GYVENIMAS MARGAS

Visos kategorijos
Anciškis.   / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Anciškis – geraširdžių žmonių kraštas

Džestina BORODINAITĖ - 13:30 Gegužės 15d. 2019

Šį kartą lankomės vos penkis kilometrus į rytus nuo Truskavos, netoli Linkavos ir Žiežmojaus upių esančiame Anciškyje.

Kiek daugiau nei 100 gyventojų turintis kaimelis žavi. Netrūksta čia nei nuostabių gamtos peizažų, nei kruopščiai išpuoselėtų sodybų, nei tų sodybų kiemuose besitvarkančių kaimelio gyventojų.

„Trūksta šiame kaimelyje tik kultūrinės veiklos“, – patikina Anciškyje gimusi ir užaugusi bei Truskavos seniūnijoje, Pavermenyje, įsikūrusiame pašto skyriuje net 33 metus dirbanti Anciškio seniūnaitė Nijolė.

Važiuoja į Truskavą

Anot jos, per visą tą laiką, kurį Nijolė praleido Anciškyje, kaimelis pasikeitė neatpažįstamai.

„Anais laikais, kai dar ėjau į mokyklą, kurios dabar jau nebeturime, buvo žymiai geriau. O kodėl?

Visų pirma, kaimas buvo didelis. Žmonių Anciškyje gyveno be galo daug. Nei kultūrinės, nei kitokios veiklos tada tikrai netrūko.

Ilgainiui kaimas keitėsi. Gaila, kad ne visai į gerąją pusę, nes dabar, nesumeluosiu pasakydama, jog kaimas – pradėjęs nykti.

Šiuo metu Anciškyje tik 50 gyvenamų sodybų, kuriose gyvena kiek daugiau nei 100 gyventojų: 23 vaikai ir 79 suaugusieji. Ir nyksta jis ne tik dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, o ir dėl kultūrinių renginių stokos.

Anciškio kaime šiuo metu jokių renginių nebevyksta. Jeigu jau norime kažką nuveikti, tenka važiuoti arba į Truskavą, tai artimiausia mūsų „pasikultūrinimo“ vieta, ar į kokią kitą bendruomenę“, – sako Nijolė.

Anciškio kaimas minimas nuo XVI a., kai Anciškio dvaras (esantis Pauslajyje) priklausė dvarininkams Ancevičiams, iš kurių pavardės, manoma, ir kilo gyvenvietės vardas. Aut. past.

 Prieš daugelį metų Anciškio seniūnaitei Nijolei kildavo minčių palikti gimtąjį kaimą, tačiau šiuo metu tiek kaimeliu, tiek ir čia gyvenančiais žmonėmis patenkinta moteris niekur keltis nebenorėtų. A. Barzdžiaus nuotr.Nėra darbo

Ir ne tik kultūrinės veiklos skirtumus pabrėžė Nijolė. Seniūnaitės teigimu, liūdnas vaizdelis ir kalbant apie darbo vietas.

„Tiesą sakant, darbų Anciškyje buvo, kol veikė kolūkis ir žemės ūkio bendrovė. Dabar, kada nebeturime nei to, nei to, galime pasidžiaugti tik mūsų ūkininkais. Tačiau vėlgi, gyvenant tokiame amžiuje, kada visas darbas atliekamas pasitelkiant techniką, darbo vietų skaičius sumažėjo.

Pavyzdžiui, mūsų ūkininko Kupčiūno ūkyje šiuo metu įdarbinti tik trys žmonės. Aišku, būna, prisireikia darbo jėgos pagalbiniams darbams, tokiems kaip akmenų rinkimui ar kitokiems, žmonės pasamdomi. Bet tai tik laikinas ir ateičiai nieko gero nežadantis darbas.

Tačiau kaip bebūtų sunku, kas nori, tas darbelio susiranda. Visiškai skųstis negalima. Nemažai anciškiečių dirba „Vermenos“ bei Okainių žemės ūkio bendrovėse. Dalis kaimo gyventojų dirba apylinkės miškuose.

Kaimelyje turime dvi šaunias tortų kepėjas, kurios kepdamos gardžius tortukus prisiduria pinigėlių.

Aišku, atsiranda ir tokių, kurie nieko nenori.

Gyvena sau iš pašalpų ir laimingi, bet čia jau kita kalba“, – kaimo praeitį su dabartimi palygina Nijolė ir viliasi, jog su metais vis labiau senstančio Anciškio kaimo gyventojai ateityje dar turės progą pasidžiaugti.

Reikia bendruomenės ir asfalto

„O didžiausia visų Anciškio kaimo gyventojų svajonė būtų asfaltas. Penkis kilometrus iki mūsų besitęsiantis žvyrkelis tikrai nekoks.

Nejau šitiek metų pragyvenę dar nenusipelnome bent kiek didesnio komforto, nes dabartinis važiavimas žvyruotuoju keliuku – ne tik transporto priemonių, bet ir nervų gadinimas.

Antras dalykas, kurio kaimui labai reikėtų – bendruomenė. Įsteigę bendruomenę, galėtume ne tik organizuoti bendrus susibūrimus, šventes, renginius, bet kartu ir kokias edukacijas vesti, kūrybiniais darbeliais užsiimti.

Žinoma, bendruomenę suburti būtų nelengva, nes didžioji kaimo dalis – senjorai, kurie jau retai kur eina. Taip pat bendruomenės įkūrimą stabdo ir iniciatyvos nebuvimas.

Per šitiek metų niekaip neatsiranda žmogus, kuris imtųsi šio darbo ir norėtų pavadovauti.

Na, tikėkimės ateityje viskas pasikeis ir mūsų didžiausi norai anksčiau ar vėliau bus įgyvendinti“, – apie ateities planus užsimena Nijolė.

Nusipirko parduotuvę

Nors veiklių ir jaunų žmonių Anciškyje trūksta, kas labai liūdina seniūnaitę, tačiau Nijolė vis tik turi ir kuo pasidžiaugti.

„Visi gyventojai itin džiaugiasi kaimelyje vis dar tebeveikiančia parduotuvėle. Neduok Dieve, jei duonos ar sviesto tektų važiuoti pirkti kažkur kitur.

O iš tikrųjų, tiesą pasakius, prieš tai veikusią kooperatyvo parduotuvę jau ir būtų uždarę, jei ne mūsų tuo metu parduotuvėje dirbusios pardavėjos geraširdiškumas ir pasiaukojimas.

Ji veikusią ir norėtą uždaryti kooperatyvo parduotuvėlę nusipirko. Visų Anciškio gyventojų vardu tariu jai didelį ačiū už tai, kad mes, anciškiečiai, iki šiol galime džiaugtis kaimo parduotuvėle.

Taip pat džiaugiamės ir neseniai sutvarkyta pakrante prie tvenkinio. Ši vieta šiltuoju metų sezonu suburia nemažai vaikučių ir jų tėvelių. Rodos, visai neseniai turėjome ir mokyklą.

Bet... Tikriausiai kaip ir ne viename kitame kaime, vaikų mažėja, žmonių mažėja, taigi tokios įstaigos tampa nebereikalingos“, – apie džiaugsmus ir vargus prakalbo seniūnaitė.

Vietinės Anciškio parduotuvėlės savininkė Dovilė į kaimelį prieš 32 metus atsikėlė iš Ukmergės. A. Barzdžiaus nuotr.Svajojo tapti troleibuso vairuotoja

Prieš daugelį metų, kai buvo dar visai jauna, Nijolei vis dažniau kildavo minčių palikti gimtąjį kaimą, tačiau šiuo metu tiek Anciškiu, tiek ir čia gyvenančiais žmonėmis patenkinta moteris niekur keltis nebenorėtų.

„Neslėpsiu, jaunystėje norėjau išvažiuoti gyventi į miestą. Labiausiai mane traukė Kaunas.

Buvo didelis noras įsitvirtinti būtent ten ir įsidarbinti troleibuso vairuotoja. Nors tais laikais gal ir ne moteriška specialybė, bet mane ji labai traukė.

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Mama sužinojusi mano užmojus stipriai prašė, kad neišvažiuočiau ir likčiau šalia jos.

Persvarsčiusi mamos prašymą ir atsižvelgusi į tai, jog tuo metu jau turėjau darbą čia, Anciškyje, kaimelio vis tik nepalikau.

Ir visai dėl to nesigailiu, nes gyvendama čia susituokiau, sukūriau nuostabią šeimą. O ką gali žinoti, kaip būtų buvę, jei būčiau išvykusi iš gimtojo krašto.

Taip pat pripratau ir susigyvenau su kaimelio gyventojais, kurie gana ramūs, draugiški žmonės“, – pabrėžia Nijolė.

Atvyko iš Ukmergės

Vietinės kaimo parduotuvėlės savininkės ir pardavėjos pareigas einanti Dovilė į Anciškį prieš 32 metus atsikėlė iš Ukmergės.

„Iš pradžių važiavome į Truskavą, bet tuo metu neatradę ten laisvo gyvenamo ploto atsikėlėme čia, į Anciškio kaimą, ir su vyru laimingai gyvename iki šiol.

Jau šešerius metus dirbu savo privačioje parduotuvėje, kurią labai palankiomis sąlygomis įsigijau iš Kėdainių rajono kooperatyvo vadovo. Nors iki tol veikusi kooperatyvo parduotuvė tokiame nutolusiame kaime tapo nebenaudinga, tačiau man klientų tikrai netrūksta.

Kaime spėjau susirasti ir draugių, su kuriomis kartais susiburiame ir gimtadienius ar kokias kitokias mums svarbias šventes paminime.

Čia jaučiama tokia laisvė, gyvena ramūs kaimelio gyventojai. Visi esame artimi lyg savi, Anciškyje tikrai nereikia nieko bijoti“, – apie kaimelį ir jo gyventojus atsiliepia Dovilė.

Anciškio kapyne 1925–1939 m. buvo randama žmonių kaulų, III–VI a. papuošalų, kurių dalis pateko į muziejus. Kapyno pietinėje ir pietvakarinėje dalyje, prie Žiemojaus, buvo XV–XVII a. kapų. 1939 m. rasta žalvarinė šaukštinė antkaklė. Aut. past.

90-ąjį gimtadienį gegužės pradžioje atšventusi senjorė Anelė – tikra anciškietė, Truskavos kolūkyje, išdirbusi net 39 metus. A. Barzdžiaus nuotr.Ištiesia pagalbos ranką

90-tąjį gimtadienį mėnesio pradžioje atšventusi senjorė Anelė – tikra anciškietė. 39 metus Truskavos kolūkyje išdirbusi garbaus amžiaus moteris šiuo metu nuogąstavo tik dėl su amžiumi prastėjančios sveikatos.

Anciškyje gimusiai ir augusiai Anelei daugiau jokių problemų gyvenant atokiame ir mažame kaimelyje nekyla.

„Visus 39 metus pradirbau kolūkyje. Didžioji dalis laiko pradirbta laukininkystėje. Per tą laiką keletą metų teko padirbėti ir melžėja.

Mirus vyrui, su kuriuo susipažinau iš karto po tremties ir su kuriuo sukūriau nuostabią šeimą, gyventi likau su sūnumi.

Elementaru, jog tada teko gyventi kiek vargingiau, bet rankų nenuleidau. Kada tik reikdavo, tiek ir naktimis, tiek ir dienomis, eidavau dirbti.

Na, o dabar, kai sūnus stalius, jau ir pats sukūręs šeimą, gyvena su žmona, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, atskirai, man išgyventi lengviau, tačiau sveikatėlės trūksta, o daugiau jokių problemų nėra“, – gyvenimu, praleistu Anciškyje, bei čia gyvenančiais geros „dūšios“ žmonėmis džiaugiasi Anelė.

„Aplink mane geros širdies žmonės. Esu laiminga, nes reikalui esant kaimynai visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką.

Į devintąją dešimtį bekopiantis Petras į dabartinę gyvenamąją vietą atsikraustė tik prieš 12 metų. Prieš tai garbaus amžiaus vyriškis buvo apsistojęs kiek tolėliau nuo Anciškio kaimelio. A. Barzdžiaus nuotr.Jeigu man negera pasidaro, nesvarbu naktis ar diena, visada iškviečia greitąją. Kaime yra bažnytėlė, į kurią pasiprašius mane visada nuveža kaimynėlis.

Valgyti pusryčius bei vakarienę pasidarau pati, o va štai pietumis mane visada palepina kaimynė Janytė.

Ji ne tik maistu aprūpina, bet ir malkų, vandens atneša, į parduotuvę būtiniausių maisto produktų nupirkti nueina. Nuostabi moteris, esu be galo be krašto dėkinga jai.

Taip pat labai džiaugiuosi, jog labai rūpiu ir savo sūnui. Jis su marčia šeštadieniais ar sekmadieniais mane aplanko, padeda apsitvarkyti, daržus apravėti ar kitokius buities darbus nudirbti“, – gyvenimo pilnatve džiaugiasi Anelė.

Kaip ponas

Į devintąją dešimtį bekopiantis Petras į dabartinę gyvenamąją vietą atsikraustė tik prieš 12 metų.

Prieš tai kiek tolėliau nuo kaimelio įsikūręs garbaus amžiaus vyriškis prisipažino, kad persikelti į Anciškį sugalvojo tik po žmonos netekties.

„Man dabar gyvenimas geras. Į namus kaip ponui mobiliojo pašto darbuotojos pristato pensiją, kurios man vienam pakanka.

Šalia gyvena nuostabi kaimynė, su kuria susėdę dažnai pasišnekame apie prabėgusį gyvenimą, apie dabartinius laikus, apie ateitį.

Dukrelės taip pat manęs nepamiršta. Džiaugiuosi jų draugija kiekvieną savaitgalį.  Atvykusios ne tik valgyti pagamina, bet ir daržiuką už ūkinio pastato apsodinti padeda“, – gyvenimu nesiskundžia Petras.

0 Skaityti komentarus / komentuoti

Komentuoti

Naujienų portalo www.rinkosaikste.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau rodo komentaro autoriaus IP adresą ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus redakcija.ra@gmail.com. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Skelbdami savo nuomonę, jūs sutinkate su taisyklėmis.
Griežtai draudžiama www.rinkosaikste.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti www.rinkosaikste.lt kaip šaltinį.

SKELBIMAI

touched by digitouch!