GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
  / Algimanto Barzdžiaus ir Džestinos Borodinaitės nuotr.

Beinaičiai: „Svarbiausios vertybės – geraširdiškumas ir pagalba“

Džestina BORODINAITĖ - 14:08 Kovo 04d. 2020

Tęsiame keliones po Kėdainių kraštą ir šiandien kviečiame susipažinti su vienuolika kilometrų į pietryčius nuo Kėdainių nutolusiais Beinaičiais.

Jau ne vieneri metai šio kaimo gyventojai bando išspręsti problemą dėl iki Beinaičių besidriekiančio žvyrkelio, tačiau, deja, nesėkmingai. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad jokios negandos nei kaimo jaunimui, nei vyresniems gyventojams netrukdo plačiai šypsotis ir džiaugtis gyvenimu.

Beinaičiai – patys tikriausi namai

„Čia visi draugai, turime nuostabią bendruomenę ir, kadangi viskas taip sklandžiai klostosi, iš Beinaičių manęs niekas net ir su pagaliu neišvarytų“, – užtikrintai sako iš Aristavos į Beinaičių kaimą prieš 38 metus atsikėlęs Bronius Stašinskas.

„Prieš tai su žmona Vida gyvenome bute Aristavoje. Kadangi neturėjome ūkinio pastato, o taip norėjosi turėti savo gyvulių, gavęs pasiūlymą su namu ir ūkiniu pastatu Beinaičiuose, nė nesudvejojęs atvykau gyventi čia.

Tiesą sakant, iš pat pradžių čia buvo keista, kiek neįprasta, prireikė laiko apsiprasti. O dabar Beinaičiai – patys tikriausi namai, kuriuose visi jaučiamės laimingi.

Su žmona susilaukėme trijų vaikų. Vienas sūnus liko Beinaičiuose, kitapus kelio gyvena, kitas išsikėlė į Jonavą, dukra nusipirko namą Užusaliuose“, – apie šeimą pasakoja Bronius.

Bronius Stašinskas, kaip didžioji dauguma Beinaičių kaimo gyventojų sako, visų galų meistras, niekada neatsisakantis padėti. / Džestinos Borodinaitės nuotr. Geraširdžių šeima

Broniaus ir jo žmonos Vidos gerumo bei kantrybės užteko ne tik saviems vaikams auginti. Šiuo metu vyro namuose gyvena 21 metų jaunuolis, tai – Broniaus žmonos brolio sūnus.

„Taip susiklostė žmonos brolio gyvenimas, kad turėjome vaiką pasiimti. Dabar jis mums kaip savas.

Nors ir neilgam laikui išvažiuoja į komandiruotę ar kitokiais svarbiais reikalais, namuose iš karto kažko trūksta“, – teigia Bronius.

Bendruomenė džiaugiasi

„Broniukas, kaip didžioji dauguma Beinaičių kaimo gyventojų sako, visų galų meistras, niekada neatsisakantis padėti.

Moterys, ypač našlės, juo džiaugiasi: „Jeigu ne mūsų Broniukas, tai niekas dviračiams padangų nepripūstų“, „Ir ką mes darytume be savo Broniuko?“.

Stipriai prisideda Broniukas ir prie bendruomenėje organizuojamų veiklų. Nors pats to nepripažįsta ir savo nuveiktus darbus įvardija kaip paprasčiausią dalyką, tačiau kaimo žmonių kalbos viską pasako už jį patį“, – gražiu žodžiu vyrą mini Beinaičių bendruomenės pirmininkė Rita Lankelienė.

Pasiteiravus, iš ko Bronius paveldėjo tokią gerą širdį, vyras sakė, kad gyventi gražų, dvasinių vertybių ir malonės kupiną gyvenimą jį ir kitus savo vaikus mokė mylima mama.

Darbų netrūksta

Per visą savo gyvenimą vyrui teko ragauti įvairios duonos. Dirbo vyras autobuso, vilkiko, kombaino, traktoriaus vairuotoju, mechaniku, tekintoju, o pastaruoju metu Bronius daugiausia užsėmęs savo kieme. Garažas, atšilus orams, tampa vyro antraisiais namais.

Groja armonika

Kolūkio laikais Bronius drauge su kitais muzikai neabejingais Beinaičių kaimo gyventojais grojo vietos kapeloje. Dabar vyras – vienintelis armonikierius, prieš tai Beinaičių kapela tokių turėjo net tris.

 Nuo 1983 metų Beinaičiuose gyvenanti Rima Milašauskienė iš Panevėžio rajono į kaimą su tėvais atsikraustė būdama aštuntokė. / Džestinos Borodinaitės nuotr.Trūko ramybės

Nuo 1983 metų Beinaičiuose gyvenanti Rima Milašauskienė iš Panevėžio rajono į kaimą su tėvais atsikraustė būdama aštuntokė.

„Prieš tai gyvenome Krekenavos daugiabutyje, kuriame buvo 13 šeimų. Ilgą laiką besitęsiantys neramumai išvargino, norėjosi ramybės, darnesnio gyvenimo, todėl labai džiaugėmės sulaukę pasiūlymo kraustytis į Beinaičius.

Gyvenimas kaip mat pasikeitė. Beinaičių kaime netrūko gerų žmonių, supratingų kaimynų“, – prisiminimais dalijasi Rima.

Vienas ąsotėlis, antras, trečias...

Užsukus į moters namus nuostabą kelią įspūdinga Rimos per ketverius metus surinkta kolekcija.

Pasiteiravus, kodėl nusprendusi kolekcionuoti būtent ąsočius, kolekcininkė patikino, kad idėja kilo visiškai netikėtai.

„Prieš kelis metus pasistatėme kieme pavėsinę. Vis mąsčiau, kad reikia kažkaip ją papuošti, negražu, kai ji tuščia. Pastačiau ant stalo vieną ąsotėlį, antrą, trečią...“ – pasakoja Rima.

Maloniau gauti ar mainyti

Dabar jau kiek daugiau nei 75 įvairių formų, spalvų, dydžių ąsočiai puošia Rimos namus. Ąsotėlius Beinaičių kaimo gyventojai nešė draugai, bendradarbės, daug jų Rima išsimainė.

„Specialiai ąsotėlių neperku. Daug maloniau juos gauti ar mainyti. Namuose jau antrą lentyną ąsotėliais baigiu nukrauti. Jei reikės, statysime tokią dar vieną.

Likome namuose gyventi tik su vyru, tad vietos ąsočiams tikrai atrasiu“, – juokauja kolekcininkė.

Baiminasi dėl vaikų

Rudenį visus ąsotėlius į namus sunešusi Rima apie dulkes dar nespėjo pagalvoti. Šiuo metu ąsotėliai švarūs, žvilgantys, tačiau vėliau moters laukia juodas darbas, nors dėl to kolekcininkė nesibaimina.

Labiausiai Rima nerami dėl savo vaikų, kuriems pasiliks jos kolekcija: „Ką gi jie darys su ja, prakeiks mane...“

Vasario 16 dieną savo 25-ąsias gyvenimo Beinaičiuose metines paminėjusių Genovaitės ir Romualdo Grigaičių šiemet laukia dar viena graži proga. Gegužės 20 dieną sutuoktiniai švęs 53-iąsias vestuvių metines. / Džestinos Borodinaitės nuotr.Beinaičiuose – 25 metus

Vasario 16 dieną savo 25-ąsias gyvenimo Beinaičiuose metines paminėjusių Genovaitės ir Romualdo Grigaičių šiemet laukia dar viena graži proga. Gegužės 20 dieną sutuoktiniai švęs 53-iąsias vestuvių metines.

Svarbiausia, jog dar ir šiandien Grigaičiai puikiai mena pirmąją jųdviejų pažintį Kėdainių kultūros namuose.

„Vos tik pamatėme vienas kitą, iškart į akį kritome, todėl neilgai, vos pusmetį, padraugavę, ėjome tuoktis“, – prisiminimais dalijasi Genovaitė.

Prekiauja Jonavoje

Anksčiau, kaip ir dauguma kėdainiečių, Grigaičiai augino agurkus, o dabar jau daugiau nei septynerius metus sutuoktiniai augina gėles. Parduoda jas ne tik vietos gyventojams, augalais Romualdas prekiauja ir Jonavoje, gėlių ar daržovių sodinukų įsigyti žmonės atvyksta ir į Grigaičių namus.

Negalima nepaminėti ir to, jog jei pirkėjas ateina su vaiku, Genovaitė niekada jo nepaleidžia be dovanos. Moteris visada leidžia mažajam išsirinkti patikusį vazonėlį su gėlės žiedeliu.

Aprūpina gėlėmis

„Labai džiaugiamės, kad nuostabių gėlių užtenka ir Beinaičių bendruomenės centrui. Kiekvienais metais Grigaičiai geranoriškai aprūpina mus gėlėmis. Esame labai jiems dėkingi“, – gražių žodžių senjorams negaili bendruomenės pirmininkė.

Beinaičių Grigaičiai nenorėtų iškeisti į nieką kitą. Džiaugiasi sutuoktiniai gerais kaimo žmonėmis, puikiais kaimynais: „Jei maišas per sunkus, visada pagelbėja, padeda.“

Uzbekistane gimusią, Kazachstane gyvenusią Valentiną Kuzmickienę į Beinaičius atsikraustė su vyru. / Džestinos Borodinaitės nuotr.Ilgai gyveno Kazachstane

Uzbekistane gimusią, Kazachstane gyvenusią Valentiną Kuzmickienę į Beinaičius atvijo vyras.

„Susipažinome Kazachstane. Tuo metu buvau jaunutė, vos 16 metų. Jis atvažiavo dirbti į Kazachstaną, pas mus butą nuomojosi, taip ir susipažinome. Pradėjome draugauti, susilaukėme bendro vaikelio, tada dar vieno, ir dar...

Po santuokos dar ilgai gyvenome Kazachstane. Į Lietuvą grįžome tik 1965 metais. Iš pradžių atvažiavome į Slikius, ten gyveno vyro sesuo.

Vėliau vyras rado darbą Beinaičių kolūkyje. Čia ir pasilikome“, – apie įsikūrimą Beinaičiuose pasakoja Valentina.

3–4 kilometrai – vieni niekai

Valentina vyro nebeturi jau 12 metų, bet vienatvė neleido moteriai palūžti, ji visada besišypsanti, aktyvi ir energinga.

„Visada mėgau vaikščioti. Dabar kasdien su šiaurietiškomis lazdomis einu per kaimą.

Toks įprotis gimė jau senokai. Su mama visada bandėme palaikyti sveiką gyvenimo būda ir daug vaikščioti. Gal dėl to mamytė ir sulaukė 101,5 metų.

Dabar nueiti 3–4 kilometrus man vieni niekai“, – tikina Valentina.

Tomo Mickevičiaus teigimu, Beinaičiai – nuostabus kraštas ir puiki vietovė gyventi, tačiau, kad pasijustum tikru žmogumi, trūksta to vieno vienintelio – kokybiško kelio. / Džestinos Borodinaitės nuotr.Trūksta kokybiško kelio

Kaimo seniūnaičio Tomo Mickevičiaus teigimu, Beinaičiai – nuostabus kraštas ir puiki vietovė gyventi.

„Visai neseniai užsiėmėme netvarkyta statybviete, kurioje tikrai trūko žaliosios zonos.

Tenka ją prižiūrėti, šienauti ir puoselėti, lieti pasodintus medelius, bet juk gyventi gražesnėje, prižiūrėtoje aplinkoje daug jaukiau ir smagiau“, – teigia bendruomenės seniūnaitis. 

Trūksta kokybiško kelio

„Kad pasijustum tikru žmogumi, trūksta to vieno vienintelio – kokybiško kelio. Didžiausia problema šiuo metu – žvyrkelis, vedantis iš Beinaičių pagrindinio kelio link. 

Ne kartą kreipėmės ir stengiamės, kad ši opi problema būtų išspręsta, tačiau visos mūsų pastangos kol kas dar bevaisės“, – pabrėžia Tomas. 

1983 metais į Beinaičius atvykusios Vaclovos Dirsienės gyvenime aktyvumo netrūksta. Laisvalaikiu moteris mėgsta siūti, piešti, eilėraščius kurti. / Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Liko piešti namuose

1983 metais į Beinaičius atvykusios Vaclovos Dirsienės gyvenime aktyvumo netrūksta. Laisvalaikiu moteris mėgsta siūti, piešti, knygas skaityti ir eilėraščius kurti.

 „Įsivyravusią vienatvę bandau išsklaidyti veiklomis. Už kūrybinį talentą esu dėkinga Dievuliui, kuris visiems kitiems tai tą, tai aną dalindamas, nepamiršo ir manęs.

Mokykloje besimokant ketvirtoje klasėje, man puikiai sekėsi dailės mokslai. Kartą mokytoja atėjusi į mūsų namus tėvų prašė leisti man vykti ir savo žinias bei kūrybiškumą gilinti į Kauno menų mokyklą.

Galimybių tam nebuvo, kadangi šeimoje augome aštuoni vaikai, todėl likau piešti namuose“, – atsiminimais dalijasi Vaclova.

Šiuo metu Vaclovos namus taip pat puošia jos kūriniai: nutapytos sienos, siuvinėti rankšluostėliai, tapyti paveikslai.

Beinaičiuose 37 metus gyvenanti Vaclova į kaimą atsikėlė iš Šėtos seniūnijoje esančio Pašėtės kaimelio. Į kaimą moterį ir jos vyrą atvijo darbas.

Gaminių – kaip konservų fabrike

„Beinaičiuose turime unikalų drožėją Algirdą Intą. Jo kiemą puošia ne vienas paties rankomis iš medžio išdrožtas drožinys: pavėsinė, rūkykla, suolai ir kitokios dekoracijos. Beinaičių kaimui drožėjas išdrožė skelbimų lentą.

Beinaičių kaimo gyventoja Eugenija Ašakienė – šeimininkių šeimininkė. Nė viena bendruomenės šventė neapsieina be jos pagamintų gardumynų.

O jau konservuoja! Gaminių – kaip konservų fabrike. Tik sužino receptą ir bando, o svarbiausia, kad dar ir su kitais negaili pasidalinti.

Ir vaišinga mūsų šeimininkė, kiekvienas užsukęs būna pavaišintas“, – dar porą gabumų nestokojančių kaimo žmonių pristato Rita.

Bendruomenės pirmininkė Rita Lankelienė į Beinaičių kaimą iš Pasvalio atsikėlė prieš 40 metų./ Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.Nuoširdžiai dėkoja

Bendruomenės pirmininkė nori pasidžiaugti Beinaičiuose gyvenančiu dabartiniu rajono savivaldybės meru bei aktyviu Beinaičių bendruomenės nariu V. Tamuliu.

Rita visos bendruomenės vardu dėkoja jam už neabejingumą ir neblėstantį norą veikti drauge su visa bendruomene.

Kaimo gyventojai – aktyvūs

Beinaičių bendruomenės pirmininkė į Beinaičių kaimą iš Pasvalio atsikėlė prieš 40 metų.

„Kaime turėjome mokyklą, darželį, kultūros namus, medicinos punktą. Dabar liko tik biblioteka ir porą kartų per mėnesį atvažiuojanti ambulatorija.

Švenčių Beinaičiuose netrūksta. Pradedame nuo Užgavėnių, minime Motinos dieną, Vaikų gynimo dieną, rengiame rudenėlio, šeimininkių klubo, eglutės įžiebimo, Naujųjų metų sutikimo šventes.

Didžiausia šventė Beinaičiuose – Mindaugo karūnavimo dienai skirta šventė, rengiama jau 16 metų.

Kaimo gyventojai aktyvūs. Noriai jungiasi prie organizuojamų edukacijų, rengiamų švenčių, todėl ateityje norime bendruomenėje vykdomų veiklų spektrą dar labiau plėsti.

Atsižvelgiant į kaimo žmonių norus, planuojama organizuoti linijinius šokius, daugiau dėmesio skirti šiaurietiškam ėjimui bei piešimui ant drobės“, – vardija Rita.

Susitvarkė parkelį

„Šiemet susitvarkėme šalia Beinaičių bendruomenės centro esantį parkelį. Įrengėme pasivaikščiojimo takelius, pasidarėme apšvietimą, be kurio parkelio vaizdas nebuvo toks patrauklus.

Džiugu, jog šis parkelis tapo traukos centru“, – pasidžiaugė bendruomenės pirmininkė.

Šiuo metu Beinaičiuose registruoti 292 gyventojai, Beinaičių bendruomenėje – 47 nariai.

 

V. Dirsienė „Eilės sesei Reginai“

Mūsų tėviškės tolimos liepos,

Mūsų tėviškės sodai žali.

Pasakykit kada jūs man buvot

Prie širdies taip arti.

Kiek aplinkui daug žydinčių sodų,

Kiek raudonų gražių dobilų.

Paskaičiuokim kiek jau metų praėjo,

Kiek nukrito žiedelių gražių.

Nepamiršk savo gimtojo kaimo,

Ir seselių gimtųjų namų.

Mes padėsim tau ašarą braukti

Ir nelaimėje visad paguost.

Tad dainuokim, brangioji sesule,

Kad širdis nepajustų skausmų.

Antrąkart netekės juk saulutė,

Praeitis nebegrįš iš tiesų…

4 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!