GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Renginio svečias VLKK pirmininkas A. Antanaitis atvyko ne tuščiomis – su padėka savivaldybės kalbininkei R. Švedienei (dešinėje). Lektorė R. Urnėžiūtė (pirma iš kairės) ir doc. dr. F. Kavoliutė.  / Organizatorių nuotr.

Užmirštais vietovardžiais siūlo vadinti produktus, įstaigas, gatves

Rūta ŠVEDIENĖ - 09:21 Lapkričio 20d. 2019

Kėdainiečiai, ar Jums patiktų „Lazdynės“ duona su riešutais, „Šaltoniškių“ gira, „Pagojaus“ užtepėlė? O ar užsuktumėte į vaikų kavinę „Žiogučiai“, viešbutį – „Strazdynė“? Šie pavadinimai – užmiršti senieji krašto vietovardžiai, kuriais siūloma pavadinti produktus ar įstaigas ir taip prikelti praeities pavadinimus naujam gyvenimui. Originali idėja buvo pasiūlyta neseniai Kėdainiuose vykusioje konferencijoje „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusiųjų kaimų knyga“.

Knyga ir paroda

Anksčiau kiekvienas laukas, pelkė, ežero sala ar pakrantė, kalvelė, miškelis, lanka turėjo pavadinimus. Kėdainių, kaip ir kitų kraštų, vietovardynas yra surinktas ir sukauptas Lietuvių kalbos institute. Krašto vietovardžius ir medžiagą apie juos kaupia ir Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistas, kraštotyrininkas, vietovardžių tyrėjas Rytas Tamašauskas.

Apie šiuos ir kitus dalykus kalbėtasi gan netradiciškoje konferencijoje Daugiakultūriame centre. Renginys buvo skirtas Vietovardžių metams, o jo pagrindinis akcentas – geografės, VU doc. dr. Filomenos Kavoliutės sudarytos ir neseniai išleistos knygos „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusiųjų kaimų knyga“ pristatymas. Knyga – tai sovietmečiu ir po jo iš valstybės registrų išbrauktų gyvenamųjų vietovių sąvadas. Knygoje surašyti pavadinimai bendruomenių, kurios 1918 metais, kaip ir visas kraštas, sulaukusios nepriklausomybės, kūrė modernią Lietuvą, tačiau buvo suardytos, o jų vardai panaikinti. Leidinyje surašyti ir Kėdainių kaimai, sunaikinti intensyvios melioracijos metu. Iš viso jų – 74 pavadinimai.

Toje knygoje yra ir mūsų kraštiečio Stasio Padalevičiaus nuotraukų. Tad buvo nuspręsta dar ir Padalevičiaus nuotraukų iš Krašto muziejaus fondų parodėlę „Vienkiemių likimai“ surengti.

Kraštiečio S. Padalevičiaus, tarybiniais metais fotoaparatu fiksavusio vienkiemių naikinimą, paroda Daugiakultūriame centre. / Organizatorių nuotr. Dalyviai ir svečiai

Į Kėdainius tądien jau ne pirmą kartą atvyko Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Prieš konferenciją jis lankėsi Kėdainių rajono savivaldybėje ir susitiko su Kėdainių rajono savivaldybės meru Valentinu Tamuliu, administracijos direktoriumi Arūnu Kacevičiumi bei mero patarėja Jorūne Liutkiene.

Aptarti kalbos tvarkybos greit vyksiančios reorganizacijos reikalai. Malonu, kad ir VLKK vadovas, ir savivaldybės administracijos vadovai buvo bendraminčiai: valstybinei lietuvių kalbai dėmesys savivaldybėje ne mažės, o didės.

Konferencijoje Audrys Antanaitis taip pat tarė žodį. Įžanginius žodžius sakė Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistai Rūta Švedienė ir Rytas Tamašauskas. Pranešimus skaitė doc. dr. Filomena Kavoliutė (Vilniaus universitetas) „Gyvenamųjų vietovių vardai – nematerialusis šalies kultūros paveldas“, Rita Urnėžiūtė (žurnalas „Gimtoji kalba“) „Maršrutas „Spindulių kloniai – Light House“, kita stotelė – B23“. Pasisakė ir parengtą parodą pristatė Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė. Apie Kėdainių „Ryto“ progimnazijos veiklą, skirtą Vietovardžių metams, kalbėjo mokytoja Viktorija Naujokienė, apie Akademijos gimnazijos projektą pasakojo mokinė Jurgita Čeidaitė ir mokytoja Indrė Masiliūnienė, Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro renginius pristatė lituanistė Aldona Šliažaitė. Mokytojų pranešimai ypač žavėjo nuoširdumu ir paprastumu, pristatyta mokinių labai gražia ir prasminga veikla. Kėdainių kultūros centro folkloro ansamblio „Jorija“ vadovė Regina Lukminienė pristatė surengtą folkloro festivalį „Į Vidurio Lietuvą susiėję“, kuris taip pat buvo skirtas Lietuvos kraštų seniesiems vietovardžiams ir gyvenamųjų vietų vardams garsinti. Folkloro ansambliai savo tarmiškose programose tarp dainų, šokių labai gražiai įterpė legendas, sakmes, įvairius pasakojimus apie savo krašto žymias vietas: upių, piliakalnių ir kitų žymių vietovardžių atsiradimo kilmę.

Padėkos ir geri žodžiai

Mums, kėdainiečiams, pasisekė, nes mes turime Rytą Tamašauską, kraštotyrininką, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistą, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininko pavaduotoją. Jis yra surinkęs iš įvairių archyvų ir institutų, iš žmonių įvairios medžiagos apie vietovardžius. Jis ją kaupia, tyrinėja, rašo straipsnius, tad kai buvo sugalvota daryti įdomiausio vietovardžio rinkimus, Rytas atrinko konkursui pavadinimus ir juos išsamiai kultūriškai, istoriškai, kalbiškai aprašė. Taip pat šiemet Rytas skaitė kelias paskaitas konferencijose ir kituose renginiuose. Ryto veikla – paskaitos ir straipsniai – skatina domėtis krašto praeitimi: kaip žmonės vienur ar kitur gyveno, kokia buvo vietovės geografinė aplinka, kokie įvykiai galėjo vykti – juk visa tai yra tarsi užkoduota pavadinime. Rytas padeda mums išgirsti, apie ką kalbą gimtoji žemė, suvokti kalbos jėgą ir grožį, tad konferencijos pradžioje Rytui Tamašauskui meras Valentinas Tamulis įteikė padėką už aktyvią veiklą.

„Vietovardžių metai yra gera proga atkreipti dėmesį į vietovardžius, ką jie mums reiškia ir ką pasakoja. Juk tai ne tik užrašai kelio rodyklėse ar žemėlapiuose. Tai žmonės, tai bendruomenės su istorine atmintimi.

Man džiugu, kad šiemet respublikiniuose rinkimuose kaip gražiausias pavadinimas buvo išrinktas Pelėdnagių pavadinimas. Man labai gražus mano gimtojo kaimo pavadinimas Serbinai. Džiugu, kad savivaldybėje, Švietimo skyriuje, yra toks žmogus, kuris negaili savo asmeninio laiko ir uoliai renka medžiagą, ją apdoroja ir mums, kėdainiečiams, o ir ne tik kėdainiečiams, pateikia savo straipsnius, konsultacijas, padeda patarimais rengiant renginius. Kaip suprantu, Ryto darbams dar ne pabaiga. Dar noris tyrinėti, rinkti medžiagą, aprašyti... Manau, skleisti gerąją žinią apie savo krašto kalbinius, istorinius, kultūrinius dalykus niekad nebus pabaigos“, – kalbėjo Valentinas Tamulis.

Naujų namų ar kvartalų statybos – gera proga įamžinti nykstančių ar išnykusių kaimų vardus. Prie tų vardų išsaugojimo ar gaivinimo galėtų prisidėti ne tik statytojai, bet ir įmonių steigėjai, maisto produktų gamintojai. R. Urnėžiūtė

O už renginių organizavimą ir telkimą, už nuoširdų indėlį siekiant išsaugoti senųjų lietuviškų vietovardžių atminimą konferencijoje žodį taręs VLKK vadovas Audrys Antanaitis įteikė padėką ir dovaną savivaldybės kalbos tvarkytojai ir pagrindinei konferencijos organizatorei Rūtai Švedienei.

„Manau, gerai, kad Vietovardžių metai buvo paskelbti. Mes, kėdainiečiai, šį tą nuveikėme. O ir neketiname apsiriboti šiais metais. Šiais metais kalbose, renginiuose, straipsniuose daugiausia buvo akcentuoti gyvenviečių, kaimų, miestelių pavadinimai, bet juk yra vandenvardžiai, kurie yra labai seni, archajiški, išsaugoti nuo priešistorinių laikų. O juk anksčiau kiekvienas laukas, pelkė, kalvelė, miškas turėjo pavadinimus. Taigi turime apie ką pakalbėti, ką akcentuoti ir ką bandyti grąžinti į gyvenimą. Gyvenamųjų vietovių vardai kartu su kitais vietovardžiais formuoja specifinį kultūrinį-mentalinį klodą, kuris yra mums ne ką mažiau reikšmingas nei papročiai ir tradicijos. Taip pat reiktų neužmiršti, kad vietovardžiai yra ne tik nematerialusis paveldas, ne tik kalbos raiškos forma, bet ir teikia bendruomenėms bei iš tų vietovių kilusiems žmonėms tapatybės ir tęstinumo pojūtį, – sakė R. Švedienė savo įžanginiame žodyje. – Be Ryto Tamašausko, yra rajone ir kitų žmonių, kuriems rūpi vietovardžiai. Štai mūsų muziejininkas Vaidas Banys taip pat jais domisi ir juos tyrinėja. Ir kai reikia duoti gatvei naują vardą, jis visada noriai prisidės su patarimu, kokį senąjį vietovardį grąžinti į gyvenimą. Bendradarbiaujant Kėdainių miesto seniūnijos darbuotojai Aurelijai Nugarienei su Vaidu Baniu, ne vienai gatvei buvo suteiktas vietovardžio pavadinimas. Kviečiu tuos, kurie išmano, kurie turi žinių ir entuziazmo, nenuleisti rankų ir kovoti dėl senųjų vietovardžių neužmiršimo, įamžinimo, grąžinimo į realų gyvenimą.“

Konferencija baigta nuostabiu, sukėlusiu netgi ovacijas, Josvainių tautinės muzikos kolektyvo „Auštaras“ koncertu, kuris buvo parengtas būtent Vietovardžių metams. / Organizatorių nuotr. Rimtos kalbos ir pranešimai

Rytas Tamašauskas, savivaldybės vyr. specialistas

Renginio metu kalbėjęs R. Tamašauskas priminė, kad įvairiose istorinėse epochose žemės ūkio reformos Lietuvoje (pradedant Valakų reforma ir baigiant dabarties šalies žemėtvarkos tendencijomis) lėmė žemėvaldos formas, gyvenviečių tipus ir socialines sistemas, kūrė ir likvidavo vietas, keitė ar naikino vietovardžius. Šiandienos tyrėjui ar besidominčiajam lieka spręsti šūsnis situacijų: XVI amžiaus antrosios pusės smulkieji istoriniai agronimai, kurie užfiksuoti archyvaro I. Sprogio darbuose; senųjų buvusių vietų ir jų pavadinimų identifikacija ir lokalizacija; kitakalbių pėdsakai įsikomponavę vietų varduose; lietuvinimo vajuose kai kurie komisijų sprendimai apie vardus; kartų̃ santykis su gimtinės vietomis ir jų pavadinimais; kokiomis formomis senieji vietų vardai įrašomi į kultūrinę krašto atmintį ir panoramą.

Rita Urnėžiūtė, „Gimtosios kalbos“ redaktorė

Iš praeities paveldėti vietovardžiai atspindi kadaise gyvenusių žmonių jautrumą aplinkai, pastabumą, kūrybiškumą, kartais ir šmaikštumą. Vietovardžiai yra ir praeities paveldas, ir dabarties kūryba. Perprasti ir pritaikyti vietovardžių sandaros dėsningumus dažnai prisireikia rašytojams, vertėjams, kitiems meno žmonėms.

Originalumu ir išmone pasižymi ne tik meno, bet ir realiame pasaulyje atsirandantys šiuolaikiniai vietovardžiai. Vieni jų yra neoficialieji, vartojami paprastai nedidelėje apylinkėje, jų kilmė ir semantika gerai suvokiama tos apylinkės žmonėms, pavyzdžiui, Bajorų gūžta – sovietmečiu statytas daugiabutis aukštiems rajono valdžios pareigūnams, Abisinija ir Vietnamas – nugyventi daugiabučiai kolūkinėje gyvenvietėje. Kiti šiuolaikiniai vietovardžiai– naujų pastatų ir kvartalų vardai, suteikiami statytojų ar savininkų.

„Naujų namų ar kvartalų statybos – gera proga įamžinti nykstančių ar išnykusių kaimų vardus. Prie tų vardų išsaugojimo ar gaivinimo galėtų prisidėti ne tik statytojai, bet ir įmonių steigėjai, maisto produktų gamintojai. Pavyzdžiui, gal kas pamėgintų Kėdainiuose išnykusio kaimo vardu pavadinti žaidimų kambarį – „Žiogučiai“, kavinę – „Skruzdėlynė“, viešbutį – „Strazdynė“? Gal būtų įdomu paragauti „Šaltoniškių“ giros, „Lazdynės“ duonos, „Pagojaus užtepėlės“?“, – užbaigė savo pranešimą R. Urnėžiūtė siūlymu ir kvietimu.

Filomena Kavoliutė, VU docentė, daktarė

Lektorė savo pranešime akcentavo tai, kad vietovardžiuose atsispindi gamta, aplinka, pavardės, istoriniai įvykiai, darbai, verslai. Kaimų pavadinimuose galima išskaityti dirvožemio apibūdinimą, kokie augalai augo, kokia pro šalį upė tekėjo. „Kiekvienas vietovardis yra kultūros paveldas, tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms“, – sakė pranešėja F. Kavoliutė.

Jai, kaip geografei, gražiausia vietovardyje tai, kad jame atsispindi gamtinė aplinka. Prie jos priderintas ūkininkavimas ir šimtmečius trukęs gyventojų sėslumas leido pažinti kiekvieną vietovės pėdą. „Štai Laumenai, Laumėnai, Laumaičiai, Laumaliai, Laumakiai, Laumiai susiję su dubesnėmis, slėnesnėmis, drėgnomis vietomis, kur, tikėta, gyvena laumės. Skaitydamas gyvenamųjų vietų vardus pajunti, kokie jautrūs gamtai buvo mūsų protėviai“, – pabrėžė mokslininkė.

Ir dabar nyksta kaimai. Ir dabar naikinami pavadinimai tų kaimų, kuriuose nelieka gyventojų. Jie išbraukiami iš registrų. F. Kavoliutė

Pasak kraštovaizdžiu maždaug nuo 1980 metų besidominčios mokslininkės, sovietmečiu Lietuvoje išnaikinta daugiau nei 4 000 istorinių, senųjų vietovardžių. Kaimų bendruomenių ir senųjų vietovardžių naikinimas vyko kartu su kolektyvizacija. Žemė buvo nacionalizuota, visi varyti į kolūkius, gyvenvietes. Naikinti gyvenamųjų vietų vardus pradėta 1968 metais.

Norėta naikinti kaimo pavadinimą, kartu ir bendruomenę, kad būtų galima kurti naują, socialistinę bendruomenę, neturinčią atminties. Ne visi rajonai vienodai nukentėjo. Kai kur buvo išnaikinta 300−400 kaimų, o kai kur tik 10−20, Kėdainių rajone – 74. Daug priklausė nuo skirtingo apgyvendinimo tankio, gyvenamųjų vietovių dydžio, ūkių skaičiaus juose, be to, ir nuo vietinės valdžios uolumo vykdyti centrinės valdžios nurodymus.

Pasak F. Kavoliutės, ir dabar nyksta kaimai. Ir dabar naikinami pavadinimai tų kaimų, kuriuose nelieka gyventojų. Jie išbraukiami iš registrų. Jei tokio kaimo žemė patenka (deklaruojama) gretimuose kaimuose gyvenančių žmonių nuosavybėn, sklypai registruojami kaip esantys naujųjų savininkų gyvenamuose kaimuose. Docentė sakė, kad būtina sustabdyti tokį vietovardžių naikinimą: „Juk prisimename ir lankome tremties vietas Sibire, tad kodėl nenorima prisiminti čia gyvenusių, bet išardytų bendruomenių, neleidžiama likti bent jų vardams?“ Docentė sakė, kad būtų gerai pakelėse kitokios spalvos ženklais lentelėse pažymėti išnykusius kaimus arba pažymėti juos kaimų autobusų stotelėse.

„Reiktų ieškoti būtų, kaip senuosius vietovardžius grąžinti į gyvenimą, juk tai mūsų ryšys su protėviais. Jei suvoktume senuosius vietovardžius kaip paveldą, turėtume tas gyvenvietes prisiminti. Įstatymuose, registruose reiktų įtvirtinti dar vieną statusą „ištuštėjusi gyvenamoji vieta“ arba „negyvenama vietovė, kurioje vykdoma ūkinė veikla“. Tuomet tokios vietovės atsirastų dokumentuose. Nors kaimų tuštėjimas gal ir nesustabdomas, bet galima išsaugoti bent vietovardžius“, – kalbėjo F. Kavoliutė.

Kiek gyvenviečių praradome?

Kėdainių rajonas sovietmetį išgyveno su vienokiais nuostoliais, kaimynai – su kitokiais. Palyginti Kėdainių rajone kaimų ir viensėdžių, o kartu ir vietovardžių buvo išnaikinta nedaug. Dabar kaimynai taip pat tvarkosi skirtingai. O kaip nuspręs tvarkytis Kėdainių rajonas? – kėlė klausimą F. Kavoliutė.

Kėdainių rajone sovietmečiu panaikintos 74 gyvenamosios vietovės, o 118 gyvenamųjų vietovių vardai liko neišbraukti (1989 m. duomenimis). 2011 m. be gyventojų likusių gyvenamųjų vietovių skaičius padidėjo iki 165.

Naujų namų ar kvartalų statybos – gera proga įamžinti nykstančių ar išnykusių kaimų vardus. Prie tų vardų išsaugojimo ar gaivinimo galėtų prisidėti ne tik statytojai, bet ir įmonių steigėjai, maisto produktų gamintojai.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!