GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Irena ir Jonas Paliuliai šiandien ir savo vestuvių dieną prieš 50 metų.  / Akvilės Kupčinskaitės ir asmeninio archyvo nuotr.

Tvirtos santuokos paslaptis – likimas!

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 15:50 Kovo 07d. 2019

Pavasarėjančiais krašto keliais skrodžiame rajoną. Pasilabinę su Truskavos bažnyčios bokštais miestelio kairėje sukame į vieškelį, vedantį link netoliese prisiglaudusių Petkūnų. Čia mūsų laukia dvi širdis supynusi meilės istorija. Tiesa, šiai – jau pusė amžiaus.

Didelės senovinės medinės sodybos prieangyje mane sutinka Irena. „Jūs atrodote gerokai jauniau nei auksinių vestuvių jubiliejaus sulaukusi moteris“, – nusišypsau namų šeimininkei. Tą akimirką prie mūsų prisijungia iš kito kambario lėtu žingsniu ateinantis įspūdingo stoto Irenos vyras Jonas.

Vasario 22 dieną pora sutiko 50-ąją tuoktuvių sukaktį, o praėjus keletui dienų nuo oficialaus jubiliejaus su būriu artimųjų išvyko atnaujinti santuokos įžadus. „Bet bažnyčioje šliūbą paėmėm tik po kelių dešimtmečių“, – paslaptinga intriga smalsumą prikausto Irena ir Jonas PALIULIAI.

Malonus nerimas

„Kaip jaučiatės sulaukę auksinės progos?“ – pasiteirauju džiugiai nusiteikusių pašnekovų.

„Oi, neklauskit! – sykiu išberia pora. – Visokių minčių galvoje pilna. Nerimaujame! Vaikai nieko nesako, tik pranešė: apsirenkit, pasipuoškit, atvažiuojam, paimam ir viskas. Staigmeną sumanė. Žinom, kad važiuosime į Metrikacijos skyrių atnaujinti įžadus, o paskui viename iš miesto restoranų laukia šventiniai pietūs.“

Irena atskleidžia, kad jei ne dukros, tai auksinių vestuvių juodu su Jonu būtų suvis nešventę. Mat gegužę šeima su artimaisiais linksmai paminėjo Irenos 70-ąjį jubiliejų.

„Buvo balius, muzikantai, tad ir užtektų, nes juk ir pensija nėra tokia didelė, kad kiekvieną progą galėtum ištaigingai švęsti. Būtume tyliai tas auksines vestuves praleidę, bet dukros nusprendė, kad šiukštu taip negalima“, – veide pražydusi šypsena išduoda Irenos širdyje kirbantį džiaugsmą dėl dukrų sumanymo.

Pusė amžiaus – su vėju praskriejo

Irena ir Jonas negali atsistebėti, kaip greitai prabėgo tie 50 metų drauge.

„Regis, net pamatyt nespėjom. Tik gyvenom, dirbom, stengėmės ir štai jau auksinės vestuvės“, – greičiau už vėją skriejančiu laiku stebisi pora.

Nors metai prabėgo greitai, bet per juos spėta nuveikti didžių darbų. Iš jų svarbiausi – užaugintos keturios dukros, sulaukti devyni anūkai, viena proanūkė, o dar du – pakeliui į šį pasaulį.

Pora džiaugiasi per šventes į jų namus sugužančia visa gausia šeimyna. Tiesa, tokiai kompanijai vieno stalo kaip kadaise nebepakanka – tenka jungti antrą. Bet tai Paliuliams malonūs rūpesčiai.

Sugadinta šukuosena – geras ženklas

Norėtųsi tikėtis, kad šiandien, įžadų atnaujino dieną, porai pasitaikys kur kas geresnis oras nei prieš 50 metų. Irena iki šiol negali pamiršti, kokiomis išdaigomis gamta jaunuosius palydėjo į bendrą gyvenimą.

Oras buvo, neduok Dieve! Labai daug sniego! Nuvažiavau į kirpyklą Kaune susidėti plaukus. Grįžau, o nuo autobuso stotelės iki namų dar šeši kilometrai. Atvažiavo su arkliu manęs pasitikti, bet kol grįžom, iš mano šukuosenos per tokį bjaurų orą jau nieko nebuvo likę. Irena

 

„Kaip čia pamirši tą dieną, – taria Irena ir pradeda dėlioti nuotakos grožio rūpesčius. – Oras buvo, neduok Dieve! Labai daug sniego! Nuvažiavau į kirpyklą Kaune susidėti plaukus. Grįžau, o nuo autobuso stotelės iki namų dar šeši kilometrai. Atvažiavo su arkliu manęs pasitikti, bet kol grįžom, iš mano šukuosenos per tokį bjaurų orą jau nieko nebuvo likę! Veltui važiavau! – tik moterims suprantamą kartėlį iki šiol dar laiko Irena. – O antrą dieną oras buvo kaip iš pasakos.“

Taigi, mielosios nuotakos, jei per vestuves šukuosena išsileistų, ašarų neliekit. Mat Irenos pavyzdys byloja, jog tai geras ženklas – jūsų santuoką po 50-ties metų sutvirtins auksas.

Irena ir Jonas užaugino keturias dukras: (iš dešinės) Andželiką, Kristiną, Vidą ir Elvyrą. Asmeninio archyvo nuotr. Anykštėnas ir vidurio lietuvė

Santuokos įžadus vienas kitam pora davė Kaune. Mat kai pora draugavo, abu gyveno Vandžiogaloje. O dabar jau 38-tus metus jiedu savo namais laiko Petkūnus.

„Aš esu anykštėnas nuo Kavarsko, – su tarmišku prieskoniu sako Jonas. – O Irena iš Vandžiogalos – lenkaitė.“ „Ne lenkaitė!“, – griežtai vyrui paprieštarauja žmona. Jonas nusijuokia sėkmingai paerzinęs mylimą Ireną ir vis tiek laikosi savo: „Nesvarbu – vis tiek lenkų kraštas.“

„Tai kokių gudrybių likimas ėmėsi, kad Jūsų gyvenimus suvestų į vieną vingį?“ – smalsauju.

„Mes su mama ir broliais atsikėlėme gyventi į Vandžiogalą, nes čia tarybiniame ūkyje pradėjau dirbti traktorininku. Važiuoju vieną pavakarę suaręs laukus namo, išlekia į kelią Irenos tėvas ir paprašo suarti jam daržą. Nenorėjau sutikti, nes buvau labai alkanas ir skubėjau namo“, – pasakoja Jonas. Vis tik likimas atkaklus. Būsimas uošvis neatlyžo – priprašė suarti daržą ir taip ne tik artoją gavo, bet ir žentą.

Į visus klausimus atsako… likimas

Susipažinę juodu su Irena pradėjo susitikinėti. Pora greitai nusprendė iškelti vestuves ir savo širdis sujungti amžiams. Istorijos herojai susipažino rugsėjo pabaigoje, o vasario 22-ąją jau atšoko savo meilės šventę.

„Tiesiog mums buvo skirta būti kartu, – stipriausią argumentą judviejų meilei deda Jonas. – Turėjau mergaitę, kuri manęs po trejų armijoje praleistų metų išlaukė, bet ne man ji buvo skirta. Buvo ir kita, kuri nenorėjo paleisti, tačiau ir ta ne man. Sako, kokį tau gyvenimas kryželį uždėjo, tokį ir neši – kokį likimą pažadėjo, tokį ir turėsi.“

Likimo ranka tiki ir Irena: „Gimei nuo lopšio ir jau paskirta: ir su kuo gyventi ar negyventi, ir apskritai, kiek laiko šioje žemelėje praleisti.“

Keturi vaikai – užaugo be iššūkių

Atvykę į Petkūnus Irena ir Jonas dirbo fermose: jis – traktorininku, o ji – melžėja. Moteris sako, kad auginti keturias dukras labai sunku nebuvo. Šeima visada gyveno ūkiškai, augino gyvulių, tad valgyti buvo ką. O ir dukros buvo tikros darbštuolės. „Ir į fermą eidavo man padėti, ir ravėdavom kartu, ir kitus darbus drauge dirbdavom. Labai darbščios mergaitės“, – atžalas giria mama.

Mano akims Irena atrodo itin energinga ir todėl gerokai jaunesnė. Pasirodo, 70-metį sutikusi moteris dar skuba pas ūkininką dirbti sezoninių darbų: sodina, gicuoja agurkus.

„Manimi kaime moterys stebisi, nes jaunos dirbdamos keliais eina, o aš pasilenkusi ir dar pirma“, – šypsosi Irena.

Vis tik pašnekovė atskleidžia, kad metų našta jau išties jaučiasi ir jėgos visai ne tokios kaip jaunystėje.

Dabar dauguma moterų labai susitelkusios į karjerą, nori vadovauti, save iškelti kuo aukščiau. Jos nenori nė trupučio vyrui nusileisti. Vyrai šiais laikais taip nesiveržia vadovauti kaip moterys. Žodį ne tą vyras pasakė, tai jau „susirink daiktus ir mauk – viskas, man tu nereikalingas. Irena

„Jau nebėra tokios stiprios sveikatos. Jei noriu ant kėdės užlipti, turiu palypėti ant mažesnės kėdutės. O kartais užlipusi ant taburetės nulipt nebegaliu“, – paatvirauja Irena, bet tuoj pat su vyru sykiu priduria, kad svarbiausia, jog abu dar yra savarankiški ir turi vienas kitą.

„Kiek metų jau pragyvenome Petkūnuose, tik vieną porą kaime žinau, kuri drauge sulaukė auksinių vestuvių. Kitur vienas kuris jau būna miręs ir nesulaukia, o mums štai kokia laimė nuskilo – atnaujinsime santuokos įžadus po 50 metų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ir dabar žiežirbų būna

Pora bendru gyvenimo keliu eiti pradėjo vienas kitą pažinodami vos kelis mėnesius, tad įdomu, ar daug kibirkščiuoti teko jų charakteriams.

„Per gyvenimą buvo visko, – dėsto abu. – Ir dabar pasipykstam, bet nieko – be žiežirbų juk gyvenimo bendro nenugyvensi.“

„Bet rimtai pyktis nebuvo kada, – sako Jonas. – Daug dirbti turėjom.“

„Aš pusę trijų išeidavau į darbą – karvių melžti, – pasakoja Irena. – O jis atsikeldavo ir knygas nuo paryčių skaitydavo.“

Skaitydavo Jonas daug ir pačių įvairiausių knygų: romanų, detektyvų, pasakojimų apie indėnus ir kitus pasaulio kraštus. Tiesa, šiandien vyro akys puslapiais nebelaksto. „Regėjimas nebe tas, kad galėčiau tiek skaityti“, – taria pašnekovas.

Kritika damoms

Prakalbus apie šiuolaikinių porų santykius ir gąsdinančią skyrybų statistiką, Irena nevynioja žodžių į vatą ir pati būdama moteris mesteli akmenį į damų daržą.

„Dabar dauguma moterų labai susitelkusios į karjerą, nori vadovauti, save iškelti kuo aukščiau. Jos nenori nė trupučio vyrui nusileisti. Vyrai šiais laikais taip nesiveržia vadovauti kaip moterys. Žodį ne tą vyras pasakė, tai jau „susirink daiktus ir mauk – viskas, man tu nereikalingas“, – kalba Irena.

„O Jums pačiai lengva Jonui nusileisti?“ – šypteliu. „Patyliu kartais, o ką darysi“, – juokiasi. „Taip, o kas ten būtų, jei visada vienas kitam prieštarautume“, – pasvarsto Jonas.

Du receptai

Tad koksgi tas santarvės šeimoje receptas? Po savąjį turi abu – ir Irena, ir Jonas.

„Patarčiau dažniau vienas kitam nusileisti, žinoti, kada patylėti ir sutvardyti savo ambicijas“, – nuskamba moteriškoji ilgaamžės santuokos versija.

O Jonas tvirtai laikosi savų nuostatų. „Jei nelimpa žmogus prie žmogaus, tai niekaip jų nesulipdysi, ir nieko čia nebus – aišku kaip dieną. Likimas ir niekas kitas. Nuo jo nepabėgsi. Bus taip, kaip skirta“, – darsyk užtvirtina vyras.

Bažnyčioje – po keturių dešimtmečių!

Vienas kitam amžiną meilę pora prisiekė prieš pusę amžiaus, o bažnyčioje prie altoriaus prieš Dievą... tik 2011-aisiais.

„Taip, taip, šliūbą bažnyčioj visai neseniai paėmėm, – šypsosi nustebusias mano akis išvydusi pora. – Patys turbūt nebūtume sugalvoję, kad po tiek bendro gyvenimo metų reikėtų dar ir bažnyčioje susituokti, bet klebonas įkalbėjo.“

„Irena, kaip jautėtės žengdama prie altoriaus po tiek metų? Jaudinotės mažiau nei anuomet?“ – nekantrauju išgirsti.

„Nepatikėsit! Per išpažintį balsas virpėjo! Per ceremoniją rankos ir kojos drebėjo! Buvo gerokai baisiau nei jaunystėje, – juokiasi Irena. – Bet buvo labai gera, kad visi šalia: vaikai, anūkai, mano seserys, Jono sesuo, kuri ypač džiaugėsi šiuo mudviejų žingsniu. Jautėmės tikrai labai laimingi.“

Šiomis jaudinančiomis eilutės ir baigsime auksinių vestuvių sulaukusią Paliulių meilės pasaką. O  mūsų redakcija Irenai ir Jonui, savo ruožtu, linki sulaukti žėrinčių deimantinių vestuvių!

 

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Praeities laikraščių žvaigždė šiandien kuria eiles

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:43 Kovo 19d. 2019
img

Jauna gydytoja: „Dusyk esu verkusi kartu su savo pacientais“

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:22 Kovo 08d. 2019
img

Neužrašytos eilės – it lopšinė prieš miegą

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:33 Vasario 21d. 2019
img

Paroda pamilusiems švedų literatūrą (GALERIJA)

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:18 Vasario 02d. 2019
img

A. Lysenka: „Vedant renginį apima fantastiškas jausmas“

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:55 Sausio 31d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!