GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Dotnuviškė Vanda Kuprytė-Baturienė, buvusi aktyvi ir energinga bei nenuilstanti senjorų veiklos ir užimtumo organizatorė, dar ir dabar dažnam įdomias istorijas pasakoja apie savo jau daugelį metų išnykusią gimtinę ir jaunystės dienas praleistas tėviškėje.  / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Prisiminimuose – išnykusių kaimų vaizdas

Džestina BORODINAITĖ - 11:53 Rugpjūčio 22d. 2019

Esame įpratę klausytis didžių istorijų apie šalis, jų kovas, karvedžius ir vadovus. Skaitydami istorines knygas sužinome, kas itin reikšmingų įvykių apsuptyje kūrė, o kas tuo pačiu metu bandė griauti. Tačiau pačios įdomiausios ir vertingiausios istorijos – žmonių, kurie tame įvykių sūkuryje gyveno.

Dotnuviškė Vanda KUPRYTĖ-BATURIENĖ, buvusi aktyvi ir energinga bei nenuilstanti senjorų veiklos ir užimtumo organizatorė, dar ir dabar dažnam įdomias istorijas pasakoja apie savo jau daugelį metų išnykusią gimtinę ir jaunystės dienas, praleistas tėviškėje.

82-ejų metų amžiaus senjorė, gimusi ir savo vaikystę praleidusi jau išnykusiame Bakšiškių (Bakšių) kaime, sutiko supažindinti su net keturiais: Bakšiškių, Barsukinės, Vitaragių ir Mantviliškio II, išnykusiais kaimais ir su nenumaldomu noru išsaugoti jų atminimą ateities kartoms.

Neberado nieko

1963 metais iš gimtinės į netoliese esantį kaimą persikėlusi Vanda dar dabar, lyg tai būtų buvę vakar, prisimena savo tėviškę ir joje praleistas dienas.

„Mano gimtinės, Bakšių, ir kitų trijų minėtųjų kaimų jau ilgą laiką nėra. Maždaug 1963–1964 metais atvykę į gimtuosius namus neberadome nieko: nei šunelio, nei katinėlio, nei sodybų.

Vaizduotės reikėjo, nes lygiuose laukuose sunku buvo atrasti kokį nors objektą, kuris galėtų simbolizuoti, kad kažkada čia buvo gausiai gyvenamas kaimas.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl kaimai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, – tuo metu buvo reikalinga dirbama žemė. Kita priežastimi galima įvardinti daugelio žmonių pasitraukimą į miestą. Vieni kaimų gyventojai pokario metais buvo išvežti į Sibirą, kiti pabėgo į miškus, dar kiti išsibarstė po miestus ir miestelius.

Ilgainiui paliktos sodybos viena po kitos išnyko, o melioratoriai galutinai pakeitė apylinkių išvaizdą“, – pasakoja į nostalgiškus gimtojo krašto prisiminimus nusikėlusi senjorė.

Tėvų sodyba – prie Krakių

Pasak Vandos, buvo ir tokių, kurie spėjo savo medinius namelius parduoti.

„Mano pačios tėvų sodyba dabar prie Krakių perkelta. O namas, kuriame šiuo metu su vyru gyvename, pastatytas iš mano tėvų svirno lentų.

Išnykusių kaimų teritorijoje buvo paliktas tik vienas vienintelis namas, kuriame dar iki šiol gyvena vyras. O liko jis, nes namas buvo mūrinis ir nugriauti jį nebuvo taip paprasta“, – tikina garbaus amžiaus moteris.

82-ejų metų amžiaus senjorė, gimusi ir savo vaikystę praleidusi jau išnykusiame Bakšiškių (Bakšių) kaime, šiemet išleido keturių išnykusių kaimų atminimui skirtą šimtmečio kalendorių 2020 metams. Algimanto Barzdžiaus nuotr.Pasistatė gryčiukę

„Už visa tai turiu padėkoti tuo metu buvusiam Mantviliškio bendruomenės pirmininkui. Tuo metu, man dar dirbant ligoninėje, jis atvyko manęs aplankyti pabrėždamas, jog šį vakarą yra būtina susitikti.

„Šiandien suplanavau su tavimi pasimatymą. Po darbo eisime į kavinę, reikia rimtai pasikalbėti“, – pabrėžė pirmininkas.

Kavinėje gurkšnodami arbatą ir užkandžiaudami barankomis kalbėjomės apie dėl sodybų naikinimo kaimuose priimtus sprendimus.

„Nuspręsta, kad tavo tėvų ūkiniai pastatai netrukus bus nugriauti. Mediena bus panaudota kiaulidėms statyti. Nuvažiavęs apžiūrėjau ir manau, kad iš tų ūkinių pastatų medienos išeitų pastatyti nemažą gryčiukę, kurioje galėtum gyventi“, – įtaigiai šnekėjo pagelbėti man norėjęs pirmininkas.

Taip ir padarėme. Vos per vieną dieną nugriovėme svirną, medieną parsivežėme į dabartinę mūsų gyvenamąją vietą ir gavę leidimą pradėjome statybas“, – atliktu darbu lyg žygdarbiu pasidžiaugė senjorė.

Kilo noras susiburti

Po visų pastarųjų įvykių vis dažniau savo gimtąjį kaimą pradėjusiai sapnuoti bakšiškietei ilgainiui kilo noras dar kartą apsilankyti tėviškėje. Tik tai Vanda norėjo padaryti ne viena. Drauge moteris norėjo pakviesti ir kitus išnykusių kaimų gyventojus.

„Dažnai vis keistesnėse aplinkose sapnuodavosi gimtasis kaimas. Atsirasdavau tai rūsyje, tai kamine ar dar kokioje nors negyvenamoje vietoje. Kilo noras vėl sugrįžti į gimtinę ir dar kartą viską pamatyti savo akimis. Gavusi išnykusių kaimų teritorijoje išlikusio mūrinio namo savininko telefono numerį, susisiekiau norėdama pasitarti dėl galimo suorganizuoti susitikimo.

Labai norėjau sukviesti visus dar likusius gyvus iš išnykusių kaimų kilusius žmones ir bent trumpam grįžti į savo tėviškę pasėdėti ant gimtosios žemės“, – apie didį norą susiburti ir visiems išnykusių kaimų gyventojams dar kartą apsilankyti jų gimtinėje kalba Vanda.

Susirinko 70 gyventojų

Ir štai, nenuilstančiosios Vandos, iki pensijos dirbusios pašto viršininke, iniciatyva buvo suorganizuotas susitikimas.

Vanda sugebėjo surasti net 70 išnykusių kaimų gyventojų, kaip ir senjorė, panorusių dar kartą pabūvoti tėviškėje.

„Dotnuvos bažnyčioje užsakiau šv. Mišias už išnykusių kaimų žmones. Po jų tik atsidariusioje Dotnuvos valgykloje visi susirinkome papietauti. Labai džiaugiuosi, kad į susitikimą, kuris buvo organizuotas 2002 metais susirinko visi žadėję tai padaryti.

Dar dabar prisimenu, kaip visi kartu smagiai leidome laiką. Kiek daug kalbų, kiek atsiminimų, kiek įvairiausių įspūdžių tuo metu buvo. Tokio jausmo turbūt gyvenime nebepatirsiu.

Senjorė pasidžiaugė po susitikimo pradėtais įgyvendinti išnykusių kaimų įamžinimo darbais. Pirmasis tokių – keturių išnykusių kaimų teritorijos centre pastatytas paminklinis akmuo su visų išnykusių kaimų pavadinimais ir sodybų savininkų pavardėmis. Aut. past.

Susitikimo metu visi prisistatėme kas kur dabar gyvena, kur buvo jų tėviškė, kaip jų tėvus pravardžiavo ar kokias pravardes patys turėjome. Kalbėjomės apie tai, kaip visa aplinka atrodė, kokie medžiai, kokie krūmai ar kitokie augalai augo. Užtraukėme visi ir dainų, kurias dar mūsų tėvai dainuodavo.

Po minėtųjų pietų keliavome į išnykusių kaimų teritoriją“, – apie surengtą susitikimą su išnykusių kaimų gyventojais užsimena Vanda.

Širdis džiaugėsi

Senjorė pasidžiaugė ir po susitikimo pradėtais įgyvendinti išnykusių kaimų įamžinimo darbais.

„Pirmasis tokių – keturių išnykusių kaimų teritorijos centre pastatytas paminklinis akmuo su visų išnykusių kaimų pavadinimais ir sodybų savininkų pavardėmis. O akmuo atrastas ne atsitiktinai. Tai mums visiems labai gerai pažįstamas, netoli miško pūpsojęs riedulys, ant kurio žaisdavome, nuo kurio šokinėdavome.

Sulaukę rudens, kada ūkininkai nuėmė laukuose derlių, 12-kos tonų akmenį, į pagalbą pasitelkę sunkiasvores mašinas, atvežėme į norimą vietą. Pavasarėjant ant akmens išgraviravome gyventojų pavardes ir išnykusių kaimų pavadinimus.

Neslėpsiu, širdis tikrai be galo džiaugėsi šiuo atliktu didžiu darbu“, – akcentuoja Vanda.

Ketino rašyti

Prieš daugelį metų Vanda apie Dotnuvą pradėjo rinkti senų žmonių pasakojimus ir sukaupusi pakankamai medžiagos ketino parašyti knygą apie tarpukario miestelį ir jo žmones.

Nors to Vandai padaryti nepavyko, tačiau moteris rankų nenuleido. Turimos informacijos nepagailėjo apie išnykusius kaimus mūsų rajone rašančiai žurnalistei.

Išleido kalendorių

O šiemet senjorė ir pati sėk­mingai išleido keturių išnykusių kaimų atminimui skirtą šimtmečio kalendorių 2020 metams.

„Kai labai nori, viską galima padaryti. Anksčiau niekada nebuvau galvojusi apie panašų leidinį, kaip kad kalendorius.

Tačiau vienų šv. Kalėdų proga iš mūsų bendruomenės pirmininko gavau dovanų Dotnuvos bendruomenės kalendorių. Jame kiekvienas mėnuo atspindi būtent to laikotarpio dirbamus darbus, religines ar valstybines šventes.

Pavyzdžiui, liepos mėnesį publikuojama nuotrauka, kai dot­nuviečiai gieda himną, rugsėjį – keliaujantys į mokyklėlę vaikai. Tada ir pagalvojau, kodėl neišleidus ir man panašaus leidinio, tik ne apie dabartį, o apie būtent man brangius išnykusius kaimus. Nieko nelaukusi ėmiausi darbo.

Pradėjau rinkti nuotraukas. Netrukus atsirado aibė žmonių, anksčiau gyvenusių išnykusiuose kaimuose, kurie tų nuotraukų turėjo. Iš viso per ganėtinai trumpą laiką surinkau nemažą krūvelę fotografijų. Iš jų atrinkti pačias pačiausias buvo nelengva.

Nuotraukas kalendoriuje

stengiausi dėti ne atsitiktinai. Kurį mėnesį kuri nuotrauka buvo daryta, į tą laikotarpį ji ir įdėta. Kalendorių 2020 metams sudariau ir sėkmingai šiemet, Tėvo dienos proga, išleidau“, – tikina Vanda.

Ne vienerių metų, o šimtmečio

Senjorė pabrėžia, kad jos išleistas kalendorius ne visai toks pats, kaip kad gautas dovanų.

„Bendruomenės kalendorius – tik vienerių metų, o aš išleidau šimtmečio kalendorių, kuriame publikuojamos nuotraukos padeda atvaizduoti įvykius, vykusius net ir prieš 100 metų.

Taip pat mano leidinyje pažymėtos visos svarbiausios valstybinės ir religinės šventės. Kalendoriaus viršelis reprezentuoja vietą, kurioje šiuo metu stovi visus keturis išnykusius kaimus įamžinantis paminklinis akmuo.

Taip pat jame pateiktas visų anais laikais stovėjusių sodybų planas“, – trumpai apie savo leidinį užsimena Vanda.

Nei vienos dienos daugiau

Pasirodo, 61-erius metus kartu su vyru bendro gyvenimo keliu einanti Vanda spėjo ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs kaip reikiant pagyventi.

Prieš daugiau nei porą dešimtmečių į pensiją išėjusi Vanda darbe nepraleido nė vienos dienos daugiau.

„Daugelis klausė, kodėl taip staigiai išėjau, o atsakymas paprastas. Visų pirma, norėjau pagyventi dėl savęs, visų antra – dėl valstybės ir galiausiai – dėl giminių.

Dėl savęs, nes norėjau būti laisva. Dėl valstybės, nes norėjau užleisti savo darbo vietą jaunesnei, du vaikus auginančiai mamai, kuriai darbas tuo metu buvo tikrai itin reikalingas.

Dėl giminių, nes kada manęs nebebus, kad neieškotų pas mane jokio turto, aš jo neturiu“, – pabrėžė moteris.

Spėjo ir dėl savęs pagyventi

„Būdama jaunesnė mėgdavau siuvinėti. Daug savo išsiuvinėtų paveikslų padovanojau slaugos namams, keletas mano darbų iškeliavę ir į užsienį, į Lenkiją, į Čikagą.

Yra tekę ir nemažai pakeliauti. Aplankiau beveik visas socialistines šalis ir, kas svarbiausia, jog mano vyras niekada tam neprieštaravo. Prisipažinsiu, nereikėjo man tais laikais nei plaukų dažyti, nei nagų lakuotis. Labiausiai už viską rūpėjo nuvykti ar tai į Bulgariją, ar tai į Rumuniją, o gal į Vokietiją.

Turėjau labai supratingą dukrą, kuri mane visur išleisdavo, tačiau daugiau keliauti galėjau tik pradėjusi dirbti pašto viršininke. Kol dirbau ligoninėje, galimybės buvo labai ribotos“, – pasakoja turiningai savo gyvenimą pragyvenusi Vanda.

Organizavo ekskursijas

„Mėgdavau organizuoti ekskursijas. Surinkdavome kone 47 žmonių kompaniją, su kuria per ganėtinai trumpą laiką apvažiavome beveik visas žymiausias Lietuvos vietas“, – patikino senjorė.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!