GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Žostautai   / Vaidos Petrilevičienės nuotr.

Šušvės prieglobsty įsitaisę Žostautai – darbščių ir laimingų žmonių kraštas

Vaida PETRILEVIČIENĖ - 09:42 Birželio 12d. 2019

Saulėtą ir neįprastai kaitrią vasaros dieną skrodžiame kelią ir grožimės besikeičiančiais horizontais. Asfaltuotą kelią keičia žvyrkelis, iš abiejų pusių supamas dailiai vėjo sušukuotų laukų, kurių pakraščiuose it pabirę glaudžiasi gležni aguonų žiedai. Sustojame pasigrožėti laukinėmis gėlėmis, kurias jau taip seniai betekę matyti… Neilgai trukus mūsų priešaky išdygsta lauktas ženklas – Žostautai. Būtent į šią, kaip jau vėliau sužinojau, draugiškų, darbščių ir nuoširdžių žmonių gyvenvietę leidžiamės šį kartą.

Žostautai yra nedidelis kaimas Pernaravos seniūnijoje, dešiniajame Šušvės upės krante. Visai netoli – dendrologinis Skinderiškio parkas.

Įvažiuojant į kaimelį atvykėlius ir visą gyvenimėlį ten gyvenančius pasitinka Žostautų stogastulpis. Palikus pastarąjį užnugaryje, priešaky jau nusidriekia susispietę gyvenvietės stogai.

It loterija

Kiekvieną kartą, kai atvyksti į kaimelį, pasirinkimas namų, kuriuos aplankyti, yra tarsi loterija – jei pasiseks – sutiksi malonius žmones, kurie savo širdis atveria be abejonių. Jei ne… eisi toliau ir ieškosi pirmųjų.

Tačiau viešint Žostautuose man labai pasisekė, kadangi visi, kurių namų duris nedrąsiai teko praverti, pasitiko pasidabinę šypsenomis ir atviromis širdimis. Ir tai tik dar kartą primena, kad tokių nuoširdžių žmonių, kokie gyvena tolėliau miesto nuklydusiuose kaimeliuose, nėra niekur kitur.

„Visą gyvenimą vertėmės ūkininkavimu, auginome gyvulius, o dabar jau esame pensininkai, savo ūkį perleidome vaikams“, – šypsosi žostautiškis Stasys. V. Petrilevičienės nuotr. 60 metų – daug ar mažai?

Įvažiavus į kaimelį, išsirenku tvarkingą sodybą, kurios kieme mane pasitinka grėsmingai lojantis ir, prisipažinsiu, kiek gąsdinantis šunelis. Tačiau neilgai trukus nerimas nuslūgsta, mat dideliame name randu po dienos ir kaitros besiilsinčius sodybos šeimininkus – Stasį ir Nijolę.

Šių malonių žmonių veiduose matyti maža nuostaba.

„Kiekgi laiko čia gyvenate? Galbūt esate ilgaamžiai Žostautų kaimo gyventojai?“ – teiraujuosi žostautiškių. „Ne visai, – sako moteris. – Nuo 1959-ųjų. Gyvenome Meironiškyje, na, o dabar čia“. „Tai 60 metų! Sakote, nedaug?“ – klausiu. „Nelabai daug“, – šypsosi sutuoktiniai.

„Visą gyvenimą vertėmės ūkininkavimu, auginome gyvulius, o dabar jau esame pensininkai, savo ūkį perleidome vaikams“, – šypsosi vyriškis. „Gera čia gyventi tiek žiemą, tiek vasarą, visą laiką ramu. Niekur kitur nenorėtume. Ir žmonės kaime geri, draugiški“, – pasakoja Stasys.

Pasidomėjus, ar dažnai artimiausiųjų svečiuos sulaukiantys, abu džiugiai patvirtina, jog vienišauti jiems tikrai netenka, mat sutuoktiniai užauginę tris dukras ir net penkis anūkėlius jau turintys.

Štai taip trumpai, bet maloniai pasišnekučiavę, atsisveikiname. Iš kiemo mandagiai išlydėjęs Stasys palinki sėkmės.

Koks visgi mažas tas pasaulis

Akimis nevalingai paieškojus, kurią sodybą lankyti toliau, mano dėmesį patraukia tvarkingas kiemas ir išpuoselėti gėlynai. „Ko gero, čia gyvena jauni žmonės“, – pagalvoju sau. Ir pasirodo – suklystu, kadangi duris plačiai atveria besišypsanti senjorė, vardu Teresė. Nedelsiant susipažinus laukia siurprizas – pasirodo, Teresė yra mano vyro Amžinybėn jau išėjusios močiutės pusseserė! Tad savo vyrą, vardu Paulius, tądien talkinusį man vairuotojo pareigose, drauge su Terese tuojau kviečiame vidun.

Teresė – ypač miela Žostautų kaimo gyventoja, kurios veidą visą pokalbio laiką puošė šypsena. Darbšti senjorė su vyru šiuo metų laiku gyvena ūkio darbais – dirba žemę, augina daržoves, vaisius, naminius paukščius ir gardžias uogas. V. Petrilevičienės nuotr. Darbas žmogų puošia

„Ką tokią karštą dieną veikiate, Terese?“ – klausiu senjorės. „Nuo pusės šešių ryto dirbau, vaikeli, dabar su vyru ilsimės, mat jau sveikata ne tokia stipri, kokios norėtųsi, reikia stabtelėti ir pailsėti“, – pasakoja močiutė, nuo kurios veido nedingsta šypsena.

Teresė sodyboje gyvena su vyru Jonu, kilusiu iš Viduklės – miestelio, esančio Raseinių rajone.

Pasidžiaugia, kad anąmet ir auksines vestuves jiedu artimiausių žmonių apsuptyje atšventę, kad be galo gera, jog vyras, nors ir turėjęs rimtų sveikatos sutrikimų, dar išgali ūkyje dirbti.

Ir iš tiesų – Teresės ir jos vyro Jono, visą gyvenimą išdirbusio traktorininku, sodyba išpuoselėta ir kupina gyventojų – margaspalvių vištelių, kalakutų, yra nemažas sodelis, šiltnamis, daržai, tad suprantama, kad veikti senyvo amžiaus žmonėms čia tikrai yra ką.

„Tai, kai tiek daug dirbat, laikas turbūt lėkte lekia pro šoną?“ – domiuosi. „Oi, net neklausk, visas gyvenimas pralėkė kaip geras mirktelėjimas.“

O jaunystėj buvo gera!..

1968-aisiais namą Žostautuose pasistatę ir tais pačiais metais aukso žiedus sumainę Teresė ir Jonas pasakoja, jog per tiek laiko, kiek jie čia gyvenantys, kaimelis šiek tiek sumažėjęs, daug kas išsilakstę ar net išmirę, tačiau jaunystėje čia gyventi buvę itin gerai.

„Kai jauni buvom, labai smagiai gyvenom. Visi daug dirbom, visi auginom vaikus, tad nebuvo jokių problemų, kai reikėdavo juos pasaugoti – pradarei kaimyno duris, „įmetei“ vaiką, jeigu nedelsiant reikia kur nors išvažiuoti, ir ramu“, – nuotaikingai pasakoja miela moteris.

Dvi dukras ir sūnų su vyru užauginusi Teresė džiaugiasi, jog viena jos dukrų – Sigita – vos per kelis namus nuo jos gyvenanti. Netoli – Sviliuose – ir anūkė su šeima, padovanojusi Teresei pirmąją proanūkę. Tad, nesunku įsivaizduoti, jog gyventi senoliams čia tikrai neliūdna, priešingai – be galo gera ir džiugu. O ir ta nuolat puošianti šypsena, matyt, ne veltui esti moters veide.

Apžiūrėjus močiutės gėlynus, lauktuvių gavus jau sunokusių močiutės braškių bei pasisėmus pliūpsnį geros nuotaikos, patraukiame tolyn.

Donato Vaitelio ūkį galima vadinti tikra kaimelio puošmena, kurios nepastebėti tiesiog neįmanoma – tiek dailus gyvenamasis namas, tiek ūkiniai pastatai nudažyti ta pačia spalva bei dekoruoti vienodais elementais. V. Petrilevičienės nuotr. Įspūdingas ūkis

Riedant per Žostautus, neįmanoma nepastebėti ir, sakau atvirai, nepasižavėti didelį plotą apimančiomis ūkininko valdomis. Kodėl iškart aišku, kad ūkininko, klausite? Ogi todėl, kad greta dailaus gyvenamojo namo ir vienoda spalva kaip pastarasis nudažytų ūkinių pastatų bei fermų, aptvare ganosi gausybė galvijų.

Nors namie šio ūkio savininkų rasti nepavyksta, vis tik malonaus jo darbuotojo, vardu Eldaras, dėka pasikalbėti su darbščiu žmogumi pavyksta.

Apie miestą – jokių minčių

Pasirodo, šios valdos – ūkininko Donato Vaitelio.

Vyriškis pasakoja, jog Žostautų kaime jis gyvenantis nuo 2005-ųjų metų.

„Sugalvojome, kad reikia kurti ūkį, įsigijome fermą, greta jos – ir sodybą. Tiesiog tuo metu atsirado puiki galimybė, ši vieta buvo labai gera kurtis ūkiui, mat seniau čia kolūkio fermos ir kiti ūkiui reikalingi pastatai buvo, palanku, patogu, tad taip ir pradėjome“, – pasakoja Donatas.

„O ar nebuvo minčių tvirtintis mieste, palikti kaimą?“ – domiuosi. „Apie miestą niekada net negalvojau“, – atvirai sako vyriškis. – Mums čia labai gerai, mes čia gyvename, ūkininkavimas tapęs ir darbu, ir hobiu, ir net gyvenimo stiliumi. Ir mes tuo patenkinti. Ne miestui aš pagimdytas“, – juokiasi vyriškis.

Ūkininkas Donatas plačių valdų puošmenoje – dailiame, galbūt nesuklysiu, bet ispanišką stilių menančiame name – gyvena su žmona bei trim vaikučiais.

 Ūkininkas Donatas verčiasi mėsinių limuzinų veislės galvijų auginimu. Šiuo metu jo ūkyje yra net apie 170 galvijų. V. Petrilevičienės nuotr. Pirmieji galvijai – dovana

Skubu teirautis apie tai, kas ir patraukė mane į šią sodybą – gyvulius. Ūkininkas pasakoja, jog tai – mėsiniai limuzinų veislės galvijai, kilę iš Prancūzijos.

„Pirmuosius gyvulius man padovanojo tėvas, tai buvo 16 telyčių. Tais pačiais metais iš Vokietijos pats nusipirkau dar 32 telyčias, o šiandien su visais veršeliais turime apie 170 galvijų“, – pasakoja D. Vaitelis.

„Tai, trumpai tariant, gerai ūkininkavimas sekasi, viskas tik pirmyn?“ – klausiu. „Žinote, šiandien gali eiti pirmyn, o kaip rytoj bus – neaišku. Tas geriausias laikas, kada buvo galima klestėti, jau praėjo ir dabar tiesiog darbą tęsiam, ūkininkaujam, kažkiek uždirbam, bet negali sakyti, kad dabar labai palankus metas, o tam įtaką daro daug veiksnių.“

Vis tik, palinkėjus didžiausios sėkmės ir klestėjimo bei padėkojus už tai, kad ūkio savininkas pasišnekučiuoti atėjo pačiame darbų įkarštyje, keliaujame toliau.

Sigita su vyru – vieninteliai žmonės kaime, kurie vis dar augina karvytes. Maža to, mažažemiai ūkininkai patys užsiaugina, pasigamina ar išgauna praktiškai visus kiekvienam įprastus maisto produktus. V. Petrilevičienės nuotr. Auksarankė šeimininkė

Pasibeldus į dar vienos sodybos duris, plačia šypsena mane pasitinka Sigita.

„Ar čia gyvena Teresės dukra, mokanti iškepti labai gardų šakotį?“ – teiraujuosi drąsiai, mat svečiuojantis pas senolę teko paragauti burnoje tirpstančio, šios puikios šeimininkės kepto gardėsio. „Galbūt“, – plačiai šypsosi moteris, išduodama, kad pataikiau būtent ten, kur ir norėjau.

Negaliu nepastebėti, kad Sigitos terasą puošia viena už kitą dailesnės gėlės, jų kompozicijos vazonuose.

„Štai šią Kovo 8-osios proga padovanojo vaikai“, – pasidžiaugia moteris. Vėliau aprodo ir kitas gėles, augančias darželyje kieme. Pasigrožėjusios moters išpuoselėtų gėlių žiedais, stabtelime pokalbiui.

Vieninteliai kaime, dar auginantys karves

„Kuo kaimelyje verčiatės jūs, Sigita?“ – teiraujuosi. „Auginame 7 karvytes, tad tuo ir verčiamės – gauname pienelį, vežame jį į Pernaravą ir parduodame po 15 centų. Esame vieninteliai kaime, kurie dar augina karvytes“, – atvirauja moteris. Štai čia pajaučiu liūdesį dėl to, kokiais negailestingais laikais dabar gyvena pienininkai…

Ir žinote ką, mieli skaitytojai? Nepaisant to, nuo šios moters veido nedingsta šypsena. Ji nesako, kad jai kažko trūksta, nesipiktina, o sakosi, kad gyvenimas užgrūdinęs, ką padarysi. O piktintis, mano akimis, tikrai yra kuo – pamanykite, kiekgi vargo, savo laiko reikia atiduoti tam, kad už vieną litrą pieno gautumėte tokį mažą atlygį? O kokia kaina parduotuvėje? Juk už pigiausią litrą pieno mokame ne mažiau 70 centų. Iš tiesų liūdna, net labai.

Grožis akims – laukų pakraščiuose išsibarstę trapūs degančių aguonų žiedai… V. Petrilevičienės nuotr. Apsirūpina viskuo!

Liepos 6-ąją penkiasdešimtmetį švęsianti moteris pasakoja, jog drauge su vyru jie geba apsirūpinti praktiškai visais maisto produktais. Kaip šaunu, tiesa?

„Esame mažažemiai ūkininkai, visko patys sau užsiauginame, – pasakoja Sigita. – Miltus savo susimalam, sviestą susimušam, grietinė sava, varškė, sūriai – irgi savos gamybos. Praktiškai viskuo patys apsirūpiname“, – džiugiai pasakoja moteris. Nustembu. „Patys net miltus malat?“ – klausiu. „Taip taip, net miltus“, – atsako.

Tai bent! Jau seniai tekę sutikti tokį gyvenimo būdą propaguojančius žmones. Juk dabar net didieji prekybcentriai gręžiasi į natūralumą, ekologišką produkciją, kuri, tiesa, atitinkamai ir kainuoja, o čia, žiū, patys viskuo pasirūpina. Nuostabu!

Kaimynai – bendraujantys

Klustelėjus, o kokia gi šio kaimelio bendruomenė, Sigita šypsosi ir patvirtina: „Žmonės puikūs, bendraujantys, blogų čia tikrai nėra. Tik tiek, kad dabar mūsų kaime dauguma namų patapę poilsiniais – vadinamomis fazendomis, į kurias grįžta žmonės atsipūsti, gamtoje pabūti.“

Pasiteiravus, ar pati Sigita nenorėtų mieste gyventi, išgirstu tvirtą neigiamą atsakymą: „Mums čia labai gerai, o kai norime pasižmonėti, ir mes išvažiuojame. Vis tiek niekur geriau, nei kad čia, nebus“, – šypsosi Sigita.

Pabaigai…

Atsisveikinus su paskutine pašnekove, traukiame namo.

Lėtai išvažiuojant iš kaimelio dar žvalgausi, kad įsitikinčiau, jog nepraleidau kokio nors svarbaus objekto, kurį būtina paminėti, kuomet kalbama apie Žostautus.
Tačiau žinote ką, mieli skaitytojai? Tokio objekto, ko gero, nedideliame kaimelyje tiesiog nėra, nes pats nuostabiausias Žostautų simbolis yra ne kas kitas, o šilti, atviri, nuoširdūs ir nepaprastai darbštūs žmonės.

Didžiausios Jums visiems sėkmės!

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite

SKELBIMAI

touched by digitouch!