GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Kraštiečiai Antanina ir Kęstutis Mugai geriems darbams negaili laiko, jėgų, o dažnai neskaičiuoja ir materialinių išlaidų.   / Giedrės Minelgaitės nuotr.

Geresnio gyvenimo stabdis – žmonių mąstymas

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 15:26 Rugpjūčio 10d. 2017

Paobeliškės Antaninos ir jos vyro Kęstučio MUGŲ sodyba traukia akį šventei išdailintu kiemu bei sodu.

Pensinio amžiaus pora – tikras energijos užtaisas, veiklumu pralenkiantis ne vieną komforto zonoje užsisėdėjusį jaunuolį. Mugai ypač aktyviai dalyvauja labdaringoje „Carito“, taip pat šaulių veikloje, yra brandaus amžiaus žmonių klubo „Rudenėlis“ nariai. Tai tik dalis viso to, kuo Mugai gyvena.

„Mes pokario vaikai. Daug ko vaikystėje, jaunystėje nematėme, neturėjome. Tad dabar norisi iš gyvenimo pasisemti kuo daugiau gražių dalykų“, – sako ponia Antanina ir jos žodžiais neabejoju. Mat netrukus 80-metį švęsiančią kraštietę radome prie kompiuterio. „Sugalvojome į feisbuką senatvėje įlįsti“, – nusijuokia moteris ir pradeda pasakoti, kaip bėgdami iš miesto juodu su Kęstučiu atsidūrė Kėdainių pašonėje įsitaisiusiame Paobelio kaime.

– Paobelio kaime su vyru atsidūrėme bėgdami iš miesto. Mudu esame iš Zabieliškio. Buvome pažįstami nuo vaikystės, paskui susituokėme, aš išvažiavau studijuoti, o vyras liko čia dirbti. Esu pradinių klasių mokytoja. Po studijų pedagoginį darbą dirbau iki tol, kol viena paskui kitą gimė dvi dukros. Tada perėjau į buhalteriją. Abi dukros medikės, baigė mokslus, ištekėjo ir mes su vyru sugalvojome bėgti iš miesto. Man tiko gyvenimas mieste, bet mano vyras nepritapo. Jam ten buvo nemiela – netgi buto neremontavo. Pats gamina parketą, deda kitiems, o savo bute nesudėjo. Netraukė jo ten. Pardavėme butą jaunai šeimai: jie bėgo į miestą, o mes iš miesto. Radome namą Paobelyje ir nesigailime čia atsikraustę. Iš pradžių verstis teko sunkiai ir namo neremontavome, bet kartą dukra padovanojo pirmąją kelionę į Vakarų Europą. Aplankėme Vokietiją, Šveicariją, Austriją. Pakeliavome ir nutarėme, kad trūks plyš turime suremontuoti namą ir išgražinti sodybą.

Pastebėjau, kad į senatvę taisausi savo trūkumus – blogus charakterio bruožus (nusijuokia). Tampu geresnė ir net šeimoje sugyventi sekasi geriau. Nežinau, kas čia padėjo: geri darbai ar bažnyčia... Antanina

Kodėl ta kelionė taip įkvėpė?

– Mums labai patiko Vakarų Europa. Austrijoje miestas nuo kaimo nesiskiria. Nesuprasi, kada baigiasi miestas ir prasideda kaimas. Kiekvienas kaimo namas gražus, išpuoselėtas. Taigi ir mes grįžę iš pirmos kelionės to paties užsimanėme. Po truputį ėmėme tvarkytis. Vyras pats visus darbus atliko – tik medžiagas pirkome. Jis auksinių rankų, net stogą uždengė.

Ir dabar savo gražioje sodyboje gegužines rengiate.

– Gegužines savo sodyboje organizuojame jau aštuonerius metus. Tik pernai buvo pertrauka – šventėme pas draugus Daumantų soduose. Į gegužines susirenka 70–90 žmonių.

Oho, kitas neleistų savo vejos tokiam būriui trypti!

– Mes negailime. Ta pieva po gegužinių linksmybių greičiau atželia negu netrypta (nusijuokia). Matyt, jai patinka muzika ir trypimas. Mes čia šokam, virvę traukiam, su maišais šokinėjam. Serbentų krūmo specialiai neskinu, nes organizuojam uogų skynimo varžybas. Tai kitą dieną sultis spaudžiu. Susirenka buvę teisininkai, gydytojai. Kai kurie dar ir už mane vyresni.

O kaip įsiliejote į tokį aktyvų visuomeninį gyvenimą?„Mes abu su vyru tokie patys ir suėjome. Mums reikia žmonių. Nežiūrime, kad dėl jų kokį nuostolį turėsime. Svarbiausia, kad prasmingai tą dieną praleidome“, – sako Antanina./ G. Minelgaitės nuotr.

– Kai 2007 m. pakeliavome, kitąmet įlindome į pagyvenusių žmonių klubą „Rudenėlis“. Vyras jau anksčiau dalyvavo ir šaulių veikloje. Mat jis partizanų vaikas – jo tėvas žuvo Labūnavos apylinkių miškuose su ginklu rankose. Vėliau prie šaulių prisidėjau ir aš. Paskui mus pakvietė į Šv. Jurgio parapijos „Caritą“. Kai pasikeitė bažnyčios klebonas ir atvažiavo kunigas Artūras Stanevičius, jis iš parapijiečių norėjo sudaryti naują pastoracinę tarybą. Iškart mus abu su vyru įtraukė. Jau 10 metų priklausome tarybai. Pelėdnagiuose įsikūrė senjorų klubas. Jį taip pat lankėme. Tik vėliau pritrūko laiko ir palikome klubą – senstam (nusijuokia), bet kol sveikata leidžia, tai ir pašokam.

Beje, mes su vyru dalyvaujame ne tik „Carito“ veikloje. Taip pat su bendraminčiais Šv. Jurgio bažnyčioje esame įkūrę Šiluvos Dievo Motinos Marijos legioną ir esame legionieriai. Tai bažnytinė organizacija, užsiimanti labdaringa veikla – labdara, ligonių slauga, pagalba neįgaliesiems.

Panašu, kad geri darbai – tarsi duona Jūsų sielai?

– Man tai yra atgaiva. Pastebėjau, kad į senatvę taisausi savo trūkumus – blogus charakterio bruožus (nusijuokia). Tampu geresnė ir net šeimoje sugyventi sekasi geriau. Nežinau, kas čia padėjo: geri darbai ar bažnyčia...

O Jums pačiai pagalbos nepristinga?

– Nueikit į daržą, pamatysit – daržai blizga. Sakyčiau taip, kada žmogus aktyvus visuomeniniame gyvenime, tada jam sekasi ir namų ruošos darbai. Pas mus viskas padaryta, o daržovių, uogų dar ir į turgų parduoti nuvežame.

Su vyru kasmet per Kūčias tiems benamiams veždavome maisto. Juk mes net nesuvalgom visų Kūčių patiekalų, o jie išvis nieko neturi. Prikepdavau pyragų, kūčiukų, grybų, silkių priruošdavau. Antanina

Trumpam grįžkime prie Jūsų organizuojamų gegužinių. Dabar žmonės, ypač jaunosios kartos, gyvena gana izoliuotai – rūpinasi tik savo kiemu, kartais kaimynai daugiabučiuose gyvena vienas kito nepažinodami. Kodėl Jums bendruomeniškumas toks svarbus?

– Turbūt genai. Mano mama tokia buvo. Augome šeši vaikai. Duonos po karo trūko, bet jei mamą per vardines ar kitą šventę aplankydavo svečiai, tai tuoj pat juos vaišindavo, kuo turėdavo. Mama per susibūrimus ir padainuodavo. Turbūt paveldėjau. Tiesa, vyro mama irgi tokia. Kai atėjau gyventi į uošviją, tai vis tokia šventė, tai kitokia. Mes abu su vyru tokie patys ir suėjome. Mums reikia žmonių. Nežiūrime, kad dėl jų kokį nuostolį turėsime. Svarbiausia, kad prasmingai tą dieną praleidome. Mūsų dukros tą patį daro. Obuolys nuo obels toli nenurieda.

Į labdaringą veiklą įdedate daug širdies. Tai pastebėję aplinkiniai prieš kelerius metus Jus pasiūlė į Metų Altruistės nominaciją.

– Skirti laiko ir jėgų tarnystei kitiems – mūsų misija. Kai Zabieliškyje įsikūrė sąvartynas, geradarys ten gyvenantiems šešiems benamiams padovanojo vagonėlį. Anksčiau jie gyveno celofanu apdengtose budelėse. Taigi su vyru kasmet per Kūčias tiems benamiams veždavome maisto. Juk mes net nesuvalgom visų Kūčių patiekalų, o jie išvis nieko neturi. Prikepdavau pyragų, kūčiukų, grybų, silkių priruošdavau. Ką gamindavau savo šventei – tą ir jiems. Dar lašinių, bulvių, miltų nuveždavom. Deja, paskui vienas iš benamių sudegino vagonėlį ir jie išsilakstė.Antaninai ir Kęstučiui Mugams 2014 m. Kauno arkivyskupijoje įteiktas Šiluvos Dievo Motinos medalis už nesavanaudišką paramą parapijai, ištikimybę Tėvynės idealams bei krikščioniškos šeimos gyvenimo liudijimą./ G. Minelgaitės nuotr.

O padėkos ar sulaukdavote? Kaip jie reaguodavo, kai nepažįstami žmonės, kuriems, regis, neturėtų rūpėti, atveždavo maisto produktų ir netgi paruoštų patiekalų?

– Mes su vyru bijojom, kad jie gali mus išvaryti ar įsižeisti. Manau, kad jiems toks dėmesys buvo staigmena. Juk jie atstumti, žmonių užmiršti. Tad, kai netikėtai parodai gerą širdį, jie sutrinka, neturi žodžių, nes nėra pratę prie atjautos.

Rūpinomės ir dar vienu vyriškiu. Jis darbingo amžiaus, bet nei dirbo, nei Darbo biržoje buvo užsiregistravęs. Gyveno iš oro. Mes daržovių, kiaušinių, lašinių duodavome, pinigų paskolindavome. Nors žemės prie namų jis turėjo tiek pat, kiek mes – taigi galėjo užsiauginti ko nors. Bet vis tiek gailėjome jo.

Atsiranda geradarių, bet atsiranda ir piktnaudžiaujančiųjų gera širdimi.

– Pamačiau, kad jis taip elgiasi. Prašo pinigų cigaretėms, bet neskolinu. Duonai skolinčiau, cigaretėms ne. Jis piktnaudžiavo. Kartą klausiau klebono: gerai ar blogai darom, kad remiam darbingo amžiaus sveiką žmogų. Klebonas sako: „Gal jūs išprotėjot? Jūs jį į nuodėmę stumiat. Jis gyvenime nedirbs. Tegul pabadauja, pakenčia, gal tada atsipeikės. Nuodėmė, jeigu jį šelpiat.“

Neiškęsdavom vis tiek, bet yra ribos. Kartą paprašėm padėt nudirbti vieną darbą. Iš vakaro buvom daržovių jam davę, o jis už 10 minučių pagalbą paprašė pinigų. Juk nuolat jam padėdavome. Taip ir atgrasė mane.

Vis tik labai norisi padėti tiems, kam sunku. Štai į Moterų krizių centrą jaunai mamai su dukromis vežėme drabužių, prikrovėme uogienių, kitų maisto gėrybių. Jos buvo labai laimingos, sulaukusios paramos.

Piktnaudžiautojai neatbaido nuo gerų darbų svetimiesiems?

– Bet juk ne visi tokie. Yra tokių, kuriems tikrai sunku ir reikia pagalbos. Yra vargšų, bet dorų žmonių. Negalima sakyti, kad visi alkoholikai ir dėl to tapo vargšais. Yra žmonių, kuriems gyvenimas tiesiog susiklostė sudėtingai. Negalima puikuotis geru gyvenimu. Tiesa, kad gerai gyventum, reikia labai daug dirbti. Pas mus žmonės per mažai dirba.

Apie tuos gyvenimo nepriteklius ir pašnekėkime. Jūsų akimis, kas yra didžiosios šiuolaikinio Lietuvos žmogaus gyvenimo blogybės?

– Alkoholizmas ir nenoras dirbti. Taip pat iš Vakarų valstybių ateinanti informacija suklaidina mūsų jaunimą. Vakaruose neva visi turtingi ir visko turi, o kad jie ir dirba labai daug, tai mūsiškiai nežino. Mano anūkas studentas per vasaros atostogas dirbo Amerikoje. Jis sužinojo, kad daug gausi tik daug dirbdamas. O mūsiškiai nedirba, bet nori gauti daug ir iš karto, todėl paskui eina vogti, narkotikais spekuliuoti.

Bet gal ir pasidžiaugti turime kuo?

– Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuva su kiekviena diena gražėja. Pažiūrėkime į mūsų Kėdainius, kitus miestelius. Pokyčiai didžiuliai. Anksčiau tokių gražių namų nebuvo, bet per lėtai viskas vyksta.

Kas būtent stabdo spartesnius pokyčius?

– Žmonių mąstymas trukdo Lietuvai gražėti sparčiau. Senų žmonių mąstymas. Jie laiko pinigus bankuose, kojinėse. Štai markes laikė, laikė ir jos pražuvo, nes nespėjo iškeisti. Aferistai apgauna ir išvilioja pinigus iš senų žmonių. Jie kaupia, deda į kojines ir gyvena namuose su apsamanojusiais šiferiniais stogais, o paskui tiek metų kauptą turtą dar ir sukčiams atiduoda. Mes viską išleidome, kad tik sutvarkytume namą.

Daugelis pensinio amžiaus žmonių gyvena vizitais pas gydytojus ir prisiminimais apie jaunystės dienas. O iš kur pas Jus tiek energijos gyvenimą semti pilna sauja?

– Gal charakteris toks. Liūdna, kai žmonės tampa našliais ir užsidaro tarp keturių sienų. Tik apie ligas ir mirtį tešneka. Bet gal depresija puola?

Ar ne per anksti Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės save nurašo?

– Per anksti! Gyvenimas labai trumpas. Mes su savo aktyviu dalyvavimu, sakyčiau, ilginam gyvenimą. Norime iš gyvenimo paimti kuo daugiau. Mes pokario vaikai – daug ko nematėm vaikystėje, jaunystėje, daug ko neturėjom, todėl dabar visko norisi, norisi pasisemti kuo daugiau gražių dalykų. Kiekvienas turėtų plėsti akiratį. Reikia keisti lietuvių mąstymą ir tai daryti turėtume nuo mažų dienų.

Jūs – puikus pavyzdys, kaip net ir sulaukus brandaus amžiaus neprarasti troškulio gyvenimo naujovėms. Štai susikūrėte feisbuko paskyrą.

– Mano anūkai feisbuke. Nė vienos dukros, nė vieno žento feisbuke nėra, tik mes su vyru pagal anūkus. Puiku, bendraujame, nuotraukas dedame. Pasidalinau mūsų darže išaugusios įdomios morkos fotografija (šypsosi).

Tik nuo balandžio įsivedėme internetą. Dabar nebeskaitau popierinės spaudos – naujienas seku internete. Bet negerai! (nusijuokia) Čia tiek visko daug, kad negaliu atsiplėšti po dvi valandas, o daržai ir darbai juk laukia. Bet norisi viską žinoti. Man labai rūpi politika, užsienio gyvenimas. Pasiskaitai, sužinai visko, tada išeini – pabendrauji, padiskutuoji, papolitikuoji su kitais.

Žinot, aš nekaltinu, kad valdžia bloga. Kiekvienas žmogus turi trūkumų ir klysta. Tiesa, didelis pinigas pagadina žmogų. Gaila, kad prie to šalies pinigų lovio dažniau lenda ne tas, kuris gabus ir nori dirbti Lietuvos labui, o tas, kuris siekia tiesiog pasipinigauti. Ne visi seimūnai grynuoliai.

Bet jūs pykčio dėl to nelaikot?

– Nepykstu. Vadovauti šaliai ir ją valdyti sunku. Kitam savo dviejų vaikų padoriais žmonėmis užauginti nepavyksta. O šalį valdyti tai ne šeimą. Sunku, bet geri pokyčiai matyti. Manau, žmonės tiesiog labai greitai pamiršta, kaip sunkiai gyveno. Sunkų darbą pamiršta.

Mano dukros darbščios ir puikiai gyvenimą susitvarkė. Labai gerai mokėsi – gaudavo stipendijas, raudonu diplomu studijas baigė. Beje, kai jos dar buvo studentės ir norėjo pasipuošti, pinigų užteko, bet nebuvo, kur tų gražių drabužių gauti. Taigi jos be jokių kursų išmoko megzti, nerti, siūti. Turėdavome 13 hektarų runkelių nuravėti. Vienas laukas buvo palei Vandžiogalą. Mes su vyru ten kauptukus, darbui drabužius nuvežam, o jos grįždamos iš egzaminų išlipa, persirengia ir dirba iki vakaro.

Pasidalinkite sukaupta gyvenimo išmintimi. Sakykit, kaip būti laimingam?

– Pirma, mylėti darbą, o tada ir materialinė gerovė augs. Antra, vengti blogų įpročių – alkoholio, narkotikų. Narkomanija vis labiau veši ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Trečia, reikia mylėti tėvynę.

Pavažinėtų jaunimas po tokius kraštus kaip Afrika – ten verkti norisi. Jie kiekviena žolyte, viksva džiaugiasi – kad tik žaliuotų. Pažiūrėkit, kaip atrodo Lietuva – žalia, graži, upės, ežerai. Gražesnio krašto už Pabaltįjį nėra. Norėčiau, kad jaunimas vengtų emigracijos. Mums su vyru 10 dienų kelionė prailgsta – jau norisi grįžti namo. Atsibosta net tas Briuselis ar Paryžius. Nesuprantu žmonių, kurie gali gyventi be tėvynės. Turėtų būti be galo sunku.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Modernus senelių globos namų veidas

GERUMO PULSAS
15:38 Spalio 17d. 2017
img

Tylios smurto aukų raudos

GERUMO PULSAS
14:23 Spalio 17d. 2017
img

Senjorams – muzika ir saldžios dovanos

GERUMO PULSAS
13:19 Spalio 10d. 2017
img

Padės pagyvenusiems ir vienišiems asmenims

GERUMO PULSAS
12:06 Spalio 06d. 2017
img

Duotas startas naujiems gerumo darbams

GERUMO PULSAS
11:23 Spalio 02d. 2017
img

Specialiųjų poreikių berniukui – sveika šypsena

GERUMO PULSAS
11:28 Rugsėjo 30d. 2017
img

Seniūnija, kur smurto mažiau nei kitur

GERUMO PULSAS
11:11 Rugsėjo 30d. 2017
img

Smurto atvejus gyventojai linkę nutylėti (VIDEO)

GERUMO PULSAS
VIDEO
13:06 Rugsėjo 28d. 2017

SKELBIMAI

touched by digitouch!