GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Nenuilstantis Kėdainių rajone, Ąžuolaičių kaime, gyvenantis ūkininkas Petras Vaitelis.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Ne vien ūkio, bet ir… virtuvės šefas

Justina ŠVEIKYTĖ - 09:41 Liepos 30d. 2019

„Koks gi iš manęs kulinaras – esu tik paprastas ūkininkas. Jeigu ir paruošiu ką nors, tai tik esant ypatingoms progoms. Juk žinote, kaip viskas vyksta ūkyje: darbo šiltuoju metu laiku nuo ryto iki vakaro, ir netgi vakarais ar savaitgaliais, kuomet cecho darbuotojai išeina namo, gaspadorius dirba toliau“, – šypteli kuklumu pasižymintis Dotnuvos seniūnijos Kėdainių rajone ūkinininkas Petras VAITELIS (68).

P. Vaitelis Kėdainių krašte jau seniai užsitarnavęs doro ir sąžiningo žmogaus vardą. Dar daugiau – netgi itin dosnaus. Net ir vidurvasarį, pačiame darbymečio įkarštyje, jis randantis laiko, noro ir jėgų dovanai palepinti žmones Kėdainių mieste ir rajone savo paties ruošiama... avienos sriuba.

Iš meldų traukė galus atidavinėjančią avelę

100 ha žemės dirbančio, javus ir cukrinius runkelius kultivuojančio Ąžuolaičių kaimo gyventojo P. Vaitelio ūkyje avių banda atsirado prieš kiek daugiau nei dešimtmetį.

Vaikystėje mano šeima vertėsi sunkokai, todėl išmokome dalytis, kitą pavaišinti. Apskritai, kai tik galiu – visada stengiuosi kažką paremti. Puikiai suprantu, kad pinigų menui, kultūrai tikrai reikia. P. Vaitelis

„Įdomus nutikimas buvo. Vyko mano sūnaus Edvino vestuvės. Kadangi pats esu baigęs tuometinę Šeduvos vidurinę mokyklą, jis panorėjo „šliūbą“ paimti Šiluvoje. Po šios ceremonijos į sodybą, kurioje vyko šventė, mes, „seniai“, išvažiavome automobiliais, o jaunimas išplaukė baidarėmis. Atstumas – daugmaž 8 kilometrai. Ir ką gi – upės vaga plaukdama svita pastebėjo kaži ką besitaškant melduose. Sūnus su piršliu puolė žiūrėti, manė, kad ten gali būti į tinklus įkliuvusi lydeka – būtų parplukdę veseliotojams žuvienės... Priplaukia – ogi melduose atidavinėjanti galus nabagė avytė. Puolė su ta avimi į krantą, atgaivino. O laukuose – absoliučiai nė gyvos dvasios: nei žvėrelio, nei žmogelio. Pasisodinę avytę baidarėn atsiplukdė į sodybą pas mus“, – per sūnaus Evaldo tuoktuves prieš kone 15 metų įvykusį kuriozą prisiminęs šypteli  P. Vaitelis.

Žymiausias P. Vaitelio kulinarinis šedevras – jo giminių, bičiulių ir netgi visai nepažįstamų žmonių pamėgta avienos sriuba./ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Sveika atvykusi, Veronika Paskenduole

Per naktį avelę vestuvininkai laikė pririštą, kad bėgti nesugalvotų ir vėl vandenin nebristų, o rytmečiui išbrėškus Petras, perskambinęs keletui veterinarijų, atrado gyvulėlio savininką: „Raseinių rajone gyvenantį šeimininką nesunkiai suradau pagal avelės registracijos numerius. Susiskambinome, pasirodo, tą avelę srovė apie 15 kilometrų atnešusi buvo. Stebėjosi ir pats raseiniškis, kaip čia jo avelė upe į Dotnuvą atplaukė... Kadangi avinėlį per vestuves atrasti – geras ženklas, todėl labai norėjome pasilikti paklydėlę sau. Pasakiau tai savininkui, pasiūliau pinigų už avį pervesti į jo sąskaitą, bet jis atsisakė – teigė, kad paklydėlę mums dovanoja, ir daugiau jokių kalbų negali būti. Pakrikštijome avelę Veronika Paskenduole ir pasilikome.“

Taip ir atrado avelė Veronika Paskenduolė namus Petro ir Jūratės Vaitelių ūkyje, o paskui ją dar tų pačių metų žiemą jai į kompaniją Petras nupirko dešimtį avių.

„Kaip sakau – kiaulės iš namų, avys – į namus. Draugaujam su avininkyste visą šį laiką“, – „Rinkos aikštei“ pasakojo ūkininkas, kurio šeimai kartu su avininkystės pradžia prasidėjo ir nauji atradimai. Aviena kuriam laikui į antrąjį planą išstūmė kiaulieną ir vištieną, o ypač mėgstamas šeimos iš Ąžuolaičių patiekalas tapo avienos sriuba.

Idėją pamėtėjo maestro Katkus

„Avienos sriubą atradome taip pat netikėtai, kaip ir Veroniką Paskenduolę. Buvo vėlyvas ruduo. Turėjome papjovę avinuką, žmona tvarkė mėsą, aš žiūrėjau televizorių. Kulinarinėje laidoje maestro Donatas Katkus pasakojo, kaip išsikepti gardžią kiaušinienę. Nesusiturėjo maestro ir pasidalijo kitu atradimu – nepaprasta avienos sriuba. Pasakojo, kad kuomet susirenka visa šeimyna, Katkai būtinai nuperkantys riebią avieną ir verdantys sriubą. „Tik aviena ir svogūnai“, – ne kartą pabrėžė D. Katkus. Pagalvojau, kad reikia pabandyti – juk turime šviežios avienos. Tik pasijuokėme su žmona: „Kas per sriuba, jeigu tik aviena ir svogūnai? Juokas ima!“ – prisimena P. Vaitelis.

Tapo vizitine kortele

Tiesa, juokai ėmė tik ruošiant sriubą, bet išgaravo vos pirmąjį jos šaukštą paragavus. Sulig pirmuoju dubenėliu šis patiekalas tapo vizitine Petro kortele.

„Išsivirėme – ir kaip mums patiko!... Tik buvo kiek riebi, nes pati aviena yra rieboka. Tad kiekvieną kartą išviręs avieną palaikau ją vėsiai, kad lajus susitrauktų, surenku jį, nes ir taip, jeigu avis augini protingai, mėsa būna rieboka. O sriubytė – ypač gardi, su rūgštele“, – pasakojo ūkininkas.

Mano senelis iš mamos pusės savo laiku ponų dvare buvo labai garsus kukurius. Matyt, jo dėka gabumas ruošti maistą yra užkoduotas giminės vyrų genuose. p. Vaitelis

Dėl išskirtinio skonio, sotumo ir gardaus rūgštumo šią sriubą netruko pamėgti visi Petro giminaičiai ir draugai: „Jeigu artėja vestuvės ar jubiliejai, draugai jau iš anksto įspėja, kad antrąją šventės dieną labai pageidautina mano firminė sriuba.“

Ne vien draugus, bet ir visai nepažįstamus žmones P. Vaitelis savo sriuba metai iš metų vaišina įvairiose šventėse Kėdainių mieste ir rajono miesteliuose.

 Tokioms progoms kraštietis turi specialų 70 litrų talpos puodą.

„Vaikystėje mano šeima vertėsi sunkokai, todėl išmokome dalytis, kitą pavaišinti. Apskritai, kai tik galiu – visada stengiuosi kažką paremti. Puikiai suprantu, kad pinigų menui, kultūrai tikrai reikia. Be to, šventai tikiu, kad skūpas moka dukart“, – svarstė „Rinkos aikštės“ pašnekovas.

Tik aviena ir svogūnai

Na o kokie gi tos žymiosios P. Vaitelio avienos sriubos ingredientai?

„Kaip ir sakė maestro: pagrindas – aviena ir pjaustyti svogūnai. Taip pat – vanduo, prieskoniai. Prie avienos tinka kadagių uogos, kurios kaip tik auga pas mus. Pipiriukai, druskytė, raudonėlis, bazilikas, lauro lapai, aštrieji pipirai. Šalia sriubytės kitame puode verda bulvytės. Fantastiškai skanu, – patikina P. Vaitelis. – Sriubai geriausiai tinka kelerių metų avis, įprastai jas auginame iki šešerių metų. Tokia sodri mėsa, pribrendusi. Aviena ilgiau kepama negu ėriena, bet skonis sodresnis – pirštus nusilaižyti galima. Taip, jauno avinuko mėsa – ėriena – minkštesnė, bet dar neturi to specifinio skonio...“

Sriubai geriausiai tinka kelerių metų avis. Tokia sodri mėsa, pribrendusi. p. Vaitelis

Verda – 2 valandas, ruošiama – triskart tiek

Masinių švenčių metu P. Vaitelis sriubą verda kone dvi valandas, o pasiruošimas vakarą prieš trunka keliskart ilgiau:

„Mėsą su žmona pasiruošiame iš anksto. Nuverdame kauliukus – eiga tokia pati, kaip ir šaltieną ruošiant. Verdame ant nedidelės ugnies, nes verdant ant stiprios aviena, kaip ir šaltiena, nebus skaidri, gausis balzgana kaip ožio akis. Nuvirę per naktį šaltai palaikome, nurenkame lajų. Pasiruošiu mėsytę, kurios nuo kaulų atskyrus gaunasi apie 15 kilogramų, bulvytes. Beje, išvirus mėsą, paragavus, paprieskoniavus būtina šliūkštelėti acto. Jis patiekalui suteikia savitos rūgštelės, kuri tampa kone sriubos „vinimi“. Na o pačios šventės metu belieka užkurti ugnį, pilti vandenį, sudėti prieskonius, o kitame puode išvirti bulves.“

P. Vaitelis Kėdainių krašte jau seniai užsitarnavęs doro ir sąžiningo žmogaus vardą. Dargi – ir puikaus kulinaro!../ Algimanto Barzdžiaus nuotr.Atskleidė savojo šašlykų marinato paslaptį

Avienos mėgėjai dažnai giria jauno ėriuko mėsos šašlykus dėl ypatingo minkštumo. Kokios nuomonės šiuo klausimu laikosi P. Vaitelis?

„Man skanesni suaugusios avies. Ėrienos šašlykus iškepti paprasčiausia, nes mėsa tikrai minkštutė, o šašlykai pavyksta labai gardūs. Bet po šitiek metų avininkystės galiu pasakyti užtikrintai – mokėdamas dirbti su aviena, gali patiekti kelių metų amžiaus avies šašlykus savo svečiams, ir mėsos minkštumas jiems bus tarsi ėriuko“, – neabejoja Ąžuolaičių kaimo gyventojas.

Užsiminus apie šašlykus, P. Vaitelis pasisiūlo pasidalyti ypatingo šašlykų marinato receptu:

„Tinka ir avienai, ir kiaulienai, ir jautienai. Vakare ant mėsos gabaliukų, santykiu 3:1 sumaišytų su smulkiai pjaustytais svogūnais, pabarstau ir įtrinu „Santa Maria“ prieskonius. Ryte viską užpilu naminėmis obuolių sultimis – jos suteikia minkštumo. Jokiu būdu ne anksčiau negu dvi valandos prieš kepimą įmaišau į masę kivi vaisiaus gabaliukus. Į 2 kg mėsos pjaustau vieną kivį ir labai gerai išmaišau. Su kiviu palaikyta ilgiau negu 2 valandas jauno ėriuko mėsa bus tokia minkšta, kad net ant iešmo nesilaikys. Aišku, pipiriukų raudonųjų užmesti dar galima, žiūrint, kokia kompanija: jeigu vyriška – šašlyką darau aštresnį, jeigu moteriška – kiek švelnesnį. Taip išmarinuoti šašlykai įgauna tokį salstelėjusį, pikantišką skonį. Esu ragavęs su mineraliniu vandeniu marinuotų šašlykų – pasigedau to sodrumo, to pikantiškumo, kurį obuolių sultys suteikia.“

Giminėje – garsus ponų dvaro virėjas

Tiesa, P. Vaitelis pabrėžia ir dar vieną ypatingos svarbos dalyką – kad ir kokį maistą beruoštum, tai daryti reikia su gera nuotaika ir meile.

„Sriuba tikrai gardesnė, kai ją verdi laimingas. Todėl gaminu ją tik būdamas geros nuotaikos. Jeigu būsi piktas, viską tik sumesi į puodą, gero daikto tu nepadarysi. Su meile reikia dirbti visus darbus.“

Aišku, pipiriukų raudonųjų užmesti dar galima, žiūrint, kokia kompanija: jeigu vyriška – šašlyką darau aštresnį, jeigu moteriška – kiek švelnesnį. P. Vaitelis

Beje, ne vien meilė darbui, bet dar ir genai lemia tai, kad P. Vaitelis nevengia pašeimininkauti prie puodų. Maisto ruošimo, pasirodo, nesikrato ne vien Dotnuvos seniūnijos ūkininkas, bet ir kiti jo giminės vyrai.

Štai Petro žmonos Jūratės šešiasdešimtmečio proga judviejų sūnus Evaldas iškepė šimtalapį, o šią vasarą pas senelius atostogaujantis anūkas taip pat palepina artimuosius kulinariniais šedevrais.

„Anūkui – dvylika metų, o jis mums pagamino makaronus su tunu. Tuną prieš tai dar apkepė, pagal specialų receptą paruošė... Tikrai pavyko labai gardūs pietūs. Na, o mano jaunėlis brolis, Pernaravos ūkininkas, ruošia visoje Lietuvoje kokybe ir skoniu garsėjančius skilandžius, – pasakoja P. Vaitelis. – Matote, mano senelis iš mamos pusės savo laiku ponų dvare buvo labai garsus kukurius. Matyt, jo dėka gabumas ruošti maistą yra užkoduotas giminės vyrų genuose.“

Ilsėtis beveik nėra kada

Šitiek veiklos: javai, cukriniai runkeliai, cechas, sriubos, o kur dar ir kultūriniai renginiai, kuriuose pats P. Vaitelis sudalyvauja kaip svečias... O kada laikas poilsiui?

Sriuba tikrai gardesnė, kai ją verdi laimingas. P. Vaitelis

„Daugiau mažiau su šeimyna poilsiaujame viduržiemy. Ir į Turkiją išvažiavę esam, ir į Lanzarotę. Pavasarį, vasarą ar rudenį atsipalaiduoju pats vieną kitą renginuką aplankydamas, bent trumpam atitrūkdamas nuo darbų. O ilsėtis... Man, darbo žmogui, ilsėtis tas pats, kad sau mirties nuosprendį pasirašyti. Tik parašą po testamentu padėti ir viskas“, – baigdamas pokalbį šypteli atgal į ūkio darbus skubantis Kėdainių rajono Ąžuolaičių kaimo ūkininkas P. Vaitelis.

1 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!