GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Gėlainių kaimas.   / Andriaus Kasparavičiaus nuotr.

Gėlainiai: vertinimo ir suvokimo matai

Rytas TAMAŠAUSKAS - 14:23 Sausio 15d. 2020

Gėláiniai (Dotnuvos seniūnija) vienokie esti kraštovaizdžio regose ir kiek kitaip susiklosto savivokoje.

Kai mintijimai apie Gėlainius tapomi nuo peizažo, pirmiausia horizonto linijoje, kaip baigtinėje visatos riboje, nubrėžiama pakilesnė Gėlainių kalvelė, tik tada įvardini čia esančias kapines. Estetinėse gamtos pajautose plyti vasaros žalumos ar šviesiõs žiemos klodai, erdvės atvirybė išsilydo žemės ir dangaus jungtyse. Apie Gėlainius lyg ir pakanka išgirsti ar ištarti, kad kiltų jausenos. Iš tolo.

Bet Gėlainiai gali atsiverti ir atvirkštiniu būdu. Tada esi pojūčiais neatsiejamas nuo medžių ir kapinių rimties ir tik paskui tarsi išvysti iškilaus reljefo ypatybes. Tampa svarbu žmogaus kultūriniai aspektai, kelios gijos iš vertybinės gyvenimo knygos. Viskas sukyla iš gentainių, šeimos, asmeninių patirčių ir išgyvenimų. Vienokie Gėlainiai, kai matai iš tolo, ir kitaip vis stabtelėjant ir žvalgantis čia, kapinėse, ar nuo aukštumėlės tyrinėjant atsiveriančias pasaulio vertikales – į viršų ir gylį. Į Gėlainius turi specialiai išsirengti, su širdgėla palydėdamas į smėlio kalnelį ar su dėkingumu aplankydamas. Būti čia.

Dar kitokios būsenos tikriausiai aplanko dirbant laukuose ar kapinių pašonės sodyboje gyvenant tarp bičių.

Kiek gėlos Gėlainių kalvoje

Ilgametė Akademijos mokyklos valytoja Jadvyga Žvikienė-Karnatkaitė (1909–2003, palaidota Gėlainių kapinėse) 1991 m. prasitarusi: „Į tėviškę pakvietimą (Dievas) man užmetė, ir negaliu išvažiuot, turiu vargt čionai. Šį kartą šipkartis reikalingas į Gėlainius (tai yra į Gėlainių kapines).“ Primintina, kad šipkarčio, šipkartės – laivo bilieto – pavadinimas atklydęs iš ankstesniųjų kartų emigrantų į amerikas leksikono.

XX a. paskutinį dešimtmetį kelissyk Gėlainių kapinėse atsisveikinimo kalbose girdėta prabylant apie gėlą tų, kurie palydi artimąjį: šį amžinybei priglobia Gėlainių kapinių kalvelė, į kurios pavadinimą ne atsitiktinai sugulė mūsų geliančių širdžių sielvartas. Taigi Gėlainių kalvos vardo kilmė kartais susiejama su žmonių gėla, gailesčiu.

Gėlainių kapinių pradžią pagal Dotnuvos bažnyčios dokumentus galima tiksliai datuoti – 1802-ieji, tačiau dokumentuose Gėlainių pavadinimas yra gerokai senesnis, todėl poetinė kalvos etimologija lieka nuošalyje.

Gėlainiai – nuo pradžios iki amžinybės. Pasirodo, požemio, žemės ir dangaus vertikalė svarbi tiek asmens būčiai, tiek nagrinėjant Gėlainių etimologiją. Aut. past.

Keli motyvai kapinių istorijai

Netirta, ar gūbryje būta dar senesnio kapinyno. Gėlainių kapinės įkurtos 1802 m. ant iš tolo dominuojančios kalvos, Beržų teritorijoje, pusiaukelėje tarp Beržų ir Dotnuvos, prie senojo viešojo kelio, kuris minimas XVI a. antrojoje pusėje. Žemės priklausomybė Beržams kartais buvo pažymima ir mirimo aktuose. Pirmieji 1802 m. viešai palaidoti iš Beržų: gegužės 2 d. atgulė keturmetis Andrius Jatautas, o birželio 14 d. – Motiejus Mickevičius, 30 metų amžiaus.

Iš pradžių kapinėse laidota negausiai: per metus po 1–4 kartus, dažniausiai iš Beržų, vaikai arba senesnio amžiaus žmonės; 1809 ir 1810 m. Gėlainiuose laidota po šešis kartus. Paskui jau kapinės „pripažįstamos“, atsirado pirmosios šeimų – Jatautų, Smagevičių, Mackevičių ir Mickevičių – kapavietės.

Senosios katalikų kapinės esti vakarinėje dalyje – buvusią teritoriją riboja aukšti seni medžiai, čia gausiau paminklų su lenkiškais užrašais. Buvo laidojama be išankstinio žemės suskirstymo ploteliais, todėl išlikusios netaisyklingos kapaviečių eilės, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje netgi nebuvo žymūs takai, buvo aiški senųjų vartų vieta. Laidota tankiai, šeimos kapavietėje prisiglausdavo kelios kartos. 1989 m. senojoje dalyje stovėjo beveik pusė antkapinių paminklų, tuokart buvusių Gėlainių kapinėse (kapinėse iš viso buvo 941 paminklas su užrašais).

1905–1908 m. buvusiose Dotnuvos dvaro žemėse apgyvendinti kolonistai stačiatikiai iš Černigovo, Kijevo, Poltavos ir Podolės gubernijų; tų kolonistų kapinės įrengtos Gėlainiuose – nuo pagrindinių vartų dešinėje pusėje, vadinamame mokslininkų kampe; dabar susiliejusios su katalikų kapinėmis. 

Gėlainių kapinėms galima būtų skirti atskirą publikaciją, todėl toliau kapinių istorija neplėtojama. Jei ne lemtingi ankstesni sprendimai, šiandien tikrai būtų kitokios Gėlainių matymo ir suvokimo formos. Tada ir liaudies etimologijos apie sielvartingą kalvos vardą nebūtų. Krašto panoramą ir socialinio gyvenimo sanklodas keitė gausios istorinės ir kultūrinės pervartos: aplinkinės sodybos nyko per lemtingus kolektyvinių ūkių ir melioracijos vajus, kapinių rimtį per horizontus nuneša pradundantys traukiniai, Gėlainių trauka vasarą juntama dėl buvusiame smėlio karjere, kapinių pašonėje, atsiradusio vandens telkinio, pustuštį peizažą apglaisto Žemdirbystės instituto laukai.

Paminėjus buvusį karjerą, primintina, kad 1937–1938 m. buvo akmenimis išbrukuotas Dotnuvos miestelis, Akademija, kelias iki Dotnuvos geležinkelio stoties – žvyras buvo vežamas iš Gėlainių karjero.

Iš požeminių gėlųjų vandenų

Geologai sako, kad po Gėlainių žemėmis slypi gėlavandenis ežeras, iš kurio trykštantis šaltinis prasiveržia Dotnuvos parke. Manyčiau, kad būtent gėlas požeminis vanduo ir šaltiniai suteikė vietai vardą. Beje, Gėlainiuose veikia įrengta vandenvietė.

Požymiu gė̃las, gėlùs „be druskos, be rūgšties, prėskas, saldus“ nusakomi ir skysčiai, taigi ir vanduo gali būti gėlus, požeminiai vandenys – gėli; gėlvandenis, gėlavandenis ežeras – kuris yra gėlo vandens. Su tokiomis vandens prasmėmis, hidrografiniais objektais – gelme, požeminiu ežeru ir šaltiniais – ir jų gėlaisiais vandenimis bandyčiau sieti gyvenamosios vietos Gėlainių vardą, tai yra iš gėlųjų vandenų gelmių, galbūt dar senesnis pavadinimas buvęs *Gėla. Galbūt kažkada ta šaknimi buvęs ir bevardis upelis; panašus atitikmuo būtų Linkuvės intakas Gilupys, Gėlupis (Truskava; palyginkime – Pagilupỹs, kaimas).

Vertikaliosios erdvės požiūriu, – kas yra gilùs, gìlas, gỹlis, gylė̃ „giluma, gilioji (vandens telkinio) vieta“, giluma, gelmė̃ „giluma, giliausia vieta, gilmė; gylis, gilumas“, gilmena, gilùžė „gili vieta“, gelmuõ „gelmė“, gelmìngas „gilus“, – tas gali būti susijęs su sunkiai išbrendamomis vietomis, todėl gelmìnė „klampynė“. Tai, kas giliai, iš požemio sferų, yra šaltas ir geliantis: gelmuõ „šaltis“, gélti ,,šalti, žvarbti; nuo šalčio skaudėti, degti, mausti“. Iš ten ir iš dūrimo veiksmo atsiranda nemalonūs žmogaus pojūčiai ar sielvartas – gélti ,,durti“, gìlti „gilėti, tvinti; leisti gylį, kirsti, kąsti“, gėlùs „skaudus, nemalonus“, gėlà „gėlimas, didelis skausmas“. Todėl ir kyla įspūdis apie nesveiko žmogaus išvaizdą – gėlà „pageltęs, sunykęs žmogus“. Tokia žodžių virtinė su šaknies balsių kaita pagrupuota sąlyginai.

Vandens tėkmės kaip veiksmo intensyvumas regimas kelių Gėlainių vietų varduose: Konkulio upė (viena reikšmių „burbuliuojantis vanduo“) nuteka į Beržus; vienas laukas vadintas Paversmė (versmė̃, vìrti; bendrašakniai slavų kalbų žodžiai, kurie reiškia ,,virti, virinti, kunkuliuoti, smarkiai prakaituoti“).
Jau anksčiau minėtas vardo aiškinimas pagal garsų sutapimą gali būti pastiprinamas keliomis pavardintomis žodžių gėlas, gėla perkeltinėmis prasmėmis – tai yra nuo „skaudu, sielvartas“ iki „susisieloti, susikrimsti“. Tada galima ir atsisveikinimus Gėlainiuose perskaityti kaip širdies gėlą, emocinę graužatį, sielos jausmą.

Asmenvardis ir gyvenamoji vieta

Su lietuviškais žodžiais gélti „labai skaudėti“ kalbininkas Zigmas Zinkevičius siejo asmenvardžius Gelỹs, Geláitis, Gelónis, dar būtų ir *Gėlainis, XVII a. Josvainių asmenvardžiai Gelaitis, galbūt Gielizdis. Šaknis gėl-, gel- įžvelgiama antruosiuose lietuvių dvikamienių asmenvardžių (ir giminiškų vietovardžių) dėmenyse – Daugėla, Eigėlas, Jaugėlas, Jogėla, Mingėla, Nargėla. Iš anksčiau pavardintų apeliatyvų – pamatinių bendrašaknių žodžių – ir jų giminiškų vedinių galėję kilti asmenvardžiai, o iš šių – ir gyvenamosios vietos vardas Gėlainiai.

Tai yra priesagos -ain- vedinys, kaip ir Josvainiai, Kėdainiai, Vilainiai, Bakainiai, Okainiai ir panašiai. Nusitvėręs kartoju kalbininkų mintį, kad tokie vardai galėtų būti IV–VIII a. pėdsakai, kai kraustėsi tautos ir formavosi baltų genčių kultūra. Bendrašaknio kaimo Geláiniai (Ramygalos parapija) pavadinimą kalbininkas Kazimieras Būga traktavo kaip kuršių kalbos palikimą.

Senosios formos ir istorijos paieškos

XVII a. antrosios pusės dokumentuose surašytos formos yra rekonstruotinos kaip Gėlainiai, *Gėlainė ar *Geilainiai; XIX a. pirmosios pusės Dotnuvos bažnyčios metrikose būdinga Gilainiai, XX a. pirmosios pusės įrašuose vyravo Gėlainiai, Gėlainė ar vėl retsykiais grįždavo lytys Gilainiai, Gilainė. Užrašant kelis amžius šaknyje kaitaliojosi balsės ė, i arba ei, bet visada buvo pastovi priesaga -ain-, dominavo vyriškosios giminės daugiskaitinė forma. Beje, vieno Gėlainių kapavietės (Vyšniauskų) paminklo, kuriame pažymėta mirimo 1951 metais data, epitafijoje įrašyta: TEBŪNIE TAU LENGVA / GYLAINIŲ ŽEMELĖ.

XVI a. antrosios pusės istorijos šaltiniuose yra pirmieji Gėlainių paminėjimai. Jie grupuotini bene į dvi dalis: įrašuose žymima kaip поле – istorinis laukas (žemė) – arba kaip нива, kuris verstinas kaip (užsėtas) laukas, dirva, arimas.

Gėlainių kapinių pradžią pagal Dotnuvos bažnyčios dokumentus galima tiksliai datuoti – 1802-ieji, tačiau dokumentuose Gėlainių pavadinimas yra gerokai senesnis. Aut. past.

Vienur Gėlainiai nurodyti tiesiog kaip istorinis laukas (Гейлонское поле), kitur patikslinama, kad toks laukas yra Veliuonos valsčiuje (Гейланы – поле, въ Велен. в.) arba Dotnuvos dvare (Гейланы, поле въ им. Датнове). Gėlainiai – kaip (užsėtas) laukas, dirva, arimas, kuris yra Veliuonos valsčiuje (Гейлайни – нива, въ Велен. в.; Гелойни, нива въ Велен. в.), istoriniuose Beržų (Гейлайни, нива въ поле Бержахъ; Гелайня, нива въ Бержан. поле, Велен. в.) arba Dotnuvos laukuose (Гелойны, въ Датнов. поле, Велен. в.).

Čia tinkamas ir XVI a. antrosios pusės priešdėlinio vedinio toponimas *Pagėlainė – (užsėtas) laukas, dirva, arimas istoriniame Beržų lauke (Пагелайня, нива въ Бержан. поле, Велен. в.). Pagal darybą nedera, tačiau dar prišlieju sąraše beklaidžiojantį kitą to paties laikotarpio analogiškos paskirties žemės lopinį iš Gėlainių – *Venckuškė (Венцкушкя, нива въ Велен. в., въ Датновскомь поле, называемомъ Гелойны).

Kai pagal XVI a. antrosios pusės įrašus bandoma Gėlainius traktuoti kaip administracinį darinį ar nurodyti jo priklausomybę, pastebima geroka sumaištis dokumentuose. Turbūt juose intuityviai fiksuota tuo metu kintanti istorinio lauko samprata, kai lauku dažniau jau pavadinamas dvaras. Tikriausiai tuomet buvo vieno ar kelių Gėlainių dvarų (palivarkų) valdos – stambesnių administracinių Beržų ar Dotnuvos vienetų (istorinio lauko ar dvaro) dalys.

Dvarvietė – dviejų kelių sankirtoje

Per Gėlainių žemes XVI a. antrojoje pusėje ėję keli svarbesni krašto vieškeliai. Ties Gėlainių kapinėmis šiandien susibėga du siauri keleliai: vienas ateina nuo magistralinio Dotnuvos–Akademijos kelio (daugmaž kur Lentpjūvės stotelė tarp Dotnuvos ir Akademijos, čia buvusių Sipavičių ir Lapinskų dvarų), kitas – nuo Akademijos (kaip D. Rudzinsko gatvės tąsa).

Būtent šią 1578 m. jungtį (дорога идет зъ Датнова через Кгелойни до Билевичовъ; дорога великая, которая идеть зъ Датнова чрезъ Кгелойни до Билевичовъ) – senojo didžiojo kelio dalį – traktuočiau ėjus nuo Dotnuvos dvaro (šiandien Akademijos sodyba) per Gėlainius ir siekus *Biliūnus (*Bilevičius). Senųjų *Biliūnų reikėtų ieškoti tarp Beržų ir *Daukšiogalos (Daukšių?) žemių, prie Kruosto upės, tikriausiai Močėnų, Sirutiškio link, nes daugmaž tose vietose 1562 m. Beržų vaitystės inventoriuje minimos pono Bilevičiaus valdos.

Kelias, iš Beržų einantis pro Gėlainius į Sipavičius, irgi užrašytas 1578 m. Tai galėtų būti jau apkalbėta atšaka nuo Dotnuvos–Akademijos kelio (netoli autobusų stotelės ties buvusiomis dirbtuvėmis) iki Gėlainių kapinių.

Būtent tų dviejų kelių (nuo Akademijos ir Lentpjūvės stotelės) sankirtoje, netoli Gėlainių kapinių, pagal 1915 m. žemėlapius, buvo Blagoslovenstvo palivarko centras. Galbūt tai ir XVI a. antrosios pusės vieno Gėlainių dvaro vieta.

Palaimintuoju vardu

Du Dotnuvos „priemiesčiai“, iš dviejų priešingų galų tarsi įrėminę miestelį nuo Akademijos ir Kėdainių pusių, buvo vadinami tuo pačiu vardu – Blagoslovenstva. „Lietuvių kalbos žodyne“ yra blagaslõvyti „laiminti“, kilęs iš lenkiško žodžio błogosławiony „palaimintas, pagirtas, pagarbintas“. Pavadinimas galėjęs atsirasti daugmaž XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, registruose Блогословество regimas nuo 1903 m. Vardu Ф. Благословенство, Vw Błagosłowenstwo žymėtas 1915 m. žemėlapiuose, 1923 m. vietovardžių sąraše yra Blagoslovenstos km. 1931 m. vieta buvo užrašyta samplaika Gilainiai-Aušra (Blogoslovenstvo) vs.

Iki šiol Dotnuvos parapijoje nėra identifikuota buvusio XIX a. vidurio ir antrosios pusės užusienio *Girtokolis vieta (*Girtakalis, *Girtkalnis, *Girkalnis, *Girdkalnis; Zascianek Girtokol 1857 m.). Pagal lietuviško žodžio gìrtas reikšmę „pagirtas, garbintas, aukštintas žodžiais“, giminiškus slaviškus žodžius, žyminčius „reikšti dievams (aukojimo metu) pagarbą“, galbūt *Girtokolis sietinas su Blagoslovenstvos palivarko vardu ir erdve.

Blagoslovenstvos palivarkas išparceliuotas 1925 m. Jo dalis į šiaurės rytus nuo Dotnuvos miestelio, tarp kairiojo Dotnuvėlės kranto (nuo tilto, dabartinio Dotnuvos miestelio parko) ir geležinkelio, buvo pažymėta kaip pirmasis sklypas, priskirta kaimyniniam Gėlainių kaimui, ta žemė 1927 m. pavadinta Gėlainių kaimu.

Rytinei miestelio daliai – Blagoslovenstvos palivarko antrajam sklypui – vietovardžių lietuvinimo vajuje oficialiai suteiktas Aušros kaimo vardas (palyginkime lietuvių aũšti, aušrà „pirmoji šviesa“, indoeuropiečių kalbų bendrašaknius žodžius, žyminčius ,,šviesti; iš rytų, rytinis“), nors Vietovardžių komisija siūlė vadinti Dotnuvos vardu (įspūdis: kaip natūralų miestelio darinį). Aušros vardas dokumentuose aptinkamas nuo 1929 m. Rytinė dalis prasidėjo daugmaž nuo ten, kur yra sovietinių karių kapinės, peršokusi Dotnuvėlės vagą, tęsėsi pro parapines Dotnuvos kapines iki Sandzėnų ir Noreikių kaimų žemių, iki Kruosto upės.

Gėláiniai linksniuojant visada kirčiuojamas tas pats skiemuo lái, bet jokiu būdu ne Gė-.

Gėlainiai – nuo pradžios iki amžinybės. Pasirodo, požemio, žemės ir dangaus vertikalė svarbi tiek asmens būčiai, tiek nagrinėjant Gėlainių etimologiją. Iš požemių trykštantys gėlo vandens syvai prieš daugelį amžių palaimino vietos vardą ir šiandien tebeteikia gyvybę žmogui. Paskui esi saulėlydyje pakviečiamas prisėsti ant vėlių suolelio, pažvelgti dievopi ir amžinybei susilieti su gelmėmis, nes apglėbs žemės kaupas.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!