GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Paaluonys  / Vaidos Petrilevičienės nuotr.

Tolimasis Paaluonys – jaunėjantis ir aktyvus kraštas

Vaida PETRILEVIČIENĖ - 12:58 Birželio 20d. 2019

Pastarąsias savaites kaip reta birželiui užsvilinusi oro temperatūra neretam gyvenimą net kiek apsunkina, mat prisijaukinti kaitrą, kai veikiau esame pripratę prie darganos, pavyksta toli gražu ne visiems. Tuomet atgaivos ieškoti vykstame į gamtą – kur laisvesnis ir labiau padūkęs vėjas, tankiau susiglaudę ir užuovėjon kviečiantys medžiai, gaivinamai telkšantis vanduo. Kur lėtesnis laikas, ir, rodos, net debesys tingesni... Tad automobilio prietaisų skydelyje regimų skaičių nustebinti, mat šis rodo net 34 laipsnius karščio (!), į gamtą traukiame ir mes. Tiesa, be pintinės su užkandžiais, be maudymosi kostiumėlių ir ne tingiam poilsiui, o… į pažintį!

Pažintį, kuri kaskart dovanoja vis kitus potyrius, žmones, vaizdus ir mintis.

Šįsyk keliaujame, ir Jus, skaitytojai, draugėn kviečiame, į dar vieną jaukų, kiek tolimą, tačiau jaunėjantį ir aktyvius žmones subūrusį Kėdainių krašto kampelį – Paaluonio kaimą.

Bendruomenės namų teritorijoje yra krepšinio aikštelė, sūpynės, treniruokliai. Pastato viduje įsikūrusi biblioteka, medicinos punktas ir erdvės renginiams ar užsiėmimams. V. Petrilevičienės nuotr.Strategiškai patogi vieta

Paaluonys yra kaimas, priklausantis Pernaravos seniūnijai, įsikūręs už poros kilometrų nuo magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Tolokai nuo miesto, tiesa? Tačiau, kaip vėliau išsišnekame su vietiniais gyventojais, ne tik Kėdainiai, bet ir Kaunas bei Ariogala, esanti Raseinių rajone, yra paaluoniškių traukos centrai. Mat strategiškai patogi gyvenvietės lokacija leidžia čionykščiams dirbti, pramogauti ar net mokytis minėtose vietovėse.

Ir būtent patogi vieta, tikėtina, yra džiugi pasekmė to, kad kaimas jaunėja, mat kaip sužinome jau vėliau, čia nestinga vaikučius auginančių, savo sodybas puoselėjančių ir ūkininkavimu užsiimančių šeimų.

Tačiau apie viską nuo pradžių ir iš vietinių gyventojų lūpų.

Treji darbo metai

Tam, kad geriau pažintume kaimelį, o ypač, kai tai ne kaimelis, o visas kaimas, į susitikimus kviečiame bendruomenės pirmininkus ar seniūnaičius. Šis kartas – ne išimtis, tad netrumpai keliavus į Paaluonio kaimą, bendruomenės namuose mus pasitinka pirmininkė Rasa Kuznecova.

Paaluonyje bendruomenė veikia jau 11-ka metų, o 3-ejus iš jų pirmininkės pareigas eina Rasa.

Jauna moteris, paklausta, kaipgi prasidėjo jos darbo kelias, atvira – kažkam tiesiog reikėjo to imtis.  

„Turbūt nelengvas darbas?“ – klusteliu.  „Ne, tikrai nelengvas“, – šypsosi Rasa.

Seniūnaitei Jolantai Katinienei ir bendruomenės pirmininkei Rasai Kuznecovai Paaluonyje tikrai yra ką veikti – šaunios moterys, talkinamos bendruomenės narių, buria vietinius į renginius, į užsiėmimus kviečia jų vaikus, o jei kažkam prireikia pagalbos – ir padeda. V. Petrilevičienės nuotr. Atviliojo meilė vaikams

Bendruomenės pirmininkė Ariogalos gimnazijoje dirba mokytojo padėjėja, o baigusi ji – anglų–vokiečių pedagogiką, tad darbas su vaikais Rasai nėra nei svetimas, nei sudėtingas.

Du savo vaikučius – 3-ejų ir 6-erių metukų – auginanti moteris pasakoja, jog pagrindinis projektas, kurio vedama ji ir pradėjo eiti pirmininkės pareigas, buvo noras užsiimti neformaliu vaikų švietimu.

„Mokslo metais su vietiniais vaikais, nuo 6-erių iki 18-ikos metų, renkamės kiekvieną šeštadienį. Susibūrimuose užsiimame viskuo – karpome, piešiame, sportuojame, žaidžiame ar žiūrime filmus. Tik vasarą nedirbame“, – pasakoja Rasa,

„O ar imlūs vaikai Paaluonyje ar nesunku juos suburti?“ – teiraujuosi.

„Nesunku visai. Užsiėmimuose jie lankosi noriai, šeštadieniais mūsų čia, bendruomenės namuose, visuomet būna pilna.

Šią vasarą vaikų tradiciškai laukia ir skautų stovykla, organizuojama jau šeštąjį kartą.

Iš Kauno atvyks skautų vadas Algimantas, užsiimsiantis su vaikais šešias dienas.  Stovykla skirta Kėdainių rajono vaikams, tačiau dažniausiai joje dalyvauja vietiniai paaluoniškiai. Tomis dienomis aš vaikus maitinu – vežu pusryčius, pietus ir vakarienę, – šypsosi Rasa. – Aš labai myliu vaikus. Jeigu ne darbas su jais, vargu, aš būčiau ėmusis šios veiklos.”

Moteris, priduria, kad kaime apskritai yra nemažai vaikučių, mat čia nestinga jaunų ūkininkaujančių šeimų.

Geba kepti bandeles

Be susibūrimų ir stovyklų vaikai Paaluonyje užsiima ir... bandelių kepimu. Taip taip, perskaitėte teisingai!

Čia pat, kur ir šnekučiuojamės su Rasa, bendruomenės namuose, rūsyje, yra kepyklėlė, kur vaikai ir jaunimas, esant progai, imasi bandelių kepimo. Juk net ne kiekviena šeimininkė drįsta kepti bandeles, mat reikia įgūdžių, kad šios pavyktų gardžios, tačiau jaunieji paaluoniškiai tai moka kuo puikiausiai!

„Per Agurkų šventę prie Pernaravos kiemelio mūsų keptų bandelių būna. Jau treji metai iš mūsų jų laukia, neleidžia nieko kito atvežti“, – juokiasi Rasa.

Kūrėja Irena Gailienė tapo aliejiniais dažais, piešia ant šilko ir apskritai – kuria grožį akims, kurį išvysti galima ir Kėdainiuose vykstančiose mišriose parodose. V. Petrilevičienės nuotr. Aktyvistų kraštas

Nemažiau dėmesio pirmininkė su bendruomenės nariais teikia ir visai šeimai skirtiems renginiams, kurių Paaluonyje taip pat netrūksta.

„Kaime gyvena labai aktyvūs žmonės. Maloniai nustebtumėte, jei atvyktumėte čia liepos 27-ąją, per Šv. Ignaco atlaidus, kur susirenka daugybė žmonių, tuomet ir tai, kiek pas mus jaunimo, pasimato. Tai labai senas, tradicinis renginys.

Viena mano kolegė, 63-ejų metų mokytoja pasakojo, jog dar būdama visai maža per šiuos atlaidus lakstė aplink berželius. Tai tikrai daugiau nei pusšimtį metų vykstantis renginys“, – pasakoja Rasa.

Tačiau tai nėra vienintelė šventė, kuri švenčiama bendruomenės būryje.

„Taip pat švenčiame Užgavėnes, šv. Velykas, šv. Kalėdas, kurios, žinoma, neapsieina be dovanėlių mažiausiems, turime šventę „Rudenėlis“, kaimynų šventę, rengiame susiėjimus prie arbatos, vakarones.

Kadangi kaime auga daug gabių vaikų, pasiekimus demonstruojančių įvairiose srityse, tai būna, kad surengiame jų solinius koncertus ar pasirodymus. Tokius šiemet turėjome jau du, – džiugiai pasakoja bendruomenės pirmininkė. – Nei minčių, nei susidomėjimo mums netrūksta, prisigalvojame ką veikti.”

Turi ir seniūnaitę

Tiek gyvenant mieste, tiek kaime, mums, žmonėms, atsiranda problemų. Tik dažniausiai gyvenant ten, kur geresnis susisiekimas ar daugiau žmonių, jos įveikiamos kiek lengviau, nei kad kaime. Tad Paaluonys, kaip ir kitos didesnės gyvenvietės, turi seniūnaitę. Šias pareigas metus laiko čia eina Jolanta Katinienė.

Tiesa, moterį tapti seniūnaite pastūmėjo ne kas kitas, o bendruomenės pirmininkė Rasa.

Šiuose kraštuose gimusi, augusi ir pati vaikus su vyru auginusi Jolanta džiaugiasi, jog Paaluonyse žmonės bendruomeniški ir geri, tad ir padėti šiems, kai to prireikia, moteriai malonu.

„Ar nesuklysčiau sakydama, kad kaime seniūnaitis yra žmogus, esantis arčiausiai gyventojų problemų, iššūkių?“ – teiraujuosi.

„Taip, galima taip sakyti“, – pritaria Jolanta, tam, kad galėtų eiti šias pareigas, išklausiusi specialius mokymus ir įgijusi pažymėjimą. – Jeigu žmogus kažkuo pasiskundžia – sureaguoji. Važiuoji, klausi, aiškiniesi ir ieškai sprendimo.

Tiek bendruomenės pirmininkė, tiek aš ar kiti bendruomenės nariai, dirbame todėl, kad visi savi ir norisi vieniems kitus palaikyti. Juk galų gale, tai yra visuomeninis darbas, tad daug ką darome iš idėjos, dėl kaimo žmonių gerovės. Štai ir per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną mano sūnus, akordeonininkas Lukas Katinas, drauge su savo grupe – akordeonininkų trio „INDEED“ – atvyko į Paaluonį ir padovanojo gyventojams koncertą. Kad žmonėms būtų gera, kad kažkokia pramoga būtų.“

Albina Mačanskienė bibliotekininke Paaluonyje dirba jau 21-erius metus. Moteris knygas ne tik išduoda, tačiau, jei prireikia, nesibodi bibliotekos pasiekti negalinčiam žmogui ir į namus skaitinių nunešti. V. Petrilevičienės nuotr. Pelnytas apdovanojimas

Tačiau seniūnaitė toli gražu ne tik visuomenine veikla užsiiminėja – moters namie laukia didelis ūkis.

Per trisdešimtį metų Jolanta su vyru Augiu, kaip pati sako, išbandė kone visas ūkio sritis, tačiau dabar yra apsistoję ties augalininkyste.

Darniai ir sėkmingai vedamas ūkis jau spėjo pelnyti ir svarbų įvertinimą – 2017-aisiais metais konkurse „Metų ūkis“ Katinų ūkis užėmė garbingą trečiąją vietą visame rajone.

Dainingas kraštas

O koks gi kaimas be dainininkų? Džiugu, kad ir čia Paaluoniškiai turi kuo pasidžiaugti, mat už muzikinius reikalus šiame krašte atsakingas meno vadovas Zenonas Brazinskas.

Iš Vilainių kilęs ir muzikai neabejingas vyriškis, pats jau dvylika metų muzikuoja, o tiksliau – groja armonika kapeloje „Daumantų muzikantai“.

Simboliška, tačiau net šešis vaikus su žmona išauginęs vyriškis buria muzikinius kolektyvus, kurių pasirodymais vėliau džiugina bendruomenių šventėse ar kitokiuose renginiuose susirinkusius žmones.

„Muzikinius kolektyvus turiu Langakiuose, Pernaravoje ir Paaluonyse. Na, tiksliau,

Paaluonyse kolektyvas šiuo metu kiek išsibarstęs, tačiau esant reikalui, nesunkiai galima jį surinkti“, – juokiasi Zenonas.

Bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad Zenonas, kone per vieną dieną galintis paruošti puikią programą, yra neatsiejamas nuo nei vienos Paaluonyje vykstančios šventės.

„Renginių be šio žmogaus pas mus nebūna!“ – šypsosi bendruomenės pirmininkė Rasa.

V. Petrilevičienės nuotr.Atsipalaidavimui – kūryba

Įėjus į bendruomenės namus, negalima nepastebėti spalvingų ir dailių salės sienas puošiančių, aliejiniais dažais tapytų, paveikslų. Pasirodo tai – Irenos Gailienės, Paaluonio tautodailininkės darbai. Džiugu, jog turiu galimybę pabendrauti ir su ja.  

Moteris pasakoja, jog ji ne tik tapo aliejiniais dažais, tačiau taip pat piešia ant šilko, pradėjo kurti karpinius.

„Ar seniai kuriate?“ – klausiu Irenos.

„Žinote, kaip būna – kūryba atsiskleidžia dar vaikystėje, tačiau kai suaugi, tam lieka vis mažiau laiko, atsiranda šeima, gimsta vaikai, tad tam ir atsiduodi.

Tačiau pastaraisiais metais vėl pradėjau kurti, nes labai norėjosi save realizuoti“, –pasakoja Irena.

Tiesa, nors tiek laiko, kiek norėtųsi, moteris kūrybai skirti negali, tačiau kai kažko labai nori, visuomet randa tam galimybių.

„Mano laikas suplanuotas, kadangi su vyru turime nemažą ūkį, tačiau, kad galėčiau užsiimti tuo, kas teikia malonumą, keliuosi anksti ryte, nes geriausios idėjos, kaip žinia, gimsta naktį. Tad kūryba užsiimu anksti, ramiai, kai niekas netrukdo“, – šypsosi malonioji Irena.

Moters darbais įprastai galima pasigrožėti Kėdainiuose vykstančiose mišriose  parodose.

Kadaise senolių statytas ir laiko jau paženklintas kaimo kryžius. V. Petrilevičienės nuotr. Ar knygą dar myli?

Paaluonyse veikia ne tik bendruomenės namai, tačiau ir kitos, vietinių gyventojų būtį lengvinančios įstaigos. Štai, pavyzdžiui, medicinos punktas ir biblioteka.

Būtent su bibliotekininke Albina Mačanskiene, šiame darbe dirbančia jau 21-erius metus, nusprendėme pasišnekučiuoti.

„Pastebėjau, kad čionykščiai žmonės yra sėslūs. Ar jums, savu laiku, nekilo noras pabėgti kitur, į didesnį miestą?“ – teiraujuosi Albinos.

„Buvau pabėgusi, baigiau universitetą, padirbau kituose miestuose, bet meilės suviliota grįžau“, – šypsosi Albina.

„O ar mėgsta skaityti žmonės Paaluonyse? Ar vertina knygą?“ – klausiu.

„Skaitančiųjų yra, tik turbūt dažniau tų, kurie anksčiau, kol augino vaikus, neturėjo tiek daug laiko, tad dabar, išėjus į pensiją, pradeda skaityti.

Yra ir tokių, kuriems knygeles į namus nunešu pati, mat dėl sveikatos problemų bibliotekos pasiekti jie negali, – pasakoja geraširdė Albina. – Gaila, tačiau mažiausiai skaito paaugliai. Pradinukai tai dar dar, jie imlūs, turi sąrašiuką, kokias knygeles reikia perskaityti, bet paauglių sulaukiu vis rečiau. Jiems, tikėtina, pakanka interneto.

Tiesa, Paaluonio bibliotekoje yra ne tik knygų, žurnalų, laikraščių, tačiau ir žmonėms neretai prireikiančių kompiuterių, kopijavimo ir skanavimo aparatas.“

Gražioji „Vėtra“

Negaliu nepaminėti, jog šiame kaime, visai šalia gyvenvietę juosiančio miško, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Vėtra“.

Labai gaila, tačiau karštą dieną šeimininkų ar bent prižiūrėtojų joje rasti nepavyksta, tad papasakoti daugiau negaliu. Tačiau kaip bebūtų, giriu išpuoselėtą aplinką, kurią akies krašteliu teko pamatyti, kol sodyboje ieškojau gyvybės.

Simbolika…

Paaluonys, kaip ir kiekviena gyvenvietė, kiekvienas žmogus ar laiko net nesendintas pastato kampas, kaupia savyje istorijas ir nuostabius prisiminimus. Gaila, tačiau aplankyti tiek žmonių, kiek norėtųsi, neleidžia fizinės galimybės ir karštis.

Kaip bebūtų, pasivažinėjus po kaimelį ir akimis atsisveikinant su dailiai išpuoselėtomis sodybomis bei naujai regėtais horizontais, vienoje iš gatvelių pamatau gandralizdį. Ne tuščią, o su gyventojais!

Laimei, turiu galimybę regėti nuostabų gamtos vaizdą – gandrą, maitinantį tris mažus gandriukus. Taip meiliai ir atidžiai dalinantį kiekvienam priklausančią porcijos dalį. Stebiu ir grožiuosi.

Mintyse tuojau iškyla asociacija – galbūt šis gandras, kurį spėjau pastebėti, yra tarsi simbolis šios gražios ir darnios gyvenvietės?

Gyvenvietės, kurioje, ne kaip jau dažna sparčiai nykstančiuose kaimuose, vis dar skamba vaikų juokas, o bendruomenė jaunėja ir didėja.

Sėkmės jums, mieli paaluoniškiai!

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!