GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Ernestas Zarnadzė: „Kėdainiai yra mano namai. Aš ten gimiau, užaugau. Jie visada jie liks mano širdyje, kur bebūčiau.“  / Arvydo Kantauto nuotr.

Fotografas Ernestas Zarnadzė: „Kėdainiai yra mano namai“

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 12:48 Spalio 25d. 2019

Įdomių žmonių su savais likimais ir gyvenimo istorijomis tikriausiai sutinkame kasdien, tik galbūt ne visada į juos atkreipiame dėmesį. O jei ir atkreipiame, ne visada drįstame atviriau su jais pasikalbėti, paklausti, kas mus domina. Džiaugiuosi galėdama ne tik sutikti, bet ir pakalbinti įvairius žmones bei jų mintimis pasidalinti su Jumis, mieli „Rinkos aikštės“ skaitytojai. Šįkart mano pašnekovas yra tikrų tikriausias kėdainietis Ernestas ZARNADZĖ. 

– Ernestai, esate fotografas, kilęs iš Kėdainių, tačiau turintis gruziniško kraujo. Gal galėtumėte plačiau papasakoti savo kilmės istoriją?

– Aš gimiau Kėdainiuose. O viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėvukas atvažiavo tarnauti iš tuometinės Gruzijos į Kauną. Mama tada dirbo ir mokėsi taip pat Kaune. Kai tėvas baiginėjo tarnybą, jie tiesiog susipažino krautuvėje „Aguona“, kur mama ir dirbo. Neilgai trukus jie abu išvažiavo gyventi į Sakartvelą. Tačiau po pusės metų grįžo atgal į Lietuvą. Pagal tuometines paskyras Kėdainiuose gavo darbus, taip jie čia ir liko visam gyvenimui.

– O kodėl neliko gyventi Sakartvele? Mamai buvo sunku prisitaikyti?

– Mama buvo jauna, gal 20 metų. Tuo metu žmonės tiek nekeliavo, be to, kita kultūra, namų ilgesys, sunku jai buvo prisitaikyti prie tenykščių tradicijų, kultūros. Nors dabar kartvelai vis dar labai puoselėja savo tradicijas, tačiau anuomet, maždaug prieš 40 metų, jų buvo laikomasi dar tvirčiau, todėl mamai sunku buvo prie jų prisitaikyti.

Jaučiu šiokią tokią nostalgiją Sakartvelui. E. Zarnadzė

– Kaip tada tėveliui pavyko prisitaikyti Lietuvoje?

– Jam labai čia patiko. Po trijų mėnesių pradėjo šiek tiek kalbėti lietuviškai, nes mamos buvo tokia sąlyga, kad jis turi išmokti lietuvių kalbą, kad vaikai mokėtų lietuviškai kalbėti. Jį giminės šiltai priėmė, seneliui tėvukas taip pat labai patiko. Jam tikrai čia buvo gera, jauku, greitai susirado draugų ir galiausiai nusprendė pasilikti gyventi Lietuvoje.

Ernesto Zarnadzės teigimu, norit pagauti gražių kadrų motokrose, reikia turėti daug praktikos. / Ernesto Zarnadzės nuotr. – Ką jis visą gyvenimą veikė, dirbo būdamas Lietuvoje?

– Jis buvo apdailininkas. Ilgą laiką dirbo tuometiniame Labūnavos kaimo kolūkyje, kai Labūnavos „Rytų aušros“ kolūkio pirmininkas dar buvo Henrikas Kretavičius.

– Jūs dar turite brolių, seserų? 

– Turiu sesę, kuri neseniai grįžo iš Londono, kad vėl pradėtų kurti gyvenimą čia, Lietuvoje. Bet apsigyveno jau nebe Kėdainiuose, kuriuos paliko prieš maždaug aštuonerius metus, o kartu su manimi Vilniuje. Jai pasiūlė darbą pagal specialybę ir labai greitai apsisprendė, kad nori grįžti gyventi atgal į Lietuvą.

Tėveliai tebegyvena Kėdainiuose. Mes juos lankome kas antrą savaitgalį. 

– Ernestai, kai anksčiau bendravome, minėjote, kad didžiuojatės, jog esate kėdainietis. Kas jus skatina taip jaustis?

– Kėdainiuose aš mokiausi, įgijau fotografijos pradmenis, dauguma mano draugų yra kėdainiečiai. Taip pat labai malonu, kai kaskart žmonės giria, koks gražus yra mūsų senamiestis, kad labai jaukus, tvarkingas miestas. Tiesiog Kėdainiai yra mano namai. Aš ten gimiau, užaugau ir visada jie liks mano širdyje, kur bebūčiau. Kaskart grįžęs stengiuosi susitikti su draugais, praeiti senamiesčiu, aplankyti Šušvės pakrantes, kur kažkada vaikštinėjau. Nes laikas vis tiek pakeičia ir gamtą, o Kėdainių apylinkės tikrai labai gražios...

– Kadangi esate pusiau kartvelas, nelaikote Sakartvelo savo antraisiais namais?

– Tiesiogiai ne. Mes antrus, kartveliškus, namus jaučiame savo namuose Kėdainiuose. Pati mūsų namų aura yra kažkiek kartveliška, laikomės kartveliškų tradicijų. Sakartvele labai didelė vertybė yra šeima, visa giminė labai bendrauja, vieni kitus gerbia. 

Jei pas mus ateina svečių, jie visada bus pavaišinti, nes kartvelų tokios tradicijos, kad svečiai turi būti pamaitinti, pavaišinti, jais turi būti pasirūpinta. E. Zarnadzė

Kai sulaukiame svečių, tėvukas dengia stalą pagal kartveliškas tradicijas, su kartveliškais patiekalais ir gėrimais. Jei pas mus ateina svečių, jie visada bus pavaišinti, nes kartvelų tokios tradicijos – svečiai turi būti pamaitinti, pavaišinti, jais turi būti pasirūpinta. Lygiai taip pat yra ir mūsų namuose.

– Ar tarp svečių būna tik Lietuvoje gyvenantys žmonės, giminės ar sulaukiate ir iš Sakartvelo?

– Taip, atvažiuoja giminės ir iš ten. Labai bendraujame, palaikome ryšį. Tie patys giminės, kurie gyveno Sakartvele, po 1991 metų kai kurie išvažiavo gyventi į Graikiją, Ispaniją, Sibirą. Mes visi bent kartą per savaitę susiskambiname, bendraujame. Turėjome svečių ir iš Sibiro, o tėvukai neseniai buvo nuvažiavę pas brolį į mineralinių vandenų kurortą Essentuki. Mes visi organizuojamės keliones, kad vieni kitus aplankytume. Jų organizavimas užtrunka net apie metus, kad viskas vyktų sklandžiai. Nors mes išsibarstę po visą pasaulį, tačiau bendraujame turbūt daugiau nei kai kurie lietuviai gyvendami Lietuvoje.

Be motociklų sporto Ernestas Zarnadzė yra fotografavęs ir Kėdainių „Nevėžio“ varžybas. / Ernesto Zarnadzės nuotr. – Minėjote, jog Sakartvele buvote dar vaikystėje. Kokį įspūdį Jums, kaip vaikui, paliko kelionė, pati šalis?

– Mes keliavome traukiniu maždaug apie savaitę, važiuoti reikia keturias dienas. Tuomet man įstrigo kukurūzų laukai, kalnai. Močiutės namas buvo senovinis, kuriame atsimenu molinę aslą, ko dabar tikrai nebepamatysi, medines senas tvoras – panašias kaip ir Lietuvoje, tik gal kiek daugiau žalumos, gyvūnėliai laisviau po laukus laksto. Prisiminimai vis tiek yra ir traukia mane ten, nors tu ką (juokiasi). Vis tiek jaučiu šiokią tokią nostalgiją Sakartvelui. Kasmet vis paplanuojam, pagalvojam, kada galėtume jį vėl aplankyti, vis daugėja galimybių, todėl, manau, artimiausiu metu mes tikrai ten nuvyksim. 

– Tikriausiai būtų pas ką apsistoti, ką aplankyti, tiesiog reikia susiorganizuoti?

– Taip, tikrai būtų. Nemažai pažįstame, pabendraujame su kartvelais, kurie atvažiavę į Lietuvą gyvena, mokosi. Tėvas bendraudavo ir su Levanu Sepašviliu, kuris Krakėse turėjo savo restoraną. Kai pas jį atvažiuodavo svečių iš Sakartvelo, pakviesdavo ir mus. Mes kartvelų ratą tikrai turime ir dažnai gauname kvietimų atvažiuoti pasisvečiuoti ar į sostinę, ar kur nors už sostinės.

– Ernestai, pakalbėkime apie Jūsų profesiją. Kaip ir kodėl pasirinkote fotografiją?

– Nežinau, kodėl aš ją pasirinkau. Man buvo 14 metų, kai nuėjau į Kėdainių moksleivių namus. Gal tas pirmas įspūdis, kurį paliko tai, kad tu gali rašyti kažkokią kitokią istoriją – ne vien raidėmis, bet vaizdais. Taip pat įdomu buvo ir tai, kad tuomet seni fotoaparatai nerodė, ką fotografuoji. O paskui pats tą nufotografuotą vaizdą išgauni ant popieriaus. Vaikui tai atrodė labai žavinga. Kitas dalykas – tekdavo fotografuoti įvairiais fotoaparatais. Mane, tuomet dar berniuką, domino technika ir jos galimybės. Kartais mūsų moksleivių namų nuotraukų išspausdindavo ir laikraščiai, o tai būdavo didžiulė garbė, be to, esame laimėję moksleivių konkurse pirmą vietą Lietuvoje – tokie dalykai skatino toliau domėtis fotografija, eiti į priekį.

Kartais mūsų nuotraukų išspausdindavo ir laikraščiai, o tai būdavo didžiulė garbė, taip pat esame laimėję moksleivių konkurse pirmą vietą Lietuvoje – tokie dalykai skatino toliau domėtis fotografija, eiti į priekį. E. Zarnadzė

Šiuo metu privačiai mokausi meninio fotografavimo gudrybių pas garsų fotografą, dėstytoją Romualdą Vinčą.

– Jūsų nuomone, ar fotografo ir eilinio žmogaus akis tą patį vaizdą mato taip pat ar skirtingai?

– Aš manau, kad skirtingai. Kaip ir dailininkai mato skirtingą vaizdą tapydami ir piešdami, tai lygiai taip pat ir fotografai. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kiek fotografas turi praktikos, patirties, kokios yra jo meninės išraiškos, svajonės. 

Kai nuolatos fotografuoji, pradedi tuos pačius vaizdus matyti kitaip – daugiau detalių, madą ar pastatų išdėstymą, vaizdą tarp pastatų. Pavyzdžiui, dabar, kai statoma daug naujų pastatų, būna, kad tarp jų išlenda kokia sena bažnyčia. Aš turiu nuotrauką, kur tarp dviejų naujų pastatų yra „įsikomponavęs“ Gedimino bokštas. Ne kiekvienas galbūt taip įsigilina į aplinką, kurioje gyvena. 

Christiano Ronaldo buvo vienas iš Ernesto Zarnadzės svajonių kadrų, kuris, kaip jis pats sako, pakankamai nesunkiai išsipildė. / Ernesto Zarnadzės nuotr. – Jūs jau daug metų fotografuojate motokroso lenktynes. Kodėl motociklai Jus taip žavi?

– Taip, motokroso lenktynes fotografuoju jau apie šešerius metus. Mane pirmą kartą į motokrosą nusivedė, kai man buvo aštuoneri. Ir aš turėjau galimybę jį pamatyti iš vidaus – ne kaip žiūrovas, o kaip dalyvis. Tai labai „užkabino“. Juolab kad mano tėvukas daug metų važinėjo su Java. Ta meilė motociklams yra nuo pat vaikystės.

– Tikriausiai ne kiekvienas galėtų fotografuoti motociklų lenktynes. Jūsų nuomone, kokių savybių reikia turėti, norint pagauti gerų kadrų šioje srityje?

– Norinčių fotografuoti motokrosą yra mažai todėl, kad norint padaryti tikrai gerų kadrų, turi neštis tūkstančiais kainuojančią techniką. Kitas dalykas – turi žinoti, kaip važiuoja tie sportininkai, kuriuos nori fotografuoti. Tam reikia motokrose praleisti ne vienerius metus, ne vienerias varžybas, kad žinotum, kaip tie motociklai pašoka, daro posūkius, kur pats turi stovėti, kaip saulė šviečia ir pan. Taip pat per tiek metų aš jau pažįstu klases, žinau, kaip kuri važiuoja, kokie sportininkai. Daugelį iš jų jau pažįstu asmeniškai, o kai kurie net ir draugais tapo. 

Iš dalies šiame sporte galima įžvelgti ir šou elementų. Bet jei nori tą šou gerai nufotografuoti, turi turėti labai daug praktikos.

Kiekvieną kartą kažką fotografuodamas stengiuosi pasidaryti vieną tokį kadrą, apie kurį galėčiau sakyti, kad aš dėl jo ir atvažiavau, kuris man būtų malonus, šiltas ar kitiems būtų įdomus parodyti. E. Zarnadzė

– Ar trasoje turite savo favoritų, už kuriuos kaskart sergate, ar tiesiog gaudote gražius kadrus?

– Nelabai aš už kažką sergu. Tik skaudu būna, jeigu koks nors draugas ar pažįstamas sportininkas nugriūna ar nelaimė kokia nors atsitinka. 

Labai patinka, kaip važiuoja Arūnas Gelažnikas. Džiaugiuosi jo gerais pasiekimais Dakaro ralyje. Teko su juo būti lenktynėse ir Latvijoje. Taip pat jaunas sportininkas Erlandas Mackonis tikrai turi, ką parodyti varžybose, šokdamas per tramplinus, gražių kadrų leidžia man padaryti (šypsosi).

– Ar be motociklų fotografuojate dar ką nors? 

– Taip, fitneso varžybas, dabar buvo Europos UEFA atrankinės varžybos Lietuvoje, tai man irgi teko jas fotografuoti. Šiek tiek krepšinio, mados esu fotografavęs. 

– Galbūt turite sukaupęs kokią nors kolekciją apie Kėdainius, pavyzdžiui, mėgstamiausias, mylimiausias šio miesto vietas?

– Apie Kėdainius neturiu. Gal dėl to, kad tiesiog taip praeinu pasižiūrėti. Ne vienerius metus džiazo festivalį Broma Jazz esu fotografavęs. Būna kartais, kad su Kėdainių fotoklubu išeinu pasivaikščioti, tai ką nors ir pafotografuojame. Tačiau išskirtinio dėmesio Kėdainiams nesu skyręs savo nuotraukose. 

– Ar turite savo mėgstamiausią kadrą? Jei taip, koks jis?

– Tokio turbūt ne. Kiekvieną kartą kažką fotografuodamas stengiuosi pasidaryti vieną kadrą, kad jis būtų toks, apie kurį galėčiau sakyti, kad aš dėl jo ir atvažiavau, kuris man būtų malonus, šiltas ar kitiems būtų įdomu parodyti. Bet tokio vienintelio fotografai turbūt neturi – kuo daugiau dirbi, kuo daugiau fotografuoji, tai tų gražių kadrų tik daugėja. Bet būna tokių kadrų, kurie ilgus metus išlieka favoritais. 

– Dabar turbūt vienas iš favoritų yra Christiano Ronaldo?

– Taip, būtent (šypsosi). Toms varžyboms ruošiausi gal savaitę. 

– O kaip tas pasiruošimas vyksta? Juk pasiėmei fotoaparatą ir išėjai...

– Ne, vis tiek žiūri, renkiesi, kokia optika būtų tinkamesnė, ar turi ją, ar reikia nuomotis, ar užteks kadrų, nes šiandieninis sportas reikalauja labai daug kadrų, jie turi būti padaryti labai greitai. Todėl labai greitai ir tą kortelę „suvalgo“. Tarkim, per varžybas pasidaryti tūkstantį kadrų – nieko nereiškia. O paskui ieškai pačio gražiausio momento.

Taip pat kaskart eidamas į svarbesnes varžybas, peržiūriu pasaulinio lygio fotografų darytas panašias nuotraukas. Pavyzdžiui, kad ir eidamas fotografuoti Ch. Ronaldo, žiūrėjau daug jo nuotraukų, kokiu rakursu jis atrodo geriausiai ir pan.

– Koks yra Jūsų svajonių kadras? Gal jau turite jį?

– Kol kas turbūt ir yra Ch. Ronaldo, nes tai yra labai didelė pasaulinio lygio žvaigždė. Ir kad galėtum padaryti jo kadrą, turi turėti ir autoritetą tarp kolegų, juo labiau kad aš tą kadrą galėjau padaryti Lietuvoje. Tai čia turbūt ir buvo ta svajonė, kuri pakankamai nesunkiai išsipildė (juokiasi).

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Įdomiausias Kėdainių krašto vietovardis – Devynduoniai

Savam krašte net saulė ryškesnė
13:35 Rugsėjo 16d. 2019
img

Liublino unijos 450-osioms metinėms – iškilmingas koncertas

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
1
14:53 Rugsėjo 04d. 2019
img

Kraštotyros ir vietovardžių takais: pokalbis su kraštotyrininku Rytu Tamašausku

Savam krašte net saulė ryškesnė
09:00 Liepos 31d. 2019
img

Baltijos keliui – 30 metų: minėjimas ir renginiai

Savam krašte net saulė ryškesnė
14:28 Liepos 22d. 2019
img

Kėdainiečiai pasitiko „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvius (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
09:48 Liepos 06d. 2019
img

Laiko vartus pravėrus: Paberžėje – jubiliejinė Sekminių šventė (GALERIJA)

Savam krašte net saulė ryškesnė
Papildytas
VIDEO
1
20:49 Birželio 09d. 2019
img

Lietuviški kėdainiečių asmenvardžiai XVII a. Kėdainių inventoriuose

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:48 Birželio 04d. 2019
img

Senamiesčio širdyje maisto ir gėrimų festivalis „Radvilų gurmanai“

Savam krašte net saulė ryškesnė
2
11:17 Gegužės 30d. 2019
img

Kėdainiuose įkurtas Lietuvių kalbos draugijos skyrius

Savam krašte net saulė ryškesnė
11:56 Gegužės 27d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!