GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Keramikė Dalė Urbienė keramika žavėjosi nuo vaikystės. Moteris pasidžiaugia, kad sėkmingai susiklosčius gyvenimui keramika tapo didele jo dalimi.  / Kristinos Mirvienės nuotr.

Keramikė Dalė Urbienė: „Geriausi darbai gimsta suteikus sau laisvę“

Kristina MIRVIENĖ - 14:47 Gegužės 14d. 2020

Atokiame rajono kampelyje, Skaistgirių kaime, įsikūrusi keramikė Dalė Urbienė – dar vienas puikus pavyzdys, įrodantis, kad visada verta siekti savo svajonės. Dar vaikystėje pastebėjusi, kad yra neabejinga keramikai, Dalia atvira – tik sėkmingo atsitiktinumo dėka ši meno rūšis tapo jos gyvenimo dalimi. 

Šiuo metu moteris ne tik kuria autorinius darbus, bet ir Arnetų name moko norinčius išmokti šio senas tradicijas turinčio amato paslapčių.

Praktiškas menas

– Papasakokite kaip gimsta keramikai.

– Pirmą ženklą, kad esu neabejinga keramikai, pastebėjau vaikystėje. Pamenu, būdama vaiku per televizorių pamačiau, kaip žiedžia molinę puodynę ir man tai buvo taip gražu, vos ne stebuklas, labai sužavėjo. Užsidegiau noru išmokti puodus lipdyti, bet nebuvo kur to mokytis, gyvenau nedideliame Kauno rajono kaime, tad taip ir liko ta mano svajonė tik svajone.

Tačiau polinkis į menus vis vien jautėsi. Mokykloje buvau ta piešėja, kuri visada visur viską piešti turėdavo, buvau žymi mokyklos dailininkė.   

O kai reikėjo rinktis profesiją, apie tas puodynes jau ir užmiršusi buvau. Ir tik kai klasės auklėtoja atnešė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo lankstinuką, viskas atgijo. Aš jį peržiūrėjau – oda, tekstilė, medis – niekas čia man neįdomu. Paskui tik žiū – keramika! Staiga prisiminiau puodynę, matytą per televiziją, atgijo svajonė ir įstojau į keramiką.

Nuostabi mūsų auklėtoja buvo, esu jai labai dėkinga už profesiją! Iki šiol su ja palaikau ryšį, susitinkame.

Atestuota sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Dalė Urbienė keramikos moko Arnetų namuose. Kristinos Mirvienės nuotr.– Ką tėvai manė apie jūsų pasirinkimą tapti keramike?

– Tėvai nieko iš manęs labai ir nesitikėjo. Visada buvau tas trečias kvailutis vaikas šeimoje (juokiasi). Augome keturi vaikai, bet tik aš į menus patraukiau, visi išsirinko normalias profesijas.

Bet gyvenimas parodė, kad būna visaip. Aš pati stebėjausi, kai dešimtajame dešimtmetyje visiems finansiškai buvo labai sunku, o aš vienintelė neprašiau tėvų pagalbos. Paaiškėjo, kad ta nepraktiška specialybė yra labai praktiška. 

– Ar svajonėse susikurtas keramiko gyvenimas realybėje irgi buvo toks pat įdomus?

– Mokytis buvo tikrai labai įdomu, daug dirbau, daug sužinojau. Bet baigus mokslus pasirodė, kad keramikams darbo vietų pasirinkimas labai ribotas. Buvo „Jiesios“ keramikos gamykla, gal kiek geresnis variantas, bet irgi ne ypatingai – Dailės kombinatas,  ir tai buvo praktiškai viskas, iš ko tuo metu galėjai rinktis.

 „Jiesioje“ teko atlikti praktiką – košmaras tikras! Kiaurą dieną daryti tą patį, tarkim, ant masinės gamybos dirbinių klijuoti juosteles, jokios kūrybos, labai nuobodu. Aišku, buvo galimybė padaryti savo etaloną, jeigu jį priima meno taryba, tada kažkiek gal geriau. 

Tačiau man sekėsi – tuo metu kaip tik atsidarė Kauno profesinė meno mokykla, jiems reikėjo darbuotojų. Man bei kelioms mano bendramokslėms buvo pasiūlyta ten tapti mokytojomis. Taip įsidarbinau gamybinio mokymo meistre, turėjau auklėjamąją grupę. Bet neilga buvo mano pedagoginė karjera, po trejų metų viskas keitėsi kardinaliai.

Gyvenimas parodė, kad būna visaip. Aš pati stebėjausi, kai dešimtajame dešimtmetyje visiems finansiškai buvo labai sunku, o aš vienintelė neprašiau tėvų pagalbos. Paaiškėjo, kad ta nepraktiška specialybė yra labai praktiška. D. Urbienė

Laisva menininkė

– Labai įdomu, papasakokite plačiau.

– Visas mano gyvenimas – netikėti atsitiktinumai. Bemokytojaudama susipažinau su kolege, kuri tapo mano viena geriausių draugių. Ji buvo labai aktyvi, svajojo tapti laisva menininke. Dar bedirbdamos mokykloje nusprendėme, kad nors darbas čia mums ir patinka, bet valdžia ne. Mano draugė metė meistrės darbą, sugalvojo keltis į kaimą, ten gauti gyvenamąją vietą, pasistatyti degimo krosnį keramikai, kurti, kaip ji nori ir suktis pačiai. Aš tuo metu buvau ką tik susilaukusi kūdikio, auginau vaiką, o ji ieškojo.

Ir surado! Įsikūrė Radviliškio rajone, susikūrė darbo vietą sau, tada pasikvietė mane prisijungti. Kartu gaminome keramikos dirbinius ir jais vertėmės.

– Juk tai vis dar turbūt buvo tarybiniai laikai, ar tuo metu buvo galima užsiimti savo verslu?

– Savo parduotuvės atidaryti negalėjai, bet kurti ir parduoti savo darbus buvo galima, tik reikėjo įstoti į tautodailės sąjungą. Tiesa, įstoti ten tuomet buvo labai sunku, norinčių buvo daug.

O šiaip sovietmečiu taip pat buvo parduotuvės, vykdavo visokios mugės, pagrindinė buvo Kaziuko mugė Vilniuje. Tiesą pasakius, man tuometės Kaziuko mugės labiau patiko nei dabartinės. Dabar aš į jas net nenoriu važiuoti, jos yra tapę per daug komercinės, per daug verslininkiškos, nebeliko to laisvo meniško cinkelio, to atsipalaidavimo, laisvumo.

Dabar vietą mugėje reikia užsisakyti iš anksto prieš metus, susimokėti už ją didžiulius pinigus. Tada tu jau negali važiuoti su nedaug prekių, nei kainų normalių užsidėti, nei nuleisti, jei matai, kad žmogui patinka, bet per brangu, nei likusias puodynes išdovanoti mugei baigiantis. Ne man visa tai.

Dar kartais nuvažiuoju, bet darau viską, kaip senais laikais: ir kainą nuleidžiu, ir dovanoju, bet į mane kiti taip kreivai žiūri. Ir iš tikrųjų, juk reikia užsidirbti, kad ne tik brangi mugės vieta atsipirktų, bet ir liktų medžiagoms bei priemonėms įsigyti, pragyvenimui. Bet kadangi aš negyvenu vien iš mugių, tai galiu sau leisti būti tokia, kokia noriu. 

Pirmą ženklą, kad esu neabejinga keramikai, pastebėjau vaikystėje. Pamenu, būdama vaiku per televizorių pamačiau, kaip žiedžia molinę puodynę ir man tai buvo taip gražu, vos ne stebuklas, labai sužavėjo. D. Urbienė

– Ar pradėjusi laisvos menininkės karjerą galėjote vien iš kūrybos pragyventi?

– Tuo metu tikrai pakako vien savo kūrybos. Konkurencija buvo labai maža, keramiką pirko gerai. Tai dabar konkurencija didžiulė, keramikų Lietuvoje netrūksta. O kur dar pigi keramikos produkcija iš Kinijos. Dabar privalai kažkuo gerokai išsiskirti, kad tavo keramiką pirktų.

Gerai, kad kažkaip mano darbai visada buvo paklausūs. Ir dabar juos vežu į meno dirbinių parduotuves, salonus įvairiose Lietuvos vietose, sulaukiu užsakymų. Tikrai labai džiaugiuosi, kad mano kūriniai lentynose ilgai neužsibūna – vis dar sugebu sudominti pirkėją. 

Taip pat nors laisvo laiko ir labai trūksta, labai džiaugiuosi, kad turiu nemažai užsakymų, žmonės manęs nepamiršta, vis ką nors užsisako.

Laiko nėra

– Prisipažinsiu, kad kiek netikėta išgirsti, kad menininkai turi labai užimtą darbo grafiką, juk dažnai jie įsivaizduojami kaip bohemos atstovai, kurie kada nori, tada ir dirba.

– Taip galima būtų įsivaizduoti, kad viskas labai lengva. Aišku, jei neturėčiau samdomo darbo, kūrybai laiko būtų daugiau. Bet vėl, tai nereiškia, kad galėtum per dienas bimbinėti, tuomet arba turi būti labai populiarus menininkas, ko aš tarp keramikų Lietuvoje nelabai žinau, arba kažkaip kitaip verstis. Kiek aš pažįstų šalies keramikų, visi gyvena labai panašiai kaip ir aš – turi kažkokius samdomus darbus, projektus ir kuria papildomai.

Gal kai nesidomi, gali atrodyti kitaip, bet keramiką kuriančių Lietuvoje yra labai daug, todėl, kaip ir minėjau, konkurencija didžiulė.

– Kas sudėtingiausia keramiko darbe?

– Labai piktina, kad egzistuoja plagijavimas. Ne kartą teko pamatyti parduotuvėje kone identiškus savo darbams daiktus, bet su tuo nepakovosi. Aišku, tie darbai skiriasi, bet mintis pagauta, atimta ir nukopijuota. Tada tu vėl turi iš naujo galvoti kažką kita.

Keramikoje niekada negali atsipalaiduoti, tik sustok – įgūdžiai prastėja, prarandi savo nišą. Be to, keramika yra brangi – jei nori pradėti kurti, turi turėti iš ko, tad ir tas procesas sustoti negali.

Tad po darbo Arnetų name skubu namo – ten laukia dirbtuvės, dirbu ir savaitgaliais, kaip minėjau, kad tik suspėčiau visus užsakymus įvykdyti. Turiu savo nišą meno dirbinių salonuose stengiuosi jos neapleisti. 

– Dirbdama orientuojatės į tai, ką perka, prisitaikote prie pirkėjo skonio ar vis tik liekate sau ištikima ir kuriate tik tai, kas patinka?

– Dabar jau sau suteikiu laisvę, nes jei tu sau jos neduosi, nieko įdomaus nesukursi. Greičiausiai pirmas darbas bus kaip eskizas, nevykęs, bet pastebėjau, kad geriausi darbai gimsta būtent tada, kai atsipalaiduoji, negalvoji apie pinigus, pardavimus. Jau savo karjeros pradžioje pastebėjau, kad darbinė laisvė sau duoda geriausius vaisius, ne kartą teko tuo įsitikinti.

– Gal turite istoriją, kuomet kūrybinė laisvė pasiteisino. 

– Pamenu, kai siekiau įstoti į tautodailės sąjungą, tuomet reikėjo surengti kelias parodas rajone, vėliau respublikoje, bet prieš parodas meno komisija turėdavo tavo darbus patvirtinti. Rajone dar kažkaip parodas surengiau. Tačiau sunkiau buvo su respublikinėmis. Pamenu, reikia ruoštis respublikinės parodos meno komisijai, o man čia jau gimdyti tuoj laikas, supratau, kad turiu dabar pereiti tą komisiją, dalyvauti parodoje ir įstoti į sąjungą, nes vėliau aš neturėsiu nei laiko, nei krosnies. Reikia kurti darbus, bet taip noro nėra, taip nėra. Vis tik nuėjau ir dariau ką tuo metu širdis liepė – išsižiedžiau bliūdų – kam man jie, nežinau. Paskui galvoju: „Na, gerai Dalia, pasidarysi bliūdų, turėsi iš ko vaiką maitinti, bet tu dabar parodai ruoškis“. Tačiau negalėjau prisiversti. Pasiėmiau angobo (keramikos dažai – aut. past.), prisidariau visokių spalvų, pradėjau dubenis dekoruoti – kaifuoju, o gera kaip. Bet galvoje vis mintys kirba: „Ne, Dalia, tu visiškai neatsakinga! Į jokią parodą tu nepateksi, viskas aišku.“ Į meno komisiją ir nuėjau su tais bliūdais.

Toms parodoms netgi temos būdavo nurodytos, aš, aišku, visai ne į temą dubenis padariau. Susirenka komisija, klausia, kur mano teminis darbas. Prisipažįstu, kad neturiu, tai viskas, sako, galite eiti. Tačiau viena komisijos narė taria: „Bet jūs tik pažiūrėkite, kokie gražūs dubenys! Priimam!“. Štai taip ir patekau atsipalaidavimo dėka ten, kur vėrėsi laisvesnis menininko kelias.

Teko verstis 

– Dabar gyvenate ir kuriate Kėdainių rajone, atokiame Skaistgirių kaime. Kuo ši vietovė jus suviliojo?

– Istorija šeimyninė. Ištekėjau, gimė antras vaikas, vyras susirado darbą Skaistgirių kolūkyje, gavo namą – ir aš iš paskos. Skaistgiriuose gyvenu jau labai seniai, čia atsikėliau palikusi savo draugę laisvąją menininkę Radviliškyje verstis vieną, o aš dirbau namuose Kėdainių rajone. Vyras pagamino žiedimo stakles, turėjau krosnelę. O visai netrukus teko tapti vienintele šeimos maitintoja – atėjo nepriklausomybė, kolūkiai sužlugo, vyras liko be darbo. Aš pati stebiuosi, bet visa mūsų šeima vien iš to molio nemažai metų ir gyveno, dar palyginus ir visai neblogai. Iki kol atėjo 1998 m. ekonominė krizė, kuri privertė ieškotis papildomo darbo. Įsidarbinau autobusų parke, ten dirbau apipavidalintoja. 

Geriausi darbai gimsta būtent tada, kai atsipalaiduoji, negalvoji apie pinigus, pardavimus. Jau savo karjeros pradžioje pastebėjau, kad darbinė laisvė sau duoda geriausius vaisius. D. Urbienė

– Kuris laikotarpis jums kaip keramikei buvo produktyviausias?

– Turbūt pats įdomiausias, tačiau kartu ir sunkiausias laikas atėjo po santvarkos šalyje pasikeitimo. Pamenu pačią nepriklausomybės pradžią, po 1990 m., kai viskas keitėsi – gyvenome kaime, mašinos normalios neturėjome, aš su mažais vaikais vis namie. Tuomet pasijutau tokia atsilikusi nuo gyvenimo, niekur neišvažiuoju, niekur nesilankau, o be to, dar buvo labai striuka su pinigais. Nors buvo sunku, bet tai privertė imtis iniciatyvos.

Prisidariau darbų, pasiėmiau vaikus, jie visai maži buvo, vienas dar vėžimėlyje, ir su autobusu išvažiavau į Kėdainius ieškoti rinkos savo darbams. Tačiau Kėdainiuose nepasisekė, mieste buvo kelios parduotuvės, bet joms mano darbai netiko, nepaėmė. 

Nepasidaviau, laimę bandžiau Kaune. Ten jaučiausi labai nedrąsiai, nes maniau esanti tokia tolima didmiesčiui. Apsidžiaugiau, kai viena nedidelė parduotuvėlė priėmė mano darbus. Jiems kažkaip nei savo telefono numerio palikau, nei jų pasiėmiau. Po poros savaičių, nusprendžiau nuvažiuoti pasiteirauti, ar pardavė ką nors. Atvažiuoju, žiūriu lentynose nėra nė vieno mano darbo, pagalvojau, kad nė neišdėstė. O parduotuvės savininkas man sako: „Kur tu buvai visas dvi savaites!? Viskas jau seniai išparduota!“.

Tai tokia buvo pradžia, paskui susiradau daugiau parduotuvių, kurios ėmė mano darbus, taip pamažu įsivažiavau.

– Iš jūsų pasakojimo, atrodo, kad esate visai nebloga verslininkė.

– Nežinau (juokiasi), tiesiog nebuvo kur dėtis. Pinigų reikėjo, o iš kur jų gausi, jei neiškosi galimybių užsidirbti. Nuo vaikystės žinojau, kad tik pati turėsiu prasimanyti pinigų.

Gal ne tiek verslininkė esu, kiek sėkmė mane lydėjo – turėjau minčių, mano darbai buvo perkami. Visada atsirasdavo kažkoks variantas, kuris išgelbėdavo. Tai kokie užsakovai pasirodo, užsakymų esu gavusi ir iš užsienio, nemažus užsakymus į Švediją tikrai labai geromis kainomis pristatydavau. Vėliau mus nugalėjo kinai, bet vėl atsirado kažkas kitas. 

Dabar man jau kaip ir nereikia ieškoti, parduotuvės ima, pačios prašo. Bet vis vien ieškau, vis kažką sugalvoju, turiu tokį įprotį. Negaliu ramiai gyventi, man reikia judėjimo, naujovių. Dabar degu idėja išbandyti kurti su raugo keramika. Turiu mokytis ir dėl savęs, ir dėl savo mokinių.

O Arnetų name dirbu dar tik antri metai, pedagogikos vis dar mokausi, mane moko mano mokiniai.

Angeliukai ir avinukai 

– Kuriate praktišką ar labiau dekoratyvinę keramiką? 

– Daug metų dirbau su nedidelėmis krosnelėmis, daugiausia darydavau suvenyrus. Juos mėgsta, perka. Beje, mano patirtis sako, kad suvenyrai yra populiaresni už indus ar kitus praktiškus dirbinius. Man patinka angeliukų tema, be to, juos labai greitai išgraibsto parduotuvėse. Bet darau ir žvakides, ir vazas, ir puodynes – turbūt sunkiau pasakyti, ko aš nedarau.

Ne taip seniai nusipirkau didesnę krosnį, labai noriu padirbėti prie didelių daiktų. Dabar gaminu lauko skulptūrėles. Pati gyvenu kaime tai norisi ir savo kiemą pasipuošti. Buvau sau pasigaminusi du avinukus pasipuošti kiemui, man labai patiko juos gaminti, tokie gražūs išėjo. Vykdama į kažkurį prekymetį juos pasiėmiau ir, nors jie man labai patiko, tačiau tikrai nesitikėjau, kad patys pirmi bus nupirkti. Dabar, beje, daug kuriu avinukų tema – labai mieli padarėliai. 

– Šiuo metu dar dirbate ir Arnetų name, mokote keramikos. Ką savo mokiniams akcentuojate?

Dirbdama su vaikais visada leidžiu jiems elgtis ir kurti laisvai, nes manau, kad kur kas svarbiau yra kūrybinė laisvė, nei kažkoks tariamas autoritetas. Pamokau techninių dalykų, o jau kūryba yra jų reikalas. Iš kur man žinoti, ką jie turi sukurti (šypsosi). Nenoriu savo valios jiems primesti, nurodinėti, ką daryti. Kiekvienas vaikas yra unikalus, kaip ir kūryba yra unikali. 

Gal kai kam atrodo, kad per daug tos laisvės mano užsiėmimuose, bet aš tik taip kūrybą įsivaizduoju. 

– Esate sertifikuota tradicinių amatų meistrė, ar populiari, ar perka tautiniais motyvais puoštą keramiką?

– Iš tiesų pastebiu, kad pastaruoju metu lyg ir populiarėja tautinio paveldo elementų turintys darbai. Žmonės vėl atranda tautodailę.

– Be to, ir valstybiniu lygiu yra skatinamas tradicinių amatų gyvavimas, jų puoselėjimas. Štai ir aš turiu įgijusi tautinio paveldo produktų amatininko sertifikatą. Su Arnetų namų mano mokiniais dalyvaujame tradicinių liaudies menų ir dailiųjų amatų konkurse „Sidabro vainikėlis“. Vaikai sukuria tikrai puikių darbų, į kuriuos išradingai įpina ir tautinio paveldo elementų. 

– Kas jus labiausiai pradžiugina laisvalaikiu?

– Laiko visai neturiu, bet mėgstu teatrą, patinka skaityti knygas. Turiu nemažą biblioteką, daug knygų nė nepradėtos skaityti. Bet dabar aš jas paslėpiau toliau nuo savo akių, nes kai paimu knygą į rankas, laikas pralekia akimirksniu, įninku į skaitymą ir negaliu atsitraukti – lieka mano keramika nepadaryta. Todėl dabar stengiuosi nuo knygų laikytis kuo toliau, bet jos manęs laukia ateityje.

Švenčių proga palepinu save kelione į teatrą.

Taip pat daug malonumo teikia bendravimas su draugėmis, vis pasistengiu jas surinkti į vieną vietą, kad nepasimestų. 

Turiu po vieną draugę iš visų gyvenimo laikotarpių – vieną iš aštuonmetės mokyklos, kitą iš technikumo, dar viena iš darbo profesinėje mokykloje ir pan. Tuoj visos išeisime į pensiją, tikiuosi, tuomet ir laiko viena kitai daugiau turėsime. Naujų draugų susirasti nėra lengva, todėl labai saugau savąsias. Susiskambinam porą kartų per metus, kažkur kartu išsiruošiam, ir jaučiamės taip, lyg nė nebuvom išsiskyrę.

 

3 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Kėdainiuose startavo vasaros stovykla!

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:23 Rugpjūčio 03d. 2020
img

Ką gamino gaspadinės prieš gerą šimtmetį?

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:23 Liepos 31d. 2020
img

Tik nedaugelis tam pasiryžta

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:55 Liepos 28d. 2020
img

Kėdainiškiai pasiekė dar vieną Lietuvos rekordą

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:35 Liepos 15d. 2020
img

Neįgalieji – stiprybės pavyzdys sveikiesiems

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:46 Birželio 17d. 2020
img

Tėvo pėdomis: vaikai tapo policijos pareigūnais

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Birželio 16d. 2020
img

Kėdainių tautodailininkai karantino sujauktų planų neatsisako

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
15:52 Birželio 04d. 2020
img

Šiųmetės vasaros stovyklos nesiskirs nuo ankstesnių

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:54 Gegužės 20d. 2020
img

Slaugos namams – geradarių dovanos

Kuriantys gražesnį pasaulį
12:51 Gegužės 07d. 2020
img

Saugi kaimynystė – vieninga bendruomenė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:10 Gegužės 04d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!