GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
„Chirurgas Artūras Indriuška ir kineziterapiautas Eimantas Donskis – puikūs specialistai. Jiems išties rūpi padėti ligoniui“, – sakė kėdainietė Vanda Pukėnienė.   / „Rinkosaikste.lt“ koliažas

Negalia lengvesnė, kai padeda jautrūs žmonės

Akvilė KUPČINSKAITĖ - 13:32 Liepos 11d. 2017

Kėdainietė Vanda Pukėnienė (76) po namus sukasi sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. Mano akimis, ji tai daro vikriai it vijurkas. Prieš kelerius metus moteris neteko kojos. Kėdainietė stengėsi prisitaikyti prie naujo gyvenimo bei mokėsi judėti dar ir su ramentais. Deja, pradėjo nepakeliamai skaudėti rankas. „Kemšasi rankų nervų kanalai, – medikų diagnozę persako ji. – Vieną ranką jau operavo, kitą po dviejų mėnesių irgi operuos.“ Taigi moteriai teko padėti ramentus, pamiršti, ką išmoko, ir susigyventi su mintimi, jog kol kas bus tik ratuota. Tai poniai Vandai sudėtinga, nes trissyk per savaitę ji turi išsiruošti į dializės procedūras.

Vis tik su „Rinkos aikšte“ ponia Vanda susisiekė ne ieškodama paguodos, o norėdama pasidžiaugti ir padėkoti dviem specialistams: Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro ir ligoninės gydytojui chirurgui Artūrui Indriuškai bei kineziterapeutui Eimantui Donskiui. „Taip, nuo mirties nėra vaistų, bet sunkiems ligoniams daug lengviau gyventi, kai aplink yra jautrių ir rūpestingų žmonių“, – sako ponia Vanda.

Gailisi negėrusi vaistų

Šiandien Vanda skaičiuoja iš viso turėjusi jau šešias operacijas. Taigi ir šešias narkozes.

„Jaunystėje nesiskundžiau jokiomis ligomis. Tiesa, vėliau buvo kilę bėdų dėl kraujo spaudimo. Apsileidau. Galvodavau: ai, nejaučiu, kad spaudimas būtų aukštas, nesijaučiu blogai, tai ir negersiu vaistų. Žinot, kai jaunas, negalvoji. O reikėjo gerti“, – gailisi moteris.

Vanda pasakoja, kad rimtos sveikatos bėdos prasidėjo nuo kojų: „Būdavo, skauda blauzdas. Paeinu 10 metrų ir stoju, paeinu ir stoju. Ką daryti? Pabandžiau kreiptis į gydytojus. Taip viskas ir prasidėjo. Gydytojų diagnozė: kemšasi kraujagyslės.“

Prisikankino

„Kojos skausmas buvo nežmoniškas. Kaune lašino stiprius vaistus, bet tai negelbėjo. Daktarai sakė, kad nieko negali padaryti, belieka tik amputacija. Išvykau namo. Kėdainių ligoninėje skausmą malšino morfijumi, bet gydytojai jau sakė dukrai: „Kiek galim tą morfijų leisti.“

Jau tikėjausi, kad kojos neteksiu. Kai gulėjau Panevėžio ligoninėje, atvežė jauną moterį mokytoją. Jai nupjovė koją. Verkė moteris, o aš raminau ją: „Neverkit. Padarys protezą ir vaikščiosit.“ Pamaniau, kad ir manęs laukia tas pats. Taip, po metų ir man koją nupjovė, – pasakoja Vanda ir prisimena liūdnąją dieną. – Buvau apsvaigusi nuo nuskausminamųjų vaistų. Prisimenu tik kalbas „reikia, kitaip neišeina“ bei kelionę į operacinę. Mane lydėjo sūnus ir dukra. Viskas, daugiau nieko neprisimenu. Dukra pasakojo, kad po operacijos rėkiau, jog labai skauda. Nuskausminamieji nepadėjo, vėl leido morfijų. Užmigau. Sūnus sakė: „Mama, Jūs taip baisiai atrodėt, kad daugiau niekada nenorėčiau tokios besikankinančios pamatyti.“ Tai štai, viskas, nėra kojos, tai nėra.“

Tarsi mėsa iš kaulų nertųsi

Netekus kojos Vandai reikėjo pritaikyti buitį, kad siauruose buto koridoriuose ji galėtų judėti neįgaliojo vežimėliu.

„Iš pat pradžių buvo sunku. Grįžusi namo net iš lovos buvau iškritusi, – nelengvą kitokio gyvenimo pradžią dėsto kėdainietė. – Nieko nemokėjau. Prisitaikyti padėjo kineziterapeutas Eimantas Donskis. Jo padedama išmokau vaikščioti su ramentais, judėti. Daug vargom. Deja, paskui pradėjo skaudėti rankas. Pasirodo, kemšasi nervų kanalai. Taip stipriai skaudėjo, kad net degtuko rankose nulaikyti negalėjau, pirštai nutirpę. Naktį iš skausmo nepavykdavo užmigti. Atrodydavo, jog kaulai iš mėsos neriasi.

Atliko operaciją. Dabar du mėnesius nieko negaliu daryti su ranka. Ramentus teko padėti į šalį ir nubraukti visą kartu su kineziterapeutu pasiektą rezultatą. Bijau, kad viską pamiršiu, – liūdi Vanda. – Dabar koja vėl tapo kaip medinė. Taigi visą laiką esu ratuota. Po dviejų mėnesių operuos ir kitą ranką, tad dar du mėnesius negalėsiu nieko daryti.“

Iš guzo – litras kraujo

Kiek anksčiau Vandos kantrybę buvo išbandžiusi ir kita skaudanti koja.

„Iš pradžių kreipėmės į Kauną, bet teko ilgai laukti, tad pasiūlė važiuoti į Panevėžį. Ten „prapūtė“ tas kraujagysles. Grįžau namo, o kitą dieną pilvo srityje trūko arterija. Greitoji nuvežė į Kauną. Ten nepriėmė, nes ne jie darė operaciją, todėl nenorėjo kišti nagų.

Vėlai vakare nuvykome į Panevėžio ligoninę. Budintis gydytojas neatėjo. Pralaukiau iki rytojaus pietų. Kartu buvusi dukra prašė, maldavo, kad operuotų – juk viskas bėgo į pilvą. Operavo. Panevėžio ligoninėje pragulėjau mėnesį. Paleido namo, sakė, po savaitės ištrauks siūlus. Atvažiavau į Kėdainių ligoninę, bet čia man rekomendavo važiuoti į Kauną. Mat kėdainiečiai bijojo lįsti. Nuvažiavom. Kaunas sakė, kad čia dar nieko nėra, todėl nieko daryti ir nereikia.

Grįžau. Po dviejų dienų temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Iš dializės procedūrų vykau tiesiai pas Kėdainių ligoninės chirurgą A. Indriušką. Guzas pilvo srityje didžiausias. Kaune sakė, kad kraujas išsivaikščios. A. Indriuška nelaukė – ėmėsi operuoti ir litrą kraujo iškrapštė. Buvo baisu žiūrėti į tą skylę“, – košmarišką išgyvenimą prisimena ponia Vanda.

Kito tokio nesutiko

„Pusantrų metų gulėjau tai Kauno, tai Panevėžio, tai Kėdainių ligoninėse, tačiau niekur nesutikau tokio gydytojo, koks buvo Kėdainių ligoninės chirurgas A. Indriuška. Nemačiau rūpestingesnio žmogaus, – širdį atveria Vanda. – Gydytojas malonus, nearogantiškas. Jeigu ko nors klausi, visada išaiškina iki smulkmenų ir pakelia ligoniui nuotaiką.

Budėjimo dieną A. Indriuška savo ligonius aplanko po tris kartus. Jei atėjęs mato, kad miegi, nežadina – ateina vėliau. Net graudindavo jo nuoširdus atsidavimas darbui ir ligoniams“, – susijaudina ponia Vanda.

„Sako, gydytojai ima kyšius. Na, gal kas ir ima, bet su A. Indriuška čia nesusikalbėsi – pinigų neįkiši. Jis atkerta: „Jums labiau tų pinigų reikia nei man.“ Ir kalba baigta“, – šypteli moteris.

Kėdainietė giria ir Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriaus medicinos sesutes. „Jos nepaprastai paslaugios, geros, darbščios, rūpestingos ir malonios. Be jų nuoširdaus rūpesčio gydytojams būtų sunkiau dirbti. Taip pat labai operatyviai dirba Kėdainių greitosios medicinos pagalbos kolektyvas. Visiems didžiausia mano padėka“, – taria moteris.

Įkvėpė nepasiduoti

Ponia Vanda nepamiršta ir nuoširdaus kineziterapeuto E. Donskio rūpesčio.

„Jis dirba pagirtinai ir atsakingai. Tiesa, yra griežtas, tačiau be jo atkaklumo nebūčiau pasiekusi tokių rezultatų, kokių pasiekiau. Jis moka įkvėpti ir skatina nepasiduoti. Būdavo, dirbam su juo, o aš pavargusi sakau, kad daugiau nebegaliu. Jis: „Galit, galit, einam, einam.“ Ir toliau dirbam, – šypsosi ponia Vanda. – Susidraugavome, kalbėdavomės ir apie gyvenimą. Jis man kaip sūnus tapo.

E. Donskis labai rūpestingas, veiklus, atidus ir jautrus ligoniui. Vos įėjęs į namus tuoj pat pastebėdavo mano nuotaiką. Jei ši nekokia, teiraudavosi, kas nutiko. Jis iš tiesų nori padėti pacientui. Linkiu šiam specialistui didžiausios sėkmės.“

Sapnuoja bažnyčią

Rodos, netekus kojos sudėtingiausia turėtų būti su šia žinia susitaikyti širdyje. Vis tik poniai Vandai daugiau nepatogumų kelia buities rūpesčiai.

„Kreipiausi į socialinę rūpybą, kad padėtų pritaikyti pirmojo aukšto, kuriame yra mano butas, laiptinę judėti neįgaliesiems. Atsakė, kad galiu tikėtis tik po metų ar dvejų. Pagalvokit, kaip sunku dabar mane tokią po tris kartus per savaitę vežti į dializių procedūras. Vyro draugas laiptinėje sukalė lentas, tai taip ir važinėju“, – liūdnai ištaria ponia Vanda.

Didžiausias moters noras – prisiminti, ką reiškia judėti savomis kojomis. Vis tik moters viltis, kad dar kada atsistos naudodamasi ramentais, tirpsta.

„Turbūt jau niekada nevaikščiosiu... Nuotaika visai kritusi. Liūdna gyventi. Laimė nors tiek, kad kojų nebeskauda, bet... skauda rankas, – pasiguodžia Vanda. – Bažnyčioje nebuvau trejus metus. Jau net sapnuoju ją. Anūkas pažadėjo rugpjūtį nuvežti į Šiluvą.“

Palaima – užmigti

Kėdainietė pasidalija dar vienu savo džiaugsmu, dėl kurio sveikas žmogus nė nesuktų galvos, o poniai Vandai tai atrodo tarsi palaima. Pagaliau ji gali ramiai pamiegoti.

„Turbūt kelerius metus gyvenau be normalaus miego. Atsiguldavau į lovą ir negalėdavau užmigti. Tomis pačiomis akimis atsiguli ir tomis pačiomis atsikeli. Jokie kiti vaistai nepadėdavo. Dabar išrašė stiprių. Išgeriu jų porą kartų per savaitę ir pamiegu. Organizmas atsipalaiduoja, pailsi, o anksčiau nuolat būdavau visa įsitempusi“, – atsikračiusi vieno sopulio šypsosi Vanda.

Apsupta rūpestingų artimųjų

Moteris liūdi, kad tenka gyventi vienai. Mat Vandos vyras šį pasaulį paliko prieš šešerius metus. Kankinusi sunki liga sutuoktinį pasiglemžė staiga.

„Vyrui vėžys į skruostą įsimetė. Matyt, protezo kažkokia dalis atsikabinusi erzino, erzino gleivinę ir štai. Kai nuvažiavo pas gydytojus, paaiškėjo, kad jau trečia vėžio stadija. Liūdna gyventi, kai vyras mirė, – sako ponia Vanda. – Pragyvenome santuokoje 49 metus. Tiek nedaug buvo likę iki auksinių vestuvių. Tikėjomės sulaukti.“

Bandau pasukti kalbą linksmesne vaga ir paklausiu pašnekovės apie pažintį su vyru. Vanda šypteli – tai proga grįžti į jaunystę.

„Aš kėdainietė, o jis su tėvais atsikraustė iš Raseinių. Susipažinome būdami aštuntoje klasėje. Šokau tautinių šokių kolektyve ir man reikėjo poros. Jis iškart prie manęs prilipo – turbūt meilė iš pirmo žvilgsnio, bet aš tos simpatijos nenorėjau nė iš tolo.

Buvo rugsėjo pirmosios šokių vakaras. Jis prie manęs, aš pasakiau: „Jei šoksi poroje, tada gerai.“ Taip ir prašokom vidurinėje, o paskui dar dvejus metus kultūros namuose.

Tada susituokėme. Jei kas būtų pasakęs, kad jis taps mano vyru, turbūt būčiau apspjovusi, – juokiasi Vanda. – Bet viliojo, viliojo ir priviliojo. Tiesa, nesigailėjau. Vyras buvo labai geras ir man, ir vaikams, ir žmonėms, kaimynams. Mandagus, labai tvarkingas. Kai mirė, žmonių masė buvo – tiesiog plaukte plaukė. Buvo Žolinė, karšta, žmonės sušilę, šlapi, bet vis tiek atėjo išlydėti.“

Moteris laiminga, kad bent šiek tiek savarankiškumo jai vis dar pavyko išsaugoti. Štai virtuvėje Vandai pagalbos nereikia – maisto pasiruošia pati, o buityje pagelbėja sūnus bei dukra.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Komandoje – vis daugiau geradarių

GERUMO PULSAS
10:48 Rugpjūčio 21d. 2017
img

Gerumo kupinos kėdainiečių širdys (VIDEO)

GERUMO PULSAS
Papildytas
VIDEO
11:25 Rugpjūčio 17d. 2017
img

Geresnio gyvenimo stabdis – žmonių mąstymas

GERUMO PULSAS
15:26 Rugpjūčio 10d. 2017
img

Gerumas veda mielesnio gyvenimo link

GERUMO PULSAS
12:56 Rugpjūčio 09d. 2017
img

Gyvenimas moteriai išbandymų nepašykštėjo

GERUMO PULSAS
15:38 Liepos 31d. 2017
img

Kelionės neįgaliesiems praskaidrina dienas

GERUMO PULSAS
17:00 Liepos 08d. 2017
img

„Svarbiausia – ne pasiimti, o atiduoti save“

GERUMO PULSAS
10:27 Liepos 06d. 2017

SKELBIMAI

touched by digitouch!