GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Į Kazachstaną išlydėta „Misija Sibiras'19“ komanda, o tarp šešiolikos šiųmetės ekspedicijos dalyvių – ir du jauni kėdainiečiai.  / BNS.lt/ Juliaus Kalinsko nuotr.

Išlydėta „Misija Sibiras‘19“ ekspedicija, komandoje – du kėdainiečiai

Justina ŠVEIKYTĖ - 15:38 Liepos 18d. 2019

Vakar, liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną – lietuvių tremties vietų kryptimi dešimčiai dienų iškeliavo 18-oji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijos komanda.

Ekspedicijos organizatoriams antrus metus iš eilės nepavykus gauti vizų į Rusijos Federaciją, iš šešiolikos asmenų suburta komanda buvo priversta keisti kryptį ir leistis tvarkyti politinių kalinių ir tremtinių iš Lietuvos – nekaltų, tačiau sovietinio teroro „banditais“ ir „liaudies priešais“ apšauktų žmonių – amžinojo poilsio vietų Kazachstano Respublikoje.

Ši ekspedicija – ne poilsinė kelionė: kepinant saulei ar lyjant lietui pėsčiomis, su sunkiomis kuprinėmis ant pečių, turėsime įveikti net ir kelias dešimtis kilometrų per dieną. A. Avižiūtė

Tiesa, kadangi KaTarp šešiolikos šiųmetės „Misija Sibiras“ ekspedicijos komandos, vyksiančios į lietuvių karinimo vietas, narių – ir du kėdainiečiai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studijų trečiakursis Augustas Kišonas ir LRT Naujienų tarnybos žurnalistė Audra Avižiūtė./ Simono Žilinsko ir Monikos Dovidaitės nuotr. zachstane tremtinių beveik nebuvo, o lietuviai į lagerius ir darbo kalėjimus daugiausia buvo vežami kaip politiniai kaliniai, „Misija Sibiras‘19“ ekspedicija, kaip ir pernai, atstatinės atminimo paminklus šiems negrįžusiems tautiečiams.

Kartu su keturioliktuosius metus skaičiuojančio projekto „Misija Sibiras“ komanda kurti ateitį istorijai šįkart pasiryžo net du kėdainiečiai – LRT Naujienų tarnybos žurnalistė, taip pat laidos „Labas rytas, Lietuva“ žurnalistė ir spaudos apžvalgininkė Audra AVIŽIŪTĖ (26) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos studijų trečiakursis, Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro paramediko specialybės studentas Augustas KIŠONAS (20).

Kai atsakomybė sveria daugiau nei kuprinė

– Audra, Augustai, sakykite, kodėl pasiryžote dalyvauti projekte „Misija Sibiras“? Ir kodėl būtent šiemet? – „Rinkos aikštė“ paklausė „Misija Sibiras‘19“ ekspedicijos komandos narių iš Kėdainių.

Audra: Sudalyvauti Misijoje norėjau jau seniai. Kadangi šis kartas – ne pirmas, kada pildžiau atrankos anketą, nepaprastai nudžiugau sužinojusi, jog šįsyk man pavyko.

Man visuomet atrodė, o ir dabar manau taip pat, kad, atėjus tinkamam laikui, man tikrai pasiseks (šypteli).

Kai aplinkiniai klausia: „Kam tau to reikia, Audra? Kodėl taip toli važiuoti? Juk po kelerių metų bus tas pats, tad ko tau dabar vargintis?“, atsakymo aš neturiu. Man pačiai kyla kitas klausimas: „O kodėl ne?“

Mano močiutė dar vaikystėje buvo ištremta su savo tėvais. Močiutė ten baigė mokyklą, vėliau – universitetą, susipažino su seneliu. Mano mamytė ir jos brolis gimė Sibire, grįžo į tikruosius namus būdami vaikai. Vargu, ar Lietuvoje lengvai rastume šeimą, kurios tremtis nepalietė, ir to pamiršti negalime.

Vis dėlto mano šeima – viena tų laimingų, kadangi mūsiškiams pavyko sugrįžti gyviems. Galėjau ir vis dar galiu bendrauti su močiute, klausytis jos istorijų. Su seneliu, deja, susipažinti nebepavyko, bet bent jau galiu nunešti gėlių ant jo kapo. O tie, kurių artimųjų palaikai liko ten, tremtyje, Sibiro platybėse ar Kazachstane, tokios galimybės neturi. Ir man jų vietoje būtų gera žinoti, kad kažkas tuo artimojo kapeliu pasirūpins.

Mūsų galvose tremtis dažnai tebūna skaičiai, tačiau kuomet tu matai vardus, pavardes, sužinai tų žmonių likimus, išgirsti jų gyvas istorijas, suvoki, kaip visa tai gyva. A. Kišonas

Augustas: Mano močiutės šeimai taip pat, kaip ir Audros, teko susidurti su tremtimi. Atrankos į projektą anketą pildžiau ir praėjusiais metais, tačiau tuomet negavau kvietimo dalyvauti bandomajame „Misija Sibiras“ žygyje.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas Lietuvos Respublikos Seime. „Misija Sibiras’19“ ekspedicijos komanda su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu./ Žyginto Jurevičiaus nuotr.Esminis dalykas, kodėl nusprendžiau dalyvauti Misijoje, yra mano jaučiama pareiga ir noras, kad Lietuvoje augtų pilietiškas jaunimas. Pareigą jaučiu prieš tuos žmones, kurie buvo ištremti. Lietuvos šviesuoliai, tapę tremtiniais, yra pilietiškumo pavyzdys kiekvienam. Jie savo veiklomis, darbais kūrė bei augino Lietuvos valstybę – dėl ko ir buvo išvežti prieš savo valią Sibiro kryptimi.

Ši Misija tik dar kartą įrodo, kad žmonės, kurie dirba dėl savo valstybės, nėra pamirštami, o Lietuva juos prisimena ir yra jiems dėkinga. Tremtinių išgyvenimai – tai Lietuvos istorijos dalis, kuri greitai nyksta. Šis projektas šias istorijas išsaugo.

Vykdami į Kazachstaną, mes rodysime teigiamą pavyzdį. Tikiu, kad paskatinsime lietuvius stengtis dėl savo tėvynės, nes tėvynei jie rūpi.

– „Misija Sibiras“ – kuomet atsakomybė sveria daugiau negu kuprinė. Ko gero, šis posakis geriausiai iliustruoja projekto svarbą?

Audra: Na, turbūt šią frazę galėsiu patvirtinti arba paneigti tik savo kailiu pajutusi įsibėgėjančią ekspediciją. Širdimi net neabejoju, kad tai – tiesa. Misija Kazachstane tetruks dešimt dienų, tačiau vėliau komandos lauks susitikimai, pasakojimai, pokalbiai, dokumentinio filmo kūrimas ir jo premjera...

Pamažėle tremtinių ir politinių kalinių kartos netenkame, tuo pačiu dabartinė karta palaipsniui neteks galimybės išgirsti tų skaudžių, tik su krisleliu vilties istorijų iš pirmųjų lūpų, tad labai svarbu, kad pasirūpintume istorijomis, jų likimu tam, kad istorijos būtų išgirstos.

Augustas: Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną vykusios akcijos „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ metu, tiek po minėjimo Seime, tiek po jo, kada skaitėme tremtinių vardus ir jų likimus, prie mūsų visų, pasipuošusių Misijos marškinėliais, ėjo buvę tremtiniai ir pasakojo galybes skaudžių, bet kartu ir labai įdomių istorijų. Tada turbūt labiausiai ir pajutau, kiek ši iniciatyva yra svarbi.

Vis dar galiu bendrauti su močiute, klausytis jos istorijų. O tie, kurių artimųjų palaikai liko ten, tremtyje, tokios galimybės neturi. Ir man jų vietoje būtų gera žinoti, kad kažkas tuo artimojo kapeliu pasirūpins. A. Avižiūtė

Mūsų galvose tremtis dažnai tebūna skaičiai, tačiau kai tu matai vardus, pavardes, sužinai tų žmonių likimus, išgirsti jų gyvas istorijas, suvoki, kaip visa tai gyva.

Audra: Pritariu. Lietuvai tai turėtų suteikti daug vilties. Nesakau, kad tai neskausminga, tačiau tauta atsitiesė ir toliau žengia į priekį. Tai skatina nepamiršti ir įkvepia darbams.

Aktyvų pasiruošimą keitė nerimastingas laukimas

Į Kazachstaną išvykusi šiųmetė „Misija Sibiras“ ekspedicijos komanda. Iš kairės penkta – žurnalistė Audra Avižiūtė, septintas – medicinos studentas Augustas Kišonas./ Žyginto Jurevičiaus nuotr.– Užsiminėte apie Gedulo ir vilties dieną. Ją kartu su būsimais bendražygiais minėjote Seime, vėliau su komanda dalyvavote vardų skaitymo akcijoje. Vadinasi, komanda lipdytis pradėjo dar anksčiau nei pakilo lėktuvas Kazachstano link?

Audra: Taip, kartu minėjome Gedulo ir vilties dieną, dalyvavome keliuose žygiuose. Pažinome vieni kitus geriau. Tai labai svarbu, kadangi kartu sudėtingomis sąlygomis praleisime beveik dvi savaites. Ši ekspedicija – ne poilsinė kelionė: kepinant saulei ar lyjant lietui pėsčiomis, su sunkiomis kuprinėmis ant pečių turėsime įveikti net ir kelias dešimtis kilometrų per dieną. Tvarkysime kapus, statysime kryžius. Komandinė dvasia „Misija Sibiras‘19“ bus vienas pagrindinių motyvų judėti į priekį ir įveikti didžiulius sunkumus (šypteli).

Augustas: Paantrinsiu. Sąlygos Kazachstane bus sudėtingos, todėl turėjome tapti tikra komanda dar iki ekspedicijos.

Lankėmės Lietuvos ypatingajame archyve, bendravome su tremtiniais, jų artimaisiais, vartėme ištremtųjų bylas, skaitėme memuarus.

Be to, žygių metu mokėmės kryždirbystės meno ir tremtinių dainų, aptarėme tai, kas iš šono gali neatrodyti reikšminga, bet realybėje yra labai svarbu – būtinų ir mažiau reikalingų su savimi pasiimti daiktų sąrašą. Taip kad darbų būta, kaip ir labai aktyvaus pasiruošimo, o po to – nerimastingo laukimo (šypteli).

Audra: Į mano kuprinę sutilpo ne vien visa būtina žygeivio amunicija, bet ir žurnalistiniam darbui reikalingi įrankiai. Supratau, kad kiekvienas šimtas gramų – žvėriškai svarbus, o daiktus persipakavau nesuskaičiuojamą galybę kartų (šypteli).

Prie mūsų visų, pasipuošusių Misijos marškinėliais, ėjo tremtiniai ir pasakojo galybes skaudžių, bet kartu ir labai įdomių istorijų. Tada turbūt labiausiai ir pajutau, kiek ši iniciatyva yra svarbi. A. Kišonas

– Interviu duodate kelios valandos iki ekspedicijos pradžios. Paatviraukite: su kokiomis mintimis išvykstate? Ko tikitės iš „Misija Sibiras‘19“?

Augustas: Žinote, po sudėtingo, bet labai įdomaus bandomojo „Misija Sibiras‘19“ žygio nepuoselėjau didelių vilčių patekti į galutinę ekspedicijos komandą. Bet po vienos paskaitos radęs praleistą telefono skambutį, perskambinęs išgirdau, kad buvau atrinktas į galutinę „Misija Sibiras‘19“ komandą.

Pirmiausia man ėmė trūkti žodžių, sunkiai sekėsi išlementi ką nors logiška, tad taip ir pasibaigė mūsų pokalbis (juokiasi). Prisėdus ir praėjus kelioms minutėms, atėjus suvokimui, kas tik ką įvyko, nudžiugau ir supratau, kad tai, jog tapau šios komandos dalimi, yra beprotiška sėkmė.

„Misija Sibiras“: kuomet atsakomybė sveria daugiau negu kuprinė./ Žyginto Jurevičiaus nuotr.Šiandien aš tikiuosi, jog ta sėkmė lydės visą mūsų „Misija Sibiras‘19“ ekspedicijos komandą, o mūsų laukianti neįkainojama patirtis mus subrandins. Kad ne vien subrandins, bet dar ir tinkamai paruoš tam, kas laukia vėliau ir kas man asmeniškai ir, tikiu, lygiai taip pat kiekvienam komandos nariui yra labai svarbu.

Tai – jaunosios kartos pilietiškumo ugdymas ir tremties istorijų išsaugojimas.

Kazachstane mūsų laukia svarbi misija, bet tokia pati svarbi prasidės mums sugrįžus į Lietuvą. „Misija Sibiras“ ekspedicijų komandos kasmet vyksta į mokyklas ir pasakoja savo patirtis, kalba apie projekto svarbą. Tokiu būdu yra auginama jaunoji pilietiška karta, skatinama taip pat prisidėti prie savo valstybės kūrimo bei jos istorijos puoselėjimo. O be praeities nėra ir ateities.

Audra: Tiesą pasakius, iš Misijos aš nesitikiu nieko – daugiau tikiuosi iš savęs. Vykstu ne tik kaip dalyvė, bet ir kaip žurnalistė, tad suprantu, jog teks atiduoti ne 100, bet 150 procentų savęs.

Teks ne tik žygiuoti, tvarkyti piktžolėmis apaugusius ir užmarštin dešimtims metų nugrimzdusius lietuvių kapus, kalti ir padėti iškelti naujus kryžius, bet ir spėti užfiksuoti, o vėliau – detaliai savo įspūdžius perduoti LRT žiūrovams, klausytojams ir skaitytojams. Esu įsitikinusi, jog iš ten visi sugrįšime bent šiek tiek kitokie, nei kad išvykome (šypteli).

– Audra, Augustai, dėkoju jums už pokalbį. Didžiausios sėkmės visai jūsų „Misija Sibiras‘19“ ekspedicijos komandai Kazachstane. Linkiu, kad nužygiuoti kilometrai neprailgtų, o darbai vardan Lietuvos istorijos ateities neapsunktų. Lauksime judviejų sugrįžtančių su polėkiu ateities darbams bei su naujais įspūdžiais, kuriais pasidalinsite ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Savo rankomis sukūrė dukters svajonę

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:28 Rugsėjo 18d. 2019
img

Jaunieji dailininkai gilinosi į animacijos meną

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
16:32 Rugsėjo 16d. 2019
img

Muzika vaikų gyvenime: pažadina sąmonę ir tobulina protą

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:52 Rugsėjo 10d. 2019
img

Komponuodama radinius menininkė kuria savo „dienoraštį“

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
20:50 Rugpjūčio 28d. 2019
img

Dagotuvės ir pagoniškasis pradas, arba kas esame iš tikrųjų

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:39 Rugpjūčio 15d. 2019
img

Dabar yra pats metas daryti tai, ką nori daryti

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:51 Rugpjūčio 13d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!