauti ir būti tarp žmonių, tai Jonines mielai sutinku mieste šia proga rengiamose šventėse, – dalijasi pašnekovė. – O per savo gyvenimą bendravardžių pažinojau daug. Kai šokau tautinių šokių kolektyve, buvome keturios Janinos. Dabar esu buvusios Kėdainių elektros aparatūros gamyklos darbuotojų klubo „Kontaktas“ pirmininkė, tai čia irgi esame kelios Janinos, – džiaugiasi kėdainietė. – Jaunystėje mane dažniau vadindavo Jane, o mano draugę vyras labai meiliai vadino Janute. Man taip gražiai skambėdavo...“

Sceninė šypsena

Bendraudama su Janina, negaliu nepastebėti jos ypatingos šypsenos. Sakyčiau, ši dama tiesiog sukurta scenai. „Daug metų scenoje ir buvau, – sako Janina. – Šokau tautinius šokius, su kolektyvu dalyvaudavau Dainų šventėje. O kalbant apie šypseną, prisimenu, kai kolektyvo vadovė sakydavo: „Imkite pavyzdį iš Janinos, kokią nuotaiką reikia scenoje skleisti.“

Janina – veikli ir entuziastinga. Nors kartkartėmis senjorei norisi prisėsti, prigulti ir pasimėgauti ramybe, vis tik kitų žmonių draugija bei galimybė bendrauti – jai didelis džiaugsmas. „Kaip minėjau, esu klubo „Kontaktas“ pirmininkė, dalyvauju brandaus amžiaus žmonių klubo „Rudenėlis“, Pagyvenusių žmonių asociacijos veikloje, „Bočiai“ kviečia prisijungti prie jų būrio. Tad veiklos netrūksta. Tiesa, karantinas buvo visiškai pakeitęs mano įprastą kasdienybę – visi renginiai ir klubų, asociacijos susitikimai sustojo, todėl, nenorėdama liūdėti, aš išvažiavau į sodą ir leidau laiką gamtoje.“

Įdomi detalė – Janinos sode gausiai žaliuoja pašnekovės vardinių simbolis – paparčiai. Niekad nežinai, gal kurį birželį čia ji suras ir laimę nešantį žiedą?

Jaučiasi laiminga

Kalbėti su Janina taip lengva ir gera. Moteris drąsiai atskleidžia: „Esu laiminga. Nors pensiją gaunu mažą, bet man nieko netrūksta.“ O tai tikra tiesa – Janina sugeba ir dailiai pasipuošti, ir dar automobilį vairuoja – iki redakcijos ši senjorė pati ir atvažiavo.

„Janina, kokį energijos varikliuką Jums gimus viduje likimas užkūrė? Jūsų entuziazmas gyvenimui tiesiog užkrečia“, – pašnabždu viešniai. „Turbūt paveldėjau tai iš mamos. Ji turėjo puikų humoro jausmą ir be vaistų išgyveno beveik iki 100 metų. Žavėdavausi jos neišsemiama energija bei pozityviu požiūriu į gyvenimą“, – paslaptyje nelaiko Janina.

Per Jonines Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas Jonas Zenonas Bernadišius švenčia ir vardadienį, ir gimtadienį. Tiesa, dieną prieš tai pašnekovas pamini ir dar vienas – Zenono vardines. Asmeninio archyvo nuotr.Joninės – ir vardadienis, ir gimtadienis

Kultūrinio gyvenimo šviesulys mokytojas, chorvedys, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas Jonas Zenonas BERNADIŠIUS šiandien, birželio 23-iąją, švenčia vienas vardines, o rytoj švęs antrąsias ir dar 85-ąjį gimtadienį! Išties neįtikėtina. Tad kaipgi nutiko, kad tiek progų supuolė viena paskui kitą?

Senelio verdiktas

„Mama labai norėjo mane pavadinti Zenonu, bet senelio, tėčio tėtės, verdiktas buvo duoti man Jono vardą. Gimiau birželio 24-ąją, per Jonines, tad senelis tarė: „Per Joną gimė, tokį vardą atsinešė, todėl tokį ir reikia duoti.“ Tad per Jonines švenčiu ir savo vardadienį, ir gimtadienį, o kadangi birželio 23-iąją yra Zenono vardinės, tai Joninių išvakarėse švenčiu ir šias. Abu vardai man brangūs, tad nesureikšminu, kuriuo kas pavadina: ar Jonu, ar Zenonu“, – šypsosi pašnekovas.

Du Jonai – abu Bernadišiai

Tai nėra vieninteliai sutapimai gerbiamo Jono gyvenime.

„Taigi mane pakrikštijo Jonu, o turėjau brolį Antaną, vyresniąją seserį Antaniną ir jaunesniąją – Janiną. Mano tėčio pusbrolio Bernadišiaus sūnūs taip pat buvo Antanas ir Jonas. Gyvenome visai netoliese. Kartą į namus Jonui Bernadišiui atkeliavo laiškas. Nebuvo aišku: jis adresuotas man ar tėčio pusbrolio sūnui. Taigi tėtis pasiėmęs laišką nuėjo pas pusbrolį ir ten atplėšęs skaitė, kad iš turinio paaiškėtų, kuriam gi Jonui Bernadišiui laiškas skirtas“, – istoriją dėlioja pašnekovas, o aš stengiuosi kuo labiau įtempti mintis, nes baigiu pasiklysti šių panašumų labirinte.

Visai atsitiktinai susiklostė, kad mano pašnekovo Jono ir anūkas pakrikštytas tokiu pačiu vardu kaip senelis. „Žentas norėjo sūnų pavadinti Jonu Pauliumi, taigi taip jau sutapo, kad ir senelis, ir anūkas – abu Jonai“, – atskleidžia pašnekovo žmona.

Puošdavo vainiku

J. Z. Bernadišius pasakoja, kad nė vienos Joninės neprabėgo be jam nupinto vainiko – šis simbolis visada papuošia varduvininko ir sukaktuvininko galvą.

„Jaunystėje kaimo jaunimas visada prie namo pakabindavo vainiką. O brolis su seserimi žiūrėdavo, kas gi tą puošmeną atneš, kad žinotume, ką į svečius paskui pakviesti. Jonines švęsdavome labai gražiai: varduvininkus kilnodavo, daug dainų būdavo. Išties smagu prisiminti“, – šypsosi žinomas kėdainietis.

5 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Miesto šventės mugė: tiek prekybininkų Kėdainiuose vienu metu dar nėra buvę

Savam krašte net saulė ryškesnė
10:52 Rugsėjo 15d. 2020
img

Krašto literatai sveikino miestą

Savam krašte net saulė ryškesnė
1
10:30 Rugsėjo 15d. 2020
img

Raštingas žmogus: ar užtenka mokėti skaityti, taisyklingai rašyti?

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:47 Rugsėjo 10d. 2020
img

Surviliškietės darže – kilograminis pomidoras

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:06 Rugsėjo 02d. 2020
img

Vasara dovanojo milžinus ir nykštukus

Savam krašte net saulė ryškesnė
1
09:14 Rugsėjo 02d. 2020
img

Pritrintos pūslės seserims netrukdo nueiti šimtus kilometrų per Lietuvą

Savam krašte net saulė ryškesnė
10:36 Rugpjūčio 27d. 2020
img

Kėdainiuose – respublikinė paraplegikų spartakiada

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:27 Rugpjūčio 25d. 2020
img

Išvykę svetur kraštiečiai lietuviškų tradicijų nepamiršta

Savam krašte net saulė ryškesnė
10:20 Rugpjūčio 24d. 2020
img

Lietuvos dainų šventė: populiarumo fenomenas šiomis dienomis

Savam krašte net saulė ryškesnė
12:15 Rugpjūčio 14d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!