GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Josvainiai padarė ir vis tebedaro didžiulę įtaką mano kūrybai“, – atskleidžia fotomenininkė Rasa Maskaliūnienė.    / Asmeninio archyvo nuotr.

Fotomenininkė Rasa Maskaliūnienė: gyvendama mažame miestelyje nematau jokių trūkumų

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 14:27 Spalio 02d. 2019

Žiūrint į jos darytas nuotraukas iš jų tarsi sklinda ramybė ir harmonija. Rengiant interviu su fotomenininke josvainiete Rasa MASKALIŪNIENE pasijaučiau lygiai taip pat. Mano pašnekovė sako „atsikandusi“ didmiesčio gyvenimo, kur vyrauja triukšmas, dulkės, visada skubantys žmonės, ir grįžti į jį nebenorėtų. Ji, gyvendama Josvainiuose, vertina ramybę, gamtą, kiekvieną akimirką ir užfiksuotą kadrą bei tikina, jog, nors miestelis ir mažas, tačiau ji nufotografavusi dar ne visas gražiausias jo vietas. Rasa neturi nepamatuojamų ambicijų užkariauti pasaulį savo darbais ir tapti žinoma, o tiesiog džiaugiasi gyvendama šiltoje ir draugiškoje bendruomenėje, kur jos darbai yra vertinami, o parodos labai laukiamos.

– Rasa, esate jauna fotomenininkė. Atvirai pasakius, tik tiek apie jus ir težinau. Gal galėtumėte plačiau apie save papasakoti, prisistatyti mūsų skaitytojams?

– Esu gimusi ir augusi čia, Kėdainių rajone, šalia Josvainių esančiame Juodkaimių kaimelyje. Baigusi vidurinę išvažiavau į Kauną „krimsti” mokslų. Taip susidėliojo, kad ir likau gyventi laikinojoje sostinėje. Ten ir prasidėjo manoji pažintis su fotografija. Po trylikos metų grįžome gyventi į Josvainius. Štai jau šešeri metai kaip esame šio miestelio gyventojai. Per šiuos metus įsiliejau į bendruomenių gyvenimą. Fotografuodavau įvairiausius renginius, sąskrydžius, muges ir t.t Tuo pačiu nepamiršdavau ir gamtos. Josvainių kultūros centre buvo pristatytos dvi mano darbų parodos. Esu labai dėkinga už šią suteiktą galimybę Josvainių kultūros centro direktorei Renatai Kalvaitei ir Josvainių bendruomenės centro pirmininkei Danguolei Raudeliūnienei. Dar dvi parodos buvo eksponuojamos Josvainių gimnazijoje ir Josvainių ambulatorijoje. Pastaroji ir šiuo metu yra.

– Žiūrint į jūsų darytas nuotraukas ir bendraujant su jumis, susidaro įspūdis, kad esate ramus ir harmoningas žmogus. Kaip manote, iš kur tai? Ar iš tiesų esate rami ir svajinga asmenybė? 

– Kad suprastum, kas yra romantika, reikia meilės... Kad pajustum meilę, reikia romantikos. Tai du neišskiriami dalykai... Mylėti. Vertinti. Džiaugtis. Iš to ir gimsta harmonija ir ramybė. Esu romantikė iš prigimties. Svajotoja. Didelė jautruolė. Galiu apsiverkti net ir knygą skaitydama. Juk tik romantikai ir svajotojai pastebi gamtos grožį, jos didybę... O jei žmogus linkęs į kūrybą, tai ir perteikia šį grožį kas tapydamas, kas fotografuodamas, kas rašydamas... Esu skaičiusi, kad dauguma žmonių, gimusių po vandenio ženklu, yra meniški ir originalūs. Panašu, žvaigždės neklysta.

Pati sau pavydžiu, kai pro svetainės langą pamatau ant medžio belakstančią pūstauodegę voverytę ar žiemos metu ant šakų sutūpusias sniegenas. Tuoj išsitraukiu fotoaparatą ir geriausi kadrai pavyksta tiesiog pro atvirą langą! Gyvenk ir mėgaukis! R. Maskaliūnienė

– Peržvelgus jūsų nuotraukas, į akis krenta gamtos vaizdai ir vaikai. Ar tai reiškia, kad šiuos dalykus fotografuojate dažniausiai?

– Taip, iš tiesų, dažniausiai fotografuoju gamtą ir mažuosius. Gimus vaikams natūraliai norėjosi užfiksuoti gražiausias vaikystės akimirkas. Vaikai namų aplinkoje, gamtoje, kelionėse... Nesuvaidintos emocijos, ieškojimas ir atradimas. Vaikai yra vaikai. Nesvarbu, kokie jie yra, bet visada ras būdų pasilinksminti. Jų beribė fantazija tokia laki, prisigalvoja visokiausių pramogų iš nieko. O man tik belieka užfiksuoti šiuos momentus. O kur vaikai, dažniausiai būna ir gamta. Dar neturėdama fotoaparato, eidama kažkur ir matydama gražius vaizdus sakydavau: „Štai būtų nuostabi nuotrauka!“, „Geras kadras!“. Jau tada fotografuodavau akimis...

Žinote, A. Einšteinas gerai yra pasakęs: „Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana”. Manau, aš tą dovaną puikiai išnaudoju ir vertinu. 

– Atrodo, jog vaikai ir vaikystė jums yra tarsi tobulybė. Kodėl? Turėjote labai gražią vaikystę, kurios galbūt ilgitės?

– Kiek iš mūsų viską paaukotų už galimybę bent akimirkai sugrįžti į vaikystę? Vaikystė – trumpas laimės kelias, kuriuo negrįši... Lieka tik prisiminimai. Buvau mylima, netrūko dėmesio ir šilumos. Ilgiuosi tų dienų, kai su broliu krėsdavome išdaigas, kai atostogaudavau pas savo senelius Kunionių kaime. Jaučiausi tokia mylima ir globojama. Galiu drąsiai teigti, kad mano vaikystė buvo turininga. Troškau pažinti pasaulį, svajodavau apie kitas šalis, įsivaizduodavau save keliaujančią. O šiaip buvau aktyvus vaikas. Lankiau, kiek tik įmanoma spėti, visus būrelius, visur manęs buvo pilna... Rasa šoka, dainuoja, vaidina...Visa tai, ką sužinojau vaikystėje buvo lyg pagrindas mano protui ir tolimesniam jo vystymuisi.

Dažniausiai fotomenininkės darbuose dominuoja vaikai ir gamta./ Asmeninio archyvo nuotr. – Kokia yra jūsų vaikų vaikystė?

– Turiu du berniukus (13 m. ir 9 m.). Jų vaikystė tobula, tik kiek kitokia nei mano laikų... Vis dėlto šiuolaikinės technologijos daro didelę ir, sakyčiau, gan neigiamą įtaką vaikams. Kiek tik įmanoma, stengiamės kažką įdomaus nuveikti, kad ir prie Šušvės pamėtyti akmenėlius į vandenį. Juk tai daug prasmingiau nei sėdėti prie kompiuterinių žaidimų. Džiaugiuosi, kad lanko būrelius, domisi ir mano pomėgiu. Bando ir patys fotografuoti telefonu. Pastebi gražius objektus.

– Sprendžiant iš nuotraukų, daug keliaujate. Ką jums, jūsų kūrybai suteikia kelionės?

– Kelionės – tai atgaiva sielai. Šia keliavimo manija „užkrėtė” mano geriausia draugė Dina. Juokiuosi, kad ji kaip Makalius, galėtų įkurti savo kelionių agentūrą. Viską iki smulkmenų suorganizuoja. Jos dėka pamačiau tolimąją Portugaliją, kur praleidome savarankiškai 10 dienų. Taip ir prasidėjo visos kelionės. Ir nesvarbu kur – Lietuva ir jos miestai, miesteliai, kaimeliai ar tolimesnės šalys. Svarbu pažinti, pamatyti, pasidžiaugti. Visada stengiuosi užfiksuoti smulkmenas, kurių žmonės įprastai net nepastebi. Tarkim, atspindžiai vandenyje, stikluose, šešėliai ar gatvėje besiprausiantis katinas. Kad ir kur befotografuočiau, didelį dėmesį skiriu detalėms. Man didžiausias komplimentas yra, kai žiūrovas, bežiūrintis nuotraukų reportažą, pasako susižavėjusiu balsu, kad štai norėčiau čia apsilankyti, suviliojo (šypsosi).

– Esate mažo miestelio gyventoja. Kokių privalumų ar trūkumų įžvelgiate gyvendama jame?

– Atvirai pasakius, gyvendama mažame miestelyje nematau jokių trūkumų. Kaip tik vienus pliusus. Mes čia turime viską: gražią gamtą, nuoširdžius žmones, aktyvų kultūrinį gyvenimą, tradicijas, pačias reikalingiausias įstaigas, puikų susisiekimą su didžiaisiais miestais. Ko daugiau norėti? Pati sau pavydžiu, kai pro svetainės langą pamatau ant medžio belakstančią pūstauodegę voverytę ar žiemos metu ant šakų sutūpusias sniegenas. Tuoj išsitraukiu fotoaparatą ir geriausi kadrai gimsta tiesiog pro atvirą langą! Gyvenk ir mėgaukis!

– Kokią įtaką jūsų kūrybai, nuotraukoms padarė, o galbūt vis dar daro gyvenimas mažame miestelyje?

– Gražiausi gamtos vaizdai užfiksuoti yra čia, Josvainiuose. Įsimintinos šventės ir jų akimirkos taip pat čia. Dalinuosi su visais. Žmonėms tai patinka. Giria, skatina, sako didžiuojasi. Gal. Darau tai, kas man patinka. Kažin, kaip būtų buvę, jei ne gyvenimas šiame mažame miestelyje. Ar būčiau turėjusi fotografijų parodas? Ar turėčiau gerbėjų, kurie kabinasi fotodrobes ant savo namų sienų? Josvainiai padarė ir vis tebedaro didžiulę įtaką mano kūrybai.

Man didžiausias komplimentas yra tada, kai žiūrovas, bežiūrintis nuotraukų reportažą, pasako susižavėjusiu balsu, kad štai norėčiau čia apsilankyti, suviliojo. R. Maskaliūnienė

– Didžioji dalis jaunimo bėga iš kaimiškų vietovių į didmiesčius, užsienį. Kodėl jūs to nedarote? Ne paslaptis, jog ten daugiau galimybių tiek menininkui, tiek apskritai jaunam žmogui.

– Kaip ir minėjau, didmiestyje teko pagyventi 13 metų. Jų tikrai užteko, kad suprasčiau, kad tikrai nenoriu gyventi nuolatiniame triukšme, skubėjime, užterštame ore. Visa tai slėgė. Būdavo, grįždavome vasarą paatostogauti pas tėvus į kaimą, o kai reikdavo sugrįžti į miestą, vos ne didžiulis liūdesys apimdavo. Tad pats geriausias sprendimas buvo grįžti gyventi į savo gimtąjį kraštą. Myliu gimtinę, jos žmones, mane supantį grožį. Stengiuosi per nuotraukas parodyti ir kitiems, kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename. Iki šiol džiaugiuosi ir mėgaujuosi tuo. O užsienis... niekada netraukė. Aplankyti, pažinti – taip, bet gyventi – tik Lietuvoje.

– Ar jau visas gražiausias savo apylinkių vietas esate nufotografavusi?

– Oi... tikrai ne visas. Tų gražių vietų tiek daug... Kiekvienu metų laiku jos ir atrodo skirtingai. Kartais ir laiko pritrūksta. Bet dar pamatyti ir nufotografuoti tikrai yra ką.

– Ar turite kokią nors gražiausios nuotraukos svajonę?

– Galvoju... Realiai negali nuspėti, kur užfiksuosi tą patį gražiausią kadrą. Kartais nuvažiuoji į kokį turistų lankomą objektą, nufotografuoji, žinoma, kažkaip kitaip nei visi, bet nuotrauka nesukelia tokių emocijų. O būna netikėtai... Kad ir šį rugsėjį. Važiavome vakarop iš Anykščių. Saulė jau leidosi. Pamačiau vaizdą vertą kadro. Tolumoje gražus tamsus miškas, už kalnelio matėsi seno, apleisto namo stogas. Sustojome. Ėjome per dobiliukų pievelę. Ir už to kalnelio atsivėrė vaizdas... avių šeimynėlė. Tobulas kadras, netgi kažkada svajotas... Tiesa, įsivaizdavau žirgus, bet puikiai tiko ir avys (šypsosi). O, jūs matytumėt, kaip tos avys pozavo, ypatingai jų šeimos galva (juokiasi)

Kitas atvejis: savo apylinkėse teko važiuoti Angirių pusės link, tada irgi vakarėjo, saulė leidosi. Žiūriu laukuose išsirikiavę 13 gulbių. Tada net aparato su savimi neturėjau. Teko greitai sugrįžti iki namų su rizika, kad jos išskris. Sugrįžusi sėkmingai padariau fotosesiją. O jos lyg žinodamos pakėlė sparnus ir išskrido. Palikdamos mane tokią susižavėjusią ir laimingą. Tad gražiausios nuotraukos svajonė, gali būti bet kada ir bet kur, nežinant kas bus pagrindinis herojus joje. Tuo ir žavi mane fotografija.

– Ačiū už nuoširdų pokalbį ir linkiu kuo daugiau gražių kadrų! 

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Jubiliejų palydėjo kūrybiniais posmais

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
12:10 Lapkričio 13d. 2019
img

Poetės ir pianisto duetas atvyko su žinute

Kuriantys gražesnį pasaulį
Papildytas
1
14:13 Lapkričio 07d. 2019
img

Skirtingus menininkus suvienijo draugystė

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:54 Lapkričio 05d. 2019
img

Indijoje – it egzotiška užsienietė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:32 Lapkričio 05d. 2019
img

Kėdainiuose koncertavo geriausi šalies akordeonistai

Kuriantys gražesnį pasaulį
1
14:24 Spalio 31d. 2019
img

Dotnuvoje darbavosi čempionas

Kuriantys gražesnį pasaulį
09:00 Spalio 28d. 2019
img

Nuo drabužių vyrui iki didelių projektų

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:35 Spalio 22d. 2019
img

Tėvą Stanislovą siekia paskelbti šventuoju

Kuriantys gražesnį pasaulį
08:56 Spalio 22d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!