GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kaip Indrė sako, „kepurė buvo mūsų giminės mergaičių visos vaikystės atributas, visose nuotraukose esantis kaip koks giminaitis“.  / Asmeninio archyvo nuotr.

Archeologijos magistrė, kurianti kepuraites vaikams

Rasa JAKUBAUSKIENĖ - 14:05 Kovo 24d. 2020

Važiuodama iš susitikimo su Indre galvojau, nuo ko reikės pradėti pasakojimą. Ji net nusijuokė: „nežinau, nuo ko jūs pradėsite ir kaip susisteminsite viską“. Tačiau paskui supratau, kad nebus jau taip ir sudėtinga – Indrė puikiai ir labai sklandžiai dėsto mintis. Įdomiai pasakoja, atrodytų, paprastus dalykus. Ir netgi ji pati pabrėžia, kad komunikacija yra viena iš jos stipriųjų savybių. O jų ji turi tikrai ne vieną. Viskas, ko ji imasi, atrodo, negali nepasisekti, nes daro užtikrintai, su dideliu užsidegimu ir gerai apskaičiavusi. Todėl nenuostabu, jog viena smulkutė jauna moteris savyje puikiai derina mamos, fotografės, dizainerės, siuvėjos, archeologės ir dar daugelį kitų, atrodytų, nesuderinamų talentų. Indrė MAŽEIKIENĖ – buvusi kėdainietė, dabar gyvenanti Vilniuje, džiaugiasi išpildžiusi vieną iš savo svajonių – sukūrusi sėkmingą vaikiškų kepurių prekės ženklą.

Giminės mergaičių reliktas

„Viskas prasidėjo nuo mano pusseserės Martynos Pikelytės vaikystės, kuriai dabar yra 17 metų. Kai jai buvo vos keli metukai, mama Vaida, mano teta, savo pirmagimei kažkur Kėdainių turgelyje už kelis litus nupirko paprastą sintetinę rožinę kepuraitę. Ji neatrodė kažkokia ypatinga ar neįprasta, o ir kokybė nebuvo pati geriausia. Tačiau ji pasirodė esanti tokia funkcionali ir universali, kad Martyna ją vasaros sezonais nešiojo iki kokių penkerių metų, – pasakojimą pradėjo Indrė. – Kai gimė jos sesė Kotryna, kuriai dabar 11 metų, ji tą kepurę nešiojo taip pat ilgai ir produktyviai. Kiek nuotraukos leidžia atgaminti, bent iki 4 metų tai tikrai. Ta kepurė buvo mūsų giminės mergaičių visos vaikystės atributas, visose nuotraukose esantis kaip koks giminaitis.“

Norėjome, kad kepurės būtų iš kokybiškos ir natūralios medžiagos, gražios ir stilingos. Taip atsirado linas ir noras, kad kepurė atspindėtų mūsų identitetą, šalį. I. Mažeikienė

Kai ta kepurė prieš maždaug trejus metus atkeliavo į Indrės dukrytės Monikos garderobą (niekas ir neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip), ji pradėjo ją rišti saviškei.

„Nepaisant sentimentų, kad vaizdas ženklina tikrai mūsiškių genties atstovę, nutariau paieškoti Vilniaus parduotuvėse ko nors panašaus, tiek pat funkcionalaus, tik nebe rožinio ir lengviau derinamo prie kitų rūbų. Aš perėjau visas Vilniaus parduotuves – tiek masinės, tiek vienetinės gamybos – neradau absoliučiai nieko panašaus, tik skrybėlaites, – apie kepurių paieškas pasakojo buvusi kėdainietė. – Nupirkau skrybėlaičių, pradėjau jas rišti, bet supratau, kad jos neatstoja tos kepuraitės, nepatenkina mano poreikio.“

Indrė su savo dukryte Monika, teta Vaida ir pusseserėmis Martyna ir Kotryna. / Asmeninio archyvo nuotr. Sutapimas virto svajonės išsipildymu

„Taip sutapo, kad tą patį savaitgalį po mano „rinkos tyrimo“, pas mane užsuko viena draugė, nešina paltuku. Jos mama yra siuvėja ir tuos paltukus siuva vaikams. Draugė norėjo, kad aš joms padėčiau sugalvoti vaikų prekės ženklą, kad ji galėtų imti dirbti kryptingai rankų darbo vaikų drabužių rinkoje, – paaiškino Indrė. – O man galvoje iš karto pradėjo suktis mintys apie kepures. Parodžiau draugei savo seną numylėtą kepurytę ir pasakiau, kad reikia gaminti panašias į šitą produktą kepures, nes nieko tokio pat funkcionalaus ir augančio su vaiku dabar rinkoje nėra.“

Merginos sukūrė prekės ženklą, po kuriuo buvo įvairūs vaikų drabužiai, o tarp jų ir kepurės. Pastarosios, kad būtų ir gražios, ir funkcionalios, būtinai turėjo turėti snapelį ar raukinukus nuo saulės, raištelius, kurie laiko kepurę, atvirą langą pakaušyje ir mazgą, kuris reguliuoja kepurės dydį – pagrindines savybes, perimtas iš pirmtakės.

„Taip pat norėjome, kad kepurės būtų iš kokybiškos ir natūralios medžiagos, gražios ir stilingos. Taip atsirado linas ir noras, kad kepurė atspindėtų mūsų identitetą, šalį“, – sakė pašnekovė.

Taigi pradžioje dabartinis „Čiubas“ gyvavo po kitu prekės ženklu kartu su kitais gaminiais. Tačiau Indrė labai kišosi į gamybinį procesą. Kepurės, kaip ji ir tikėjosi, turėjo nemažą paklausą. Moteris norėjo čia ir dėti akcentą gamyboje, o kitoms komandos narėms vienodai mylimi ir svarbūs buvo ir jų kurti rūbeliai, tad kilo nebyli įtampa.

„Tada siūliau draugei ir jos mamai variantus, ką reikėtų daryti, kad likę rūbai taip pat taptų paklausesni. Tačiau jos nesutiko. Galiausiai po kelių bendro darbo mėnesių įvyko neišvengiamas pokalbis, kuriame draugiškai nusprendėme atskirti mūsų produktus. Išsiskyrėme labai draugiškai ir be jokių nesklandumų. Draugės mama ir toliau man siuva kepures“, – atvirai kalbėjo moteris.

Svarbiausia – ne pinigai

Indrė pasakojo, kad savo mini verslo idėją ji pradėjo įgyvendinti vedama ne siekio uždirbti pinigų, turėti verslą ir užkariauti rinką, o norėdama kūrybiškai realizuoti save.

„Dabar esu tos idėjos auginimo etape. Ją planuoju užauginti iki kažkokio lygio ir palikti, keliauti kitur. Norėčiau, kad tai liktų arba mano hobis, arba kažkam parduoti. Versle taip jau yra, kad kažką darai, o paskui, priėjęs tam tikrą ribą, turi galvoti, kur sukti toliau – plėstis ar atsisakyti.

Jeigu pasirinkčiau auginti iki tokio lygio, kad generuotų šeimai reikalingas pajamas, tai reiškia, kad po kokių trejų–penkerių metų reikia turėti gamyklėlę arba labai plėsti asortimentą.

Dabar esu tos idėjos auginimo etape. Ją planuoju užauginti iki kažkokio lygio ir palikti, keliauti kitur. I. Mažeikienė

Plėsti asortimento aš nenoriu, nes mano tikslas nebuvo turėti kažkokią siuvimo įmonę. Labiau norėjau savo sumanymą įgyvendinti kūrybiškai. Viską „užsukti“ ir pagaminti nuo nulio yra labai įdomu, bet paskui vis tiek turi apsispręsti. Jeigu neparduosim, gal dukrai bus toliau motyvacija tęsti šitą veiklą, gal liks Martynai ar dar kažkam. Aš labai nenoriu, kad išeitų iš mūsų šeimos ir giminės, bet visaip dar gali pasisukti. Todėl, manau, artimiausiems trejiems metams ir paliekam dar stebėjimams, apsvarstymams, ką toliau daryti“, – apie ateities planus svarstė Indrė.

Noras palikti po savęs pėdsaką

Anot jos, dabar su vyru analizuodami, kodėl ji apskritai į visa tai įsitraukė, suprato, kad visą laiką Indrė turėjo labai didelę motyvaciją sukurti kažką, ką galėtų palikti po savęs.

„Mano didžiausia motyvacija – kažkokio kūrybinio pėdsako palikimas po savęs. Taip nutiko, kad kepurė tapo tuo pėdsaku. Galbūt aš save įsivaizdavau visai kitur – akademiniame gyvenime ar moksle – o išėjo taip, kad kepurė tapo motyvacija sukurti ir duoti pasauliui kažką, kas gimė mano galvoje per mano patirtis“, – šypteli moteris.

Vyras Šarūnas į Indrės veiklą ir kūrybą nesikiša. Jiedu dešimt metų kartu praleido darbinėje veikloje ir pradedant kepurių verslą, pagrindinė sąlyga buvo, kad ji su viskuo turės tvarkytis pati.

Galbūt aš save įsivaizdavau visai kitur – akademiniame gyvenime ar moksle – o išėjo taip, kad kepurė tapo motyvacija sukurti ir duoti pasauliui kažką, kas gimė mano galvoje per mano patirtis. I. Mažeikienė

„Vyras sakė: „Daryk tu savo kepures, jei nori, bet aš neprisidėsiu – mes siekėme tavo savarankiškėjimo ir kelio pradžios, tai tu dabar jau ir vyniokis“, – juokėsi moteris. – Jis tikrai mane palaikė, juo labiau kad tai pareikalavo nemažai šeimos pinigų, kurie iš niekur neatsirado. Aišku, kai man labai reikia, mes pasitariam, bet jis niekaip nėra įsitraukęs į šitą veiklą.“

 Indrė su vyru dukrytės Monikos atėjimą vadina Dievo dovana, kuria labai džiaugiasi. / Asmeninio archyvo nuotr. Siuvimas, archeologija, fotografija = Indrė

Bekalbant Indrė prisipažino, jog niekada savęs neįsivaizdavusi dizainerės, kūrėjos ar siuvėjos amplua, nes ji yra baigusi archeologiją. Ir tai visiškai nieko bendro neturi su jos dabartine veikla. Tačiau ji ir dar kartą nustebina...

„Esu universiteto žmogus, man labai artima akademinė veikla. Tačiau mes abu su vyru mano studijų laikais ir dar kurį laiką po to, iš viso dešimt metų, dirbome savo fotografijos versle. Man tai buvo pilno užimtumo darbas, o jo tik dalinė veikla, nes jis dar visą laiką paraleliai dirbo „Delfi“, kur dirba ir iki šiol. Mums tikrai labai gerai sekėsi, bet visą laiką jausdavom, kad tai buvo jo veikla, jo gyvenimo būdas, į kurį jis buvo įtraukęs ir mane“, – apie dar vieną savo veiklą gyvenime pasakojo Indrė.

Nors įdirbis ir atsidavimas darbui davė puikių rezultatų, tačiau verslą reikėjo palikti:

„Mes jau buvome nusprendę, kad, jeigu turėtume vaikų (mes juos planavome), po vaiko auginimo aš į fotografiją nebegrįšiu ir mes šitą bendrą savo veiklą nutrauksime, nes aš viena to nebūčiau dariusi, o dviems jau per sunku atlaikyti tokį krūvį. Tada pasikeitė ir vyro prioritetai – darbe atsirado labai daug atsakomybių, įdomių didelių projektų. Taigi mes tame pabuvome, ką galėjome pasiėmėme, o dabar atėjo laikas ir man pačiai kažką daryti savarankiškai. Bet tai buvo tik labai abstrakti idėja, kad po vaiko gimimo, nebegrįžtam į fotografiją, o kur, kaip, leidom gyvenimui sudėlioti. O jis atvedė iki kepurių.“

Tarp gyvybės ir mirties

Kad fotografija po vaiko gimimo nebegrįš į Indrės gyvenimą kaip darbas, buvo aiškiau negu aišku. Sunkus nėštumas ir balansavimas tarp gyvybės ir mirties, viską sudėliojo į savo vietas ir leido aiškiai suprasti, kad neverta daryti tai, ką reikia. O reikia daryti tai, kas teikia malonumą.

„Nėštumas buvo tarp dangaus ir žemės. Mums buvo visiškas stebuklas, kad mūsų mergaitė gimė sveika. Aš ilgą laiką buvau labai silpna, vienu metu mane net maitino, stipriai nukrito svoris, kurį laiką negalėjau paeiti, – skaudžią praeitį prisiminė jauna moteris. – Kad po gimdymo aš negrįšiu į fotografiją, buvo faktas, bet taip pat buvo klausimas, ar aš iš viso kažką galėsiu daryti, nes situacija iš tiesų buvo labai bloga.

Kai atsiduri tokiose ribinėse situacijose, dažniausiai viską labai pervertini ir galvoji, kad kiekvienas gyvenimo mėnuo yra svarbus ir laiką, energiją, talentą ar kitus resursus švaistyti tiesiog darbui yra neverta. Tai dar kartą patvirtino, kad aš tikrai negrįšiu į fotografiją, nes tai nebuvo mano širdies muzika. Taip, aš tą darau gerai, bet aš viską darau gerai, kuo užsiimu.“

Esu universiteto žmogus, man labai artima akademinė veikla. I. Mažeikienė

Po truputį Indrė atsigavinėjo. Grįžo į gyvenimą, augino dukrytę. Ne taip lengvai, bet vis tiek susitvarkydavo viena.

„Žmogus toks yra, kai jam labai blogai, jis galvoja, kad labai tausosiuosi, žiūrėsiu savęs, apgalvosiu ir nepasiduosiu įtakoms, bet tik jam pagerėja, tos visos mintys dingsta. Labai gerai prisimenu, kai gimė mūsų Monika, aš gal kas valandą melsdavausi: „Dieve, aš taip norėjau to leliuko, leisk man dar čia pabūti, paauginti, nors kokius tris mėnesius, pamatyti, kaip ji augs ir t.t.“ Paskui, kai po truputį pradėjo gerėti, tai žiūri, kad pasakai maldelę per savaitę kartą, paskui per mėnesį ir tas padėkos laikas taip ilgėdavo“, – savikritiškai pripažino Indrė.

Apie daugiau vaikų negalvoja

„Indre, pasakojote apie labai sunkų nėštumą ir gimdymą. Ar planuojate ir norite daugiau vaikų?“ – paklausiau.

„Ir taip, ir ne. Kol kas nėra jokio sprendimo. Jeigu ir norėtume, tai tikrai ne dabar. Kokius penkerius metus apie tai tikrai negalvosime. Visada mano svajonė buvo turėti pirmokę ir leliuką, tai dar yra laiko, bet aš visko ant šitos kortos nestatau. Kai toks geras pavyko mums pirmas vaikas, manau, kad ir vienas vaikas yra gerai“, – džiugiai kalbėjo buvusi kėdainietė.

Ji taip pat pridūrė, kad savo gyvenimo ir savęs niekada neįsivaizdavo be vaikų.

„Jeigu dabar neturėčiau Monikos, man tikrai būtų labai labai blogai, būčiau labai gilioje duobėje ir jokių karjeros ambicijų negalėčiau turėti, nes suprasčiau, kad svarbiausio aš neturiu. Man labai artimos švietimo temos, nuodugniai jomis domiuosi, bet iš tos fiziologinės pusės, tikrai labai baisu, kai teko tiek viso patirti ir išgyventi, – pripažino pašnekovė. – Tai, kad dabar turime dukrytę – Dievo dovana ir mes labai džiaugiamės. Ji mano gyvenimui suteikia stuburą ir tvirtumą siekti bet kokių savo darbinių ir savirealizacijos planų.“

Planuoja grįžimą į akademinį ir mokslo gyvenimą

Fotografuoti ir iš to uždirbti pinigus Indrė su vyru pradėjo dar būdami labai jauni, studijų metais. Todėl kitų veiklų neturėjo. Kaip ji pati sakė, po šešerių metų archeologijos studijų, jie jau buvo labai stipriai įsitraukę į fotografiją, iš to gyveno ir neturėjo nei noro, nei sąlygų ją mesti ir eiti daryti kažką nuo nulio, nes reikėjo dirbti ir uždirbti. Tačiau ateičiai sustiprėjusi moteris turi vėl naujų ambicijų.

Jeigu dabar neturėčiau Monikos, man tikrai būtų labai labai blogai, būčiau labai gilioje duobėje ir jokių karjeros ambicijų negalėčiau turėti, nes suprasčiau, kad svarbiausio aš neturiu. I. Mažeikienė

„Į archeologiją aš stojau tikslingai. Kai reikėjo pildyti stojimo prašymus, surašiau visus tris pasirinkimus Istorijos fakultete – Istorija, Kultūros istorija ir Archeologija. Aš visada linkau prie humanitarinių mokslų, – paaiškino Indrė. – Mokytis universitete tikrai buvo įdomu. Labai vertinu savo platų, kokybišką universitetinį humanitarinį išsilavinimą. Buvau labai akademiškas žmogus. Dabar kartais atsisėdusi prie Prezidentūros kieme žiūriu į Istorijos fakultetą ir man vis dar kaupiasi ašaros. Galvoju, kad galbūt turėčiau ten būti ir tokių planų yra!

Galbūt netiesiogiai su archeologija, bet per paveldosauginę, komunikacinę prizmę turiu planų vėl grįžti į akademinį gyvenimą. Dabar, kai viskas daugmaž sudėliota, galiu pradėti galvoti apie kažkokią akademinę karjerą, nes prieš dešimt metų mes sau dar negalėjome leisti – norėjosi susikurti gyvenimui pagrindą.“

Visur įžvelgia prasmę

Dabar Indrė labai džiaugiasi, kad jie su vyru nuėjo būtent tokiu gyvenimo keliu. Susikūrė pakankamai gerą gyvenimą, kad jau galėtų sau leisti svarstyti tokius variantus kaip jos ėjimas nuo nulio į mokslinę veiklą, galbūt doktorantūrą, kas reiškia, jog dar ketveri–penkeri metai bus skirti idėjiniam gyvenimui.

„Vyras mane labai skatina nebesiblaškyti. Jis niekada gyvenime man nėra pasakęs, kad turėčiau kažką daryti dėl pinigų. Jis netgi kažkada apgailestavo: „Aš gailiuosi, kad tave taip įtraukiau į fotografiją, kad tu praradai tiek laiko“. Bet aš jo nepraradau. Dabar tikriausiai mums lygiai taip pat tektų ieškoti būdo, kaip įsigyti namus ar dar kažką. Mes tai pasidarėme tada. Nieko tikrai negaila, – optimistiškai į visas gyvenimo situacijas žvelgia jauna moteris. – Juo labiau kad nebuvo taip, kad aš labai kankinčiausi. Netgi fotografijoje aš atradau sau prasmę ir nuo mano mėgstamos istorijos per daug neatitrūkau. Fotografijoje istoriją pamačiau per šeimas, jų palikimą, paveldą.“

Indrė teigia niekada nebuvusi materialistė ir tai nesusiję su jos išgyvenimais, kuriuos patyrė. Ji iš prigimties – altruistė. Anot jos, būtent tokie žmonės ir turi dirbti mokslo, kultūros ir visuomenės tikslams.

Šilti prisiminimai iš Kėdainių

Apie savo gimtą miestą ir jo indėlį į asmenybės formavimąsi Indrė atsiliepia itin šiltai.

„Jei nebūčiau gimusi ir augusi Kėdainiuose, nemanau, kad būčiau tokia, kokia esu dabar. Visų pirma neturėčiau vyro iš Kėdainių (juokiasi). Labai daug įtakos mano formavimuisi davė mokykla. Mokiausi Šviesiojoje gimnazijoje. Per istorijos pamokas gvildenome temas apie krašto istoriją, kurias vesdavo Rimantas Žirgulis. Labai glaudžiai bendraudavau su archeologu Algiu Juknevičiumi. Jis man padarė didelę įtaką“, – prisiminė Indrė.

Anot jos, didelių miestų moksleiviai tikriausiai neturi tokio asmeninio santykio su savo srities specialistais. Jie buria bendruomenę, jaunimą.

Dabar, kai viskas daugmaž sudėliota, galiu pradėti galvoti apie kažkokią akademinę karjerą, nes prieš dešimt metų mes sau dar negalėjome leisti – norėjosi susikurti gyvenimui pagrindą. I. Mažeikienė

„Mes su A. Juknevičium turėjome tokią jaunimo iniciatyvą, kuri domėjosi archeologija, kasinėjo rūsius. Miesto žmonių istorinis palikimas, plataus požiūrio mentalitetas per daugiakultūriškumą neišvengiamai formavo mano plačią pasaulėžiūrą, – gražių žodžių savo kraštui negailėjo buvusi kėdainietė. – Net mokydamasi universitete labai daug savo temų siejau su Kėdainiais, galiausiai tiek bakalauro, tiek ir magistro darbas buvo iš medžiagos apie Kėdainius. Visada jaučiau labai didelį palaikymą iš muziejaus.“

Apie grįžimą į Kėdainius negalvoja

Nors prisiminimai iš Kėdainių patys šilčiausi, tačiau, pasak Indrės, namai jau tikrai Vilniuje, kur gyvena nuo 18-os. Kaip ji juokauja, „su Kėdainiais liko vieno karto per mėnesį santykis“.

„Man Kėdainiai yra žmonės. Tie, kurie man yra svarbūs, ne tik kalbant apie šeimą, bet ir apie draugus, bičiulius, pažįstamus. O pats miestas yra labai savas, artimas, sukuria saugumo jausmą. Vietos, kuriose aš įgijau patirties, mokslo, žinių, žmonės, kurie mane mokė, įdėjo į mane kažkokį indėlį, suteikė patirties, formavo mane kaip žmogų – visa tai man yra labai svarbu ir kelia didžiausius virpulius, sentimentus manyje. Kėdainiuose, aišku, man visada malonu nueiti prie mokyklos, Arnetų namo, Nevėžio pakrantės, į senamiestį“, – kalbėjo pašnekovė.

Apie grįžimą gyventi atgal į Kėdainius ji tikrai negalvojanti. Kaip bus senatvėje, dar neaišku.

„Šiuo metu esame labai priklausomi nuo mano vyro ir jo darbo. Šarūnas tikrai turi labai daug darbinių tikslų ir jam labai gerai sekasi. Negali žmogaus atitraukti nuo to, kas jam labai patinka, ką jis daro ir kai jam gerai sekasi, yra vertinamas“, – mūsų ilgą ir įdomų pokalbį baigė Indrė.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Šiųmetės vasaros stovyklos nesiskirs nuo ankstesnių

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:54 Gegužės 20d. 2020
img

Keramikė Dalė Urbienė: „Geriausi darbai gimsta suteikus sau laisvę“

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:47 Gegužės 14d. 2020
img

Saugi kaimynystė – vieninga bendruomenė

Kuriantys gražesnį pasaulį
13:10 Gegužės 04d. 2020
img

Kaip sporto salę susikurti namie?

Kuriantys gražesnį pasaulį
14:38 Balandžio 27d. 2020
img

Darijus Astrauskas: „Žinojau, kad galiu daugiau, nei kiti tikisi“

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:40 Balandžio 08d. 2020
img

Jauna rašytoja: „Rašydama knygas įsivaizduoju jas kine“

Kuriantys gražesnį pasaulį
16:21 Balandžio 03d. 2020
img

Kėdainių įrašų studijoje – elektroninės muzikos kūrėjas

Kuriantys gražesnį pasaulį
10:13 Kovo 30d. 2020
img

Dvasininkai tikinčiųjų nepalieka ir per karantiną

Kuriantys gražesnį pasaulį
15:39 Kovo 26d. 2020

SKELBIMAI

touched by digitouch!