GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Lančiūnava   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Lančiūnava: savų gyventojų kruopščiai išpuoselėtas kaimas

Džestina BORODINAITĖ - 13:07 Rugpjūčio 19d. 2019

Šiandien lankomės Vilainių seniūnijoje įsikūrusiame, 13 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kėdainių nutolusiame, o istoriniuose šaltiniuose dar 1587 metais paminėtame Lančiūnavos kaime. Tai – kaimas, kuriame, anot aktyvios Lančiūnavos bendruomenės centro narės, dirbančios Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus renginių organizatore Lančiūnavoje, netrūko šviesių, gabių ir mokytų žmonių, aktyvios veiklos bei kultūrinių renginių. 

Pagrindinis variklis – projektai

Na, o dabar, Lančiūnava ir jos gyventojai labiausiai džiaugiasi metai iš metų puoselėjamomis tradicijomis bei kasmet bendruomenės iniciatyva rengiamais projektais.

Jolantos Vasilienės nuomone, dabar Lančiūnava ir jos gyventojai labiausiai džiaugiasi metai iš metų puoselėjamomis tradicijomis bei kasmet bendruomenės iniciatyva rengiamais projektais. Algimanto Barzdžiaus nuotr. „Nors po bendruomenės įkūrimo kone 10-metį veikla centre nebuvo aktyviai plėtojama, tačiau dabar projektai – pagrindinis mūsų bendruomenės variklis. 

Neslėpsiu, iš pradžių, tik įsikūrus, paramos tiek, kiek gauname dabar, neturėjome, todėl gyventi nebuvo lengva. Žinoma, ko labiausiai reikėjo, tuo pasirūpindavome, bet didelių pastangų nebuvo dedama. Tačiau su laiku situacija vis gerėjo. 

Europinio masto projektus intensyviai pradėjome rengti tik nuo 2014 metų. Dėl gauto finansavimo įgyvendinome didžiausius tikslus, tai – susitvarkėme bendruomenės centro patalpas, įkūrėme Lančiūnavos kepyklą bei laisvalaikio erdvę mažiesiems. 

O dabar laukiame lauko treniruoklių suaugusiesiems. Jie papildys mūsų vaikų žaidimų aikštelę. Laisvalaikio erdvė bus prieinama ne tik mažiausiesiems, bet ir juos atlydėjusiems tėveliams, seneliams ar močiutėms. 

Taip pat kiekvieną kartą prisijungiame ir dalyvaujame Žemės ūkio ministerijos organizuojamuose projektuose. 

Kasmet Lančiūnavos bendruomenėje parengiami 2–3 projektai. Visą laiką stengiamės, kiek tik beišgalime, plėstis. Norisi, kad mūsų Lančiūnavoje netrūktų darnos, geranoriškumo ir kad nors kiek panašėtume į gyvenvietę“, – pagrindinius per bendruomenės gyvavimo laikotarpį įgyvendintus projektus pristatė Lančiūnavos bendruomenės centro aktyvistė Jolanta Vasilienė.

Nors po bendruomenės įkūrimo kone 10-metį veikla centre nebuvo aktyviai plėtojama, tačiau dabar projektai – pagrindinis mūsų bendruomenės variklis. Europinio masto projektus intensyviai pradėjo rengti tik nuo 2014 metų. Gauto finansavimo dėka įgyvendinome didžiausius tikslus, tai – susitvarkėme bendruomenės centro patalpas, įkūrėme Lančiūnavos kepyklą bei laisvalaikio erdvę mažiesiems.  J. Vasilienė

Lančiūnavos bendruomenės centro narė Irena Paragienė patikino, jog seniau kaime netrūko šviesių, gabių ir mokytų žmonių, aktyvios veiklos bei kultūrinių renginių. Algimanto Barzdžiaus nuotr. „Kiek žmonių, tiek nuomonių“

Pasirodo, bendruomenėje vykdomų projektų dėka yra gražinama ne tik kaimo išvaizda, bet kartu visokeriopai siekiama skatinti ir lančiūnaviečių aktyvumą, ką padaryti pasak J. Vasilienės, tikrai nėra lengva. 

„Kaip ir visose kitose bendruomenėse, taip ir mūsiškėje atsiranda visokių žmonių, tiek ir aktyvių, tiek ir pasyvesnių. 

Nors didžioji dalis lančiūnaviečių nori prisidėti prie bendruomenėje vykdomų pokyčių ar veiklos bei užsiėmimų, tačiau visada atsiranda ir tokių, kurie vis tik nėra atliekamais darbais patenkinti. 

Kaip dažnai yra sakoma: „Kiek žmonių, tiek nuomonių.“ Todėl dažniausiai imamės tikslingiausio bei daugiausia bendruomenės narių pasisakymo „už“ sulaukusio sprendimo“, – pabrėžia Jolanta.

Bendruomenėje – 57 nariai

Šiemet 16 metų sukaktį švęsiančioje bendruomenėje – 57 nariai. Iš viso visoje Lančiūnavos teritorijoje – kiek daugiau nei pusšešto šimto gyventojų. 

I. Paragienė didžiuojasi itin atsidavusiais, prie vykdomų bendruomenės veiklų, renginių ar kaime tęsiamų tradicijų mėgstančiais prisidėti lančiūnaviečiais. O tradicijų Lančiūnavos kaime tikrai netrūksta. 

 Į Lančiūnavą su vyru Juozu iš Rumšiškių krašto atsikėlusiai, pedagoginį institutą tuo metu vos spėjusiai baigti Stasei Žuklevičienei didžiausias skaudulys – dvi šiame kaime uždarytos mokyklos. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Tęsiamos tradicijos

„Džiugu, kad kaime turime tradicijų. Jos, aktyvių bendruomenės narių iniciatyva, yra ir kuriamos, ir tęsiamos. 

Pati naujausia – himno giedojimas šalia paminklinio Lančiūnavos akmens, prie kurio lančiūnaviečiai susirenka ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, ir kitomis šaliai svarbių valstybinių ir tautinių švenčių dienomis.

Taip pat kiekvienais metais šioje bendruomenės gyventojų pamėgtoje susitikimų aikštelėje yra puošiama kalėdinė eglutė. Prie jos ištikimiausi lančiūnaviečiai sutinka ir Naujuosius metus. 

Be to, svarbu paminėti, jog kiekvieną sekmadienį Lančiūnavos bažnytėlėje aukojamos mišios. 

Nors džiaugiamės kaime turėdami naujai besikuriančių jaunų šeimų, tačiau liūdna dėl to, jog su neseniai čia atsikėlusiais, giminystės šaknų neturinčiais bei prie tradicijų puoselėjimo mūsų kaime neprisidedančiais naujakuriais neturime per didelio vienybės jausmo“, – akcentuoja Irena.

Šiuo metu Lančiūnavoje atliekami kaimo bažnytėlės restauracijos darbai. Keturių ūkininkų bei parapijoje besilankančių dėka remonto darbams buvo surinkta daugiau nei 8000 eurų. Aut. past.

Sugrįžta į praeitį

Pradėjusi pasakoti dabartinę kaimo situaciją Irena baigdama pokalbį užsimena ir apie Lančiūnavos praeitį.

„O kažkada Lančiūnavoje turėjome nuostabaus grožio dvaro rūmų sodybą su parku. Kiek teko matyti, asmeniškai man, didžiausią grožį dvaro rūmų ansamblio pastatai skleisdavo ankstyvą pavasarį bei rudenį. 

Rūmai buvo tikrai įspūdingi, gaila, dabar – visiškai neprižiūrimi. Bendruomenė net nenutuokia, kam dabar dvaro rūmai ir visa jam priklausanti teritorija priklauso“, – sugrįždama į prisiminimus skaudulingai apie esamą dvaro sodybą užsimena lančiūnavietė.

Daug iššūkių gyvenime patyrusi D. Minkevičienė – kaimo auksarankė, sugebanti ne tik pinti, bet ir tapyti bei iš skiaučių nuostabias aplikacijas kurti. Algimanto Barzdžiaus nuotr. Didžiausias skaudulys – uždarytos mokyklos

O į Lančiūnavą 1975 metais iš Rumšiškių krašto atsikėlusiai, pedagoginį institutą tuo metu vos spėjusiai baigti Stasei Žuklevičienei didžiausias skaudulys – dvi šiame kaime uždarytos mokyklos. 

„Lančiūnavos mokykla nepriklausomybės metais – viena pirmųjų Lietuvoje. Ir skaudžiausia gal ne dėl to, kad ugdymo įstaigos uždarytos, bet dėl to, jog nežinome, koks likusių ugdymo įstaigos pastatų likimas. Mes visi labai tikimės, kad šios patalpos ilgainiui bus tinkamai išnaudos“, – viliasi Stasė.

Net 37 metus pedagoginį darbą Lančiūnavoje išdirbusi pedagogė tais laikais spėjo dar veikiančiose mokyklose išmokyti net dvi lančiūnaviečių kartas.

Gyventi gera

„Na, o pasidžiaugti galima palaipsniui vis gražėjančiu kaimu. Tiek daugiabučių, tiek ir individualių namų kiemai – labai prižiūrimi.

Asmeniškai man čia gyventi labai gera. Lančiūnava – tai bendruomenė, kurioje gyvena draugiški, geri žmonės. 

Didžiuojamės ir mūsų krašto ūkininkais: Vidmantu Kvedaru, Vidmantu Girdzijausku, Alfonsu Galiniu, Vytautu Muzniku. O kam patinka kultūriškumas, nestinga Lančiūnavoje ir to. Vis dažniau organizuojame keliones į teatrą. Dabar itin pamėgtas – Panevėžio muzikinis teatras“, – pagrindinius lančiūnaviečių pomėgius vardija Lančiūnavoje daugiau nei pusę savo gyvenimo spėjusi praleisti S. Žuklevičienė.

Šiemet 16 metų sukaktį švęsiančioje bendruomenėje – 57 nariai. Iš viso visoje Lančiūnavos teritorijoje – kiek daugiau nei pusšešto šimto gyventojų. Aut. past.

Lančiūnavos tuometinių kultūros namų ir orkestro vadovo pareigas ėjusio A. Galinio nuomone, Lančiūnava – labai kruopščiai prižiūrėtas ir tikrai dar tebegyvuojantis kaimas, tačiau, kaip bebūtų gaila, veiklos su laiku čia vis tik mažėja.  Algimanto Barzdžiaus nuotr. Gali skaityti naujausias knygas

Lančiūnava dar vis turi pieno supirkimo punktą, vaikų darželį, parduotuvę, bendruomenės centrą. Kaime veikia ir bibliotekėlė. 

„Labai noriu pasidžiaugti mūsų kaimo bibliotekininke Vilija Giedraitiene. Tai labai nuoširdi, maloni ir itin atsidavusi savo darbui ir dėl bendruomenės gyventojų besistengianti moteris. 

Tik jos dėka Lančiūnavos kaimo žmonės gali skaityti naujausias knygas, kurias Vilija atgabena net iš Kėdainių miesto bibliotekos. Taip pat labai dažnai mūsų bibliotekos skyriuje Vilijos iniciatyva rengiamos įvairios parodėlės. 

Nė neabejodama galiu teigti, kad tai mūsų kaimą vis dar tebešviečianti asmenybė“, – įdomią istoriją apie atsidavusią kaimo bibliotekininkę ir jos atsidavimą darbui pasakoja S. Žuklevičienė.

Grįžo

Nuo 1992 metų grūdines kultūras ir cukrinius runkelius pradėjęs auginti Alfonsas Galinis Lančiūnavoje ir gimė ir užaugo. Šiandien Alfonso ūkis apima 600 hektarų nuosavos ir 150 hektarų nuomojamos žemės. Joje ūkininkas dirba su sūnaus pagalba. 

Trumpam su šeima kaimą spėjęs palikti ūkininkas vis tik grįžo į Lančiūnavą ir buvo pirmasis lančiūnavietis, savo namą pastatęs kolektyvinių sodų teritorijoje. Nuo tada ši bendrija oficialiai tapo Lančiūnava.

„Anais laikais vietoje, kur dabar stovi mūsų gyvenamasis namas, ir visoje teritorijoje aplink, buvo kolektyvinių sodų teritorija. Grįžęs į tėviškę, artimą mano širdžiai vietą, labai norėjau pasistatyti namą ir su šeima laimingai gyventi, tačiau tuo metu Lančiūnavoje nebuvo leidžiama statyti individualių gyvenamųjų namų. Gyventi buvo siūloma tik daugiabučio tipo namuose, todėl pradėjau dairytis sklypo kitose seniūnijose, ko ilgai daryti neprireikė. 

Vis tik geranoriškai pasitarę su specialistais gavome leidimą pasistatyti namą kolektyvinių sodų teritorijoje su ta sąlyga, jog sklypas apimtų 10 arų teritoriją, o namas būtinai būtų dviejų aukštų. 

Na ir ką, vargais negalais 1970 metais būtent tokį namą, kokio buvo reikalauta, ir pastatėme. Ir tai buvo pirmas namas Lančiūnavos kolektyvinių sodų teritorijoje, kuri nuo tada oficialiai tapo Lančiūnava“, – apie įsikūrimą ir namo statybas Lančiūnavoje kalba Alfonsas.

Veiklos mažėja

Lančiūnavos tuometinių kultūros namų ir orkestro vadovo pareigas ėjusio A. Galinio nuomone, Lančiūnava – labai kruopščiai prižiūrėtas ir tikrai dar tebegyvuojantis kaimas, tačiau, kaip bebūtų gaila, veiklos su laiku čia vis tik mažėja.

„Vakarais mėgstu pavaikštinėti po kaimo gatves ir praeidamas ilgainiui pastebiu vis tylesnį ir ramesnį kaimo vaizdą. 

Anksčiau Lančiūnava šurmuliavo. Visur degdavo šviesos, sporto salėje girdėdavosi triukšmas, kultūros namų salėje kiekvieną vakarą vykdavo repeticijos. Veiklos tikrai netrūko. Net nebūtume pagalvoję, kad gali taip nutikti, nes Lančiūnava strategiškai patrauklioje vietoje. O, mano nuomone, priežastis paprasta. Kaime nėra darbo arba siūlomas darbas – prastai apmokamas“, – pabrėžia kaimo šurmulio pasigendantis ūkininkas, tačiau, nepaisant to, tikina, kad ir dabar iniciatyvių žmonių kaime atsiranda: „Sodybų ir daugiabučių aplinka kruopščiai prižiūrima. Nesame apsileidę.“ 

Praleido gražiausias dienas

Prieš 61 metus į Lančiūnavą atsikrausčiusi Danutė Minkevičienė nė neabejodama patikina, kad čia praleistos gražiausios jos dienos. 

Neturėjusiai kur apsistoti iš tremties į Lietuvą grįžusiai moteriai ir jos tėvams Lančiūnava tuo metu tapo pagrindine gyvenamąja vieta.

„Visiems į gimtąją Lietuvą grįžusiems tremtiniams įsikurti buvo sunku. Kadangi Lančiūnavoje gyveno mūsų teta, todėl su tėvais atsikėlėme čia. 

Gavome labai jaukų butą ir štai jau net 61 metus, daugiau nei pusę savo gyvenimo, esu Lančiūnavos kaimo gyventoja“, – kalba D. Minkevičienė. 

Kaimo auksarankė

Daug iššūkių gyvenime patyrusi moteris – kaimo auksarankė. D. Minkevičienė moka pinti, tapyti ir iš skiaučių kurti nuostabias aplikacijas. 

„Anais laikais tikriausiai kiekvienoje sodyboje buvo mada siuvinėti, megzti, nerti. Viską būdama jauna spėjau išbandyti ir aš. 

Sukūrusi šeimą, pradėjau dirbti. Daug laiko atimdavo gyvuliai, namų ruošos darbai, namo statyba, todėl užsiimti kūrybine veikla nebebuvo laiko.

Intensyviausiai kurti pradėjau tik išėjusi į pensiją. Pastaruoju metu daugiausia laiko skiriu tapybai. Jos pagrindų išmokau kursuose Kėdainių dailės mokykloje. Juos lankėme su viena bendraminte iš Lančiūnavos. Labiausiai patinka tapyti gamtą, didingus pastatus. Daug savo tapybos darbų išdovanojau giminėms, draugams bei artimiesiems.

Lankiau Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name organizuojamus užsiėmimus. Ten teko išbandyti vytelių pynimą bei kūrybą iš skiautinių“, – pasakoja Danutė.

2 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.
Taip pat skaitykite
img

Ažytėnų kaimas gyvena džiugių permainų nuotaikomis

Diena kaime
1
11:09 Rugpjūčio 29d. 2019
img

Prisiminimuose – išnykusių kaimų vaizdas

Diena kaime
11:53 Rugpjūčio 22d. 2019
img

Valinava – pavadinimas iš meilės

Diena kaime
10:08 Rugpjūčio 21d. 2019
img

Kemėši̇̀škiai: kaimas kunigo pavarde

Diena kaime
13:48 Rugpjūčio 13d. 2019
img

Mažo kaimo dideli turtai

Diena kaime
1
08:30 Liepos 31d. 2019
img

Šimtametės mokyklos kryžkelės

Diena kaime
1
13:42 Liepos 18d. 2019

SKELBIMAI

touched by digitouch!